Tuo metu, kai mūsų ideologiniai oponentai tyliai žygiavo Gedo prospektu, Seimo rūmuose, sakydamas kalbą iškilmingame kovo 11-osios minėjime A.Valinskas šūktelėjo „Lietuva-Lietuvai”. Iš Seimo tribūnos šūkauti „Lietuva-lietuviams” lyg ir nekorektiška, bet abstraktus „Lietuva-Lietuvai” nuskambėjo panašia gaida... Tikras prisikėlėlis, tikras patriotas tas „mūsų” Valinskas ir, pasakyčiau, naujai kylantis tautos tėvas...

Kalboje greta tautiškų šūkių eksšoumenas globėjiškai virkavo apie socialines problemas ir net nuoširdžiai apgailestavo dėl jaunimo savižudybių apkaltindamas „grėsmingą” ir paslaptingą judėjimą (tikriausiai EMO), kuris įtraukia „nepilietišką” jaunimą ir jį pražudo. Čia jis sunerimęs konstatavo, kad šeima ir mokykla neatlieka savo pareigų ir pateikė statistinius duomenis apie tai, kad lietuviai su savo vaikais bendrauja vidutiniškai tik 8 min. per parą ir yra patys nelaimingiausi ES.

Tik pirmininkas, besižavėdamas rinkos ekonomika, kurios dėka (anot jo),  Lietuva taps gerovės valstybe, tikriausiai pamiršo, kad dauguma tėvų tuo metu, kai turėtų bendrauti su vaikais, būtent ir kuria tą „gerovės valstybę”, ir pluša progresyviems kapitalistams.

Tokių ir panašių nelogiškumų A. Valinsko kalboje buvo apstu, pvz., jis išsakė labai anarchistinį norą, kad Lietuvoje stiprėtų gyventojų saviorganizacinės iniciatyvos, bet tuo pat metu kreipėsi į bažnyčia, kad ši viską prižiūrėtų... Žodžiu, anot Valinsko, Lietuvai reikia reguliuojamos iš viršaus savireguliacijos, šeimų, kuriose tėvai dirbtų po 12 valandų ir tuo pat metu maloniai bendrautų su vaikais, o grėsmingas EMO judėjimas visai išnyktų:)  Valinskas nori visko daug ir iškart, o labiausiai – į prezidentūrą...

Antras minėjime pasisakė „tikrasis tautos tėvas” V. Lansbergis. Dramatiška profesoriaus kalba buvo pilna prisiminimų. Profesorius citavo Maironį , pasakojo apie Sąjūdžio laikus ir su didžiu liūdesiu konstatavo, kad tauta nebekontroliuoja bankų ir geležinkelio. Buvo keista girdėti tokius nuogąstavimus, nes Lietuvos geležinkeliai vis dar valstybinė įmonė, o privatizuoti juos ruošiasi kaip tik Kubiliaus vyriausybė. O bankai juk yra privačios akcinės bendrovės, kaip kad ir patinka koncervatoriams. Juk jie pirmieji stoja mūru už „privatizaciją”, ir pirmieji pardavė užsieniečiams tokius strateginius objektus, kaip Telekomas ir Mažeikių naftos įmonė. Na, gal profesorius pamiršo, vis tik senas žmogus...

Savaime aišku, buvo prisiminta Rusija, šįkart 6 milijardai pavogtų rublinių indėlių... Dar V.Landsbergis labai žavėjosi Gruzijos policija, džiūgavo, kad ji nekorumpuota, disciplinuota, gerai finansuojama ir skaitlinga. O apie mūsų „angelus sargus”, neslėpdamas nusivylimo, tarstelėjo, kad Lietuva kaži ar turi tinkamą, žmonių gerbiamą policiją.

– Neturi, gerbiamas profesoriau, neturi. Policija yra, bet va pagarbos...

Kalboje nuskambėjo ir „Dieve padėk!” (Ir kaip gi be Dievo – panašiai kaip be Rusijos:) O Dievas turėtų padėti D. Grybauskaitei, nes V. Landsbergis nutarė, cituoju: „ryžausi pabūti netoliese, ant atsarginių suolelio“... Logiška, jei Lansbergis sėdi ant atsarginių suolelio – pats laikas į valstybės valdymą įsikišti Dievui, nes Dievui ir Grybauskaitei teks kovoti su savanaudiškomis grupuotėmis, ėdančiomis valstybę, kurioms valstybė – tik srėbalo bliūdas.

Įspūdinga kalba, kaip visada. Todėl vėliau pasisakęs ir net iš tribūnos uždainavęs Nacionalinės premijos laureatas A. Gailius, rimta ir niūri kaip juodžemis D. Kuodytė ir V. P. Andriukaitis jokio gilesnio įspūdžio nepaliko, todėl apie juos net nerašysiu.