Debatai apie dabartinę krizę vis labiau aštrėja. Yra manančių kad esame ne tik finansinės krizės, kurios netobulumus reikėtų ištaisyti, akivaizdoje, bet apskritai patiriame visos civilizacijos krizę. Ar sutinkate su šia nuomone?
Taip, dabartinė krizė parodė tikrąjį laukinio kapitalizmo veidą. Tūkstančiai pensijų fondų tiesiog ėmė ir išgaravo. Ypač sparčiai auga nedarbas. Mažinamos socialinėms reikmėms skirtos biudžetų lėšos. Be to, išryškėjo neįprastas dalykas – nukrito tikrąjį neoliberalizmo veidą slėpusios kaukės.
Iš dar nesenai kapitalizmą pateisinančių tezių, tokių kaip – rinkos savireguliavimas, prekių, paslaugų bei kapitalo judėjimo laisvė, būtinybė privatizuoti viešąjį sektorių, – ir pretenzingos mintys apie tai, kad ekonominiai įstatymai neva yra prigimtiniai, nacionalinės valstybės bei jos normatyvinės galios šmeižimas, liko tik šukės. Į dienos šviesą išlindo tikrieji „nematomos rankos“ (kuriai, kaip mums dar nesenai buvo teigiama, beprasmiška priešintis) veikėjai: grobuonys, spekuliantai, finansinės rinkos oligarchai. Gobšumas, cinizmas ir liguistas valdžios troškimas yra vieninteliai jų veiklos postūmiai. Pasirodžius tikriesiems veidams, tampa įmanoma suvokti globalią kapitalizmo prigimtį ir kanibališką tvarką, kurią jis primeta visam pasauliui.
Ar Vakaruose pradedamos suvokti krizės pasekmės neturtingoms šalims?
Vienoje patarlėje sakoma: „Kai turtuoliai liesėja, vargšai miršta.“ Badas pasaulyje auga svaiginamais tempais. Kas penkias sekundes nuo bado miršta 10-ies metų nesulaukęs vaikas, 100 tūkst. žmonių kasdien miršta iš bado arba dėl jo kilusių komplikacijų. 923 mln. žmonių, arba kas šeštas šio pasaulio gyventojas, kenčia nuo nuolatinio maisto stygiaus. Bado sukeliamų mirčių vis daugėja, tuo tarpu Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy masiškai sumažino skurdžių šalių vystymuisi skirtas lėšas.
JT apibrėžė aštuonias žmonijos tragedijas, kurias reikėtų išspręsti iki 2015 metų. Jos buvo apibrėžtos kaip Tūkstantmečio plėtros tikslai, sutelkti į aštuonias pagrindines sritis: perpus sumažinti ypač didelį skurdą ir badą, užtikrinti visuotinį pradinį išsilavinimą, skatinti lyčių lygybę ir daugiau teisių suteikti moterims, mažinti vaikų mirtingumą, stiprinti gimdyvių sveikatą, užkirsti kelią AIDS, maliarijos ir kitų ligų plitimui, užtikrinti darnią aplinkos apsaugą ir suburti pasaulio visuomenę tolesnei žmonijos raidai užtikrinti.
Šiems tikslams pasiekti kasmet reikalingi 82 milijardai JAV dolerių. Nuo 2000-ųjų Vakarų pasaulio šalys tvirtina neturinčios pinigų. Tačiau 2008 m. spalio 12 d. užteko pusketvirtos valandos, kad 27 Europos Sąjungos šalys skirtų 1,7 trilijoną eurų padidinti grynąjį bankų kapitalą nuo 3 proc. iki 5 proc. bei garantuoti bankų tarpusavio skolinimąsi. Aštuonių pasaulio tragedijų, kurios krato trečiojo pasaulio šalis, pašalinimui užtektų 1 proc. tos 1,7 trilijono eurų sumos. Šio pasaulio tvarka yra ne tik nešanti mirtį - ji yra absurdiška.
G20 susitikime Vašingtone didžiosios valstybės ieškojo išeities iš susidariusios krizės. Pietų šalys joje neturėjo vietos. Ar tokia atskirtis dar labiau nepakurstys Pietų valstybių „sąmoningos neapykantos“ Vakarų pasaulio atžvilgiu. Jūs apie tai rašėte paskutinėje savo knygoje.
Be jokios abejonės. „Jie nusiėmė kolonialisto kepurę, tačiau tai nepakeitė jų mąstymo“, – rašė prancūzų mąstytojas Regis Debray. Vakarų pasaulio vykdoma politika yra savižudiška. Baltieji, kurie šiuo metu sudaro tik 13 proc. planetos gyventojų, 500 metų dominavo pasaulyje priespauda paremtomis sistemomis: indėnų genocidas Amerikos užkariavimo metu, 400 milijonų afrikiečių deportavimas, po to vykusi kolonijinė okupacija ir skerdynės, galiausiai – dabartinis globalaus kapitalizmo valdomas pasaulis. Edgaras Morinas rašė: „Vakarų dominavimas savo trukme ir išplitimu yra baisiausias žmonijos istorijoje.“
Neapykanta Vakarams turi du šaltinius. Pirmasis yra paslaptingas ir neįtikėtinas atminties pabudimas, kurio niekas nesitikėjo. Vergovė buvo panaikinta prieš 120 metų, paskutinė ją panaikinusi šalis buvo Brazilija 1888-aisiais. Kolonializmas taip pat žlugo prieš 20 metų. Ir tik dabar toji išgyventų kančių sužeista atmintis yra įsisąmoninama. Ji įgauna žalos atlyginimo ir atsiprašymo reikalavimų formą. Prisiminkime 2007-ųjų gruodį N. Sarkozy vizitą Alžyre, kurio metu turėjo būti pasirašytos kai kurios prekybos sutartys tarp abejų šalių. Alžyro prezidentas A. Bouteflika iš karto pareiškė: „Pirmiausia atsiprašykite už Setif“, – turėdamas omenyje 1945 m. gegužės 8 d. Setif mieste vykusią taikią demonstraciją, kurios metu Prancūzijos kariuomenė nužudė keletą tūkstančių beginklių moterų ir vaikų. N. Sarkozy atsakė, kad į jis Alžyrą atvyko ne dėl „nostalgijos“. Tada A. Bouteflika atšovė: „Pirma – atmintis, po to – verslas.“ Tad sutartys taip ir nebuvo pasirašytos...
Žmonijos istorijoje įsiveržė nauja jėga - atmintimi paremti reikalavimai. 2006-aisiais Bolivijoje į prezidento postą pirmą kartą per penkis šimtus metų išrinktas indėnas yra atminties pabudimo pavyzdys.
Antrasis neapykantos šaltinis yra globalaus kapitalizmo, nuo kurio kenčia visos Pietų pasaulio tautos, atmetimas. Taigi, atminties pabudimas ir beatodairiškas paskutinės priespaudos sistemos atmetimas yra šios sąmoningos neapykantos šaltiniai.
Pagal prancūzišką spaudą parengė Aurimas Dunauskas
