Praėjusių metų Kovo 11-osios neonacių maršo dalyviai ir saujelė laike įstrigusių sąjūdininkų įsteigė Lietuvių tautinį centrą (LTC), po kurio skambiu, herojišku (ir net romantišku!) pavadinimu jie saugiai pasislėpė. Štai tokiu būdu neonaciai tapo tiesiog „patriotiniu jaunimu“. Todėl šią Kovo 11-ąją žygiavo jau ne neonaciai, o „patriotai“. Tam, žinoma, minėti „patriotai“ turėjo pasistengti atsisakyti nacistinės simbolikos, rasistinių ir nacionalistinių šūkių. O tą jie darė neįtikėtinai stoiškai. Gaila, bet fašistinių ir nacionalistinių idėjų nuo to LTC programoje nepasidarė mažiau.

        Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas leisti žygiuoti LTC „patriotams“ nenustebino, bet neišduotas leidimas eitynėms už toleranciją, švelniai sakant, apstulbino. Pirmiausia todėl, kad sankcionuotos ultranacionalistų eitynės galimos ir morališkai leistinos tik tada, kai tuo pačiu organizuojamos ir kontreitynės. Tokių atsakomųjų eitynių reikšmė, kurios nesuprato Vilniaus savivaldybė, itin svarbi, kai kalbame apie fašistinių idėjų sklaidą, kurios atakos viešajame diskurse turi būti atitinkamai atremtos ir nugalėtos. Būtent ši funkcija – atremti nacistinę ar šovinistinę propagandą – būtina vardan to, kad šių idėjų sklaida būtų sustabdyta, ar bent tam, kad į jas būtų tinkamai sureaguota.

Rizikuodama išduoti leidimą ultranacionalistų eitynėms, savivaldybė turėjo užtikrinti ir kontreitynių galimybę kaip būtinybę. Tačiau tai neįvyko, ir todėl fašistuojančių patriotų eitynės tapo vienintelės ir teisėtos, visa kita – neleistina ir neteisėta. Savivaldybės pasiteisinimai gana juokingi – neva netinkamas laikas, vieta, kai atsakomosios eitynės, pasisakančios už toleranciją ir atvirą nepriklausomą Lietuvą, apskritai turėjo būti prioritetinės. Tokio sprendimo realią priežastį matau tik vieną – LTC „patriotai“ yra konservatoriams palankios jėgos, kurios gali būti naudingos formuojant ir skleidžiant nacionalistines ar fašistines idėjas visuomenėje, kurioms simpatizuoja minėtoji politinė jėga. Kiti Vilniaus savivaldybės pasiteisinimai primena nevykusią ir skylėtą priedangą.

Nors eitynės už toleranciją neįvyko, atsirado opozicinė devynių žmonių grupė, pasivadinusi „Už Lietuvą – visiems“, kuri pasisakė už toleranciją, už pagarbą tautinėms mažumoms, prieš ksenofobiją, rasizmą, o taip pat surengė teatralizuotą eiseną, kurios tikslas – pašiepti minėtą savivaldybės sprendimą. Įdomiausia ir keisčiausia tai, kad vėliau internetinėje spaudoje šie asmenys, agitavę už toleranciją, buvo įvardyti kaip provokatoriai, kurie „eitynėms galėjo įpilti žibalo“.

Na, tai puikiausiai patvirtina, jog LTC „patriotų“ eitynės buvo suprastos kaip vienintelės teisėtos, vadinasi, teisingos. Štai taip fašizmas ir ultranacionalizmas yra įteisinami valdžios institucijų, ir šiuo konkrečiu atveju tai galima suprasti ne kaip kitaip, kaip tik paramą minėtoms jėgoms. Bet įvyko neįtikėtinas dalykas – tolerancijos šalininkai „tapo“ agresoriais, o nepakantieji ultranacionalistai – potencialiomis aukomis. Tuo tarpu Zigmas Vaišvila (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas) viename interviu netgi pareiškė, kad jį asmeniškai įžeistų eitynės už toleranciją.

Šis pavyzdys, kai tolerancijos šalininkai vaizduojami kaip provokatoriai ar agresoriai, tikrai reikšmingas. Fašistinėje ar kitoje antitolerantiškoje aplinkoje tolerancija iš tikrųjų tampa pavojumi. Tai pavojus sugriauti netolerantiškos sistemos pagrindus. Todėl, kai valdžia vis dažniau apsistoja ties lengviausiu problemos sprendimo būdu – fašistiniu visko draudimu, kai visuomenėje sklando šovinistinės idėjos, tolerancija ir tolerantiškos idėjos tampa tokios sistemos priešas.

Akivaizdu, kad ir Lietuvoje tolerancija ir jos idėjos gali greitai tapti pavojingos, provokuojančios, nes (ultra)nacionalizmo banga vis didėja ir populiarėja visuomenėje. Su valdžios palaiminimu tai vyksta dar sparčiau. Nors tokios nacionalistinės jėgos, oficialiai laikančios save patriotinėmis jėgomis, tėra jų iškamšos, diskredituojančios pačią patriotizmo sąvoką. Visos šios Kovo 11-osios eitynės, tiek pernai metų, tiek šių metų, tebuvo tik provokacija ir jėgos demonstravimas (prisiminkime praeitų metų maršo priekyje išdidžiai ėjusį neonacių judėjimo vadą), mažiausiai ten – patriotizmo.

Belieka tikėtis, kad kita Kovo 11-oji bus tolerantiška, visų Lietuvos piliečių šventė, be neapykantos ar nacizmo šešėlių.