„Aš miegojau ilgai, labai ilgai… Užmigau net nepamenu kada… Gal tada, kai atėjo metas išsiskirti su vaikyste, o gal tada, kai socialinių normų, įvairių draudimų ir užgriuvusios nepriimtinos realybės mastas tapo didesnis nei galėjo aprėpti mano protas (t.y. asmeninės laisvės suvokimas)? Ir dar dabar stengiuosi pabusti, plačiai atverti akis, kad išvysčiau realybę, kad ir kokia ji bebūtų. Ją išvydus, dažnai vėl aplanko noras užsimerkti ir sugrįžti į sapnus, bet kažkur giliai viduje esantis balsas sako, jog tai tik saviapgaulė, iliuzija, noras pabėgti ir nematyti. Todėl vėl plačiai atveriu akis į supantį griūvantį pasaulį, bet ar dar ne per vėlu?“

Šiuo pastaruoju pamąstymu norėjau apibūdinti savo būseną, kuria anksčiau gyvenau ir dar dabar kartas nuo karto užsikrečiu. Manau, kad ir kai kurie kiti žmonės taip jaučiasi, kurie nėra abejingi juos supančiam visam pasauliui, jame vykstantiems tiek politiniams, tiek nepolitiniams įvairaus masto įvykiams, kurie jų dažnai ir tiesiogiai nepaliečia, bet skaudžiai paveikia kitus, ir tada jie susimasto, o kodėl taip yra, kodėl negali būti geriau, gerai mums visiems. Aišku, geriau taip negalvoti, nesukti sau per daug galvos dėl savų problemų priežasčių, o tik jas spręsti, o juo labiau, nepergyventi dėl ne savo bėdų. Taip lengviau išgyventi kiekvieną dieną, plačiai užmerkiant akis prieš:

• žmonių tarpusavio svetimumą, nesugebėjimą bendrauti ir nepasitikėjimą,

• žmonių žiaurumą, lemiamą pirmykščių instinktų išgyventi,

• žmonių visuomeninę hierarchiją ir nelygybę,

• neteisybę, kuriamą tų, kurie stovi ant aukščiausio mūsų visuomenės laiptelio,

• baimę pasipriešinti skausmui ir sunkumams prisidengiant abejingumu,

• nuslopintą drąsą ir pastangas kažką pakeisti,

• sunaikintus drąsius, protingus žmones, mėginusius kažką pakeisti, apsaugoti, padaryti pasaulį geresnį mums visiems.

Kodėl taip yra, kodėl yra lengviau nematyti, apsimesti. Juk nuo to vaizdas nedingsta, o kartais tik dar labiau plečiasi. Nors kartą apsidairykime atidžiau aplink ir išvysime, kad dauguma mūsų vaikšto tarsi kokiame transe, skubantys, nešini savo rūpesčiais, abejingi ir bejausmiai aplinkiniams, na, nebent išskyrus šalia esantiems pažįstamiems. Bet juk taip neturėtų būti, tai kuria žmonių vienišumą ir izoliuotumą ir iš to kylančias įvairias problemas visuomenėje. Galbūt mes esame hipnotizuojami tariamos laisvės... Laisvės, suteikiančios galimybę nepriklausomai mąstyti, reikšti savo mintis, gauti išsilavinimą ir visas prieinamas žinias, norimą darbą, galimybę mėgautis prieinamomis pramogomis, daryti ką nori, kaip nori reguliuoti savo gyvenimą... Bet mes neturime laisvės gyventi laisvai ir laimingai, iš to, manau, ir ateina vieniši bei abejingi veidai gatvėse. Tai pažvelkime giliau, kas slypi už mūsų tariamos laisvės, teisės į savarankišką gyvenimą.

Galbūt mes, žmonės, ne gyvename, o egzistuojame. Žinoma, daugelis užginčys šį teiginį teigdami, kad jie gyvena, nes yra daugmaž patenkinti savo gyvenimu, tuo, ką jame turi, tuo, ką kuria, ir tuo, kuo gyvena, tačiau juk mes visi esame įsprausti į tuos pačius tariamos socialinės gerovės rėmus. O kas ta pagaliau socialinė gerovė? Tai, kas buvo diegiama mūsų tėvams, seneliams, proseneliams ir mums nuo pat vaikystės: geras valstybės rūpinimasis piliečiais, visuomenės pripažinimas, gerai apmokamas darbas, pakankamas nekilnojamo turto kiekis ir pan. Ar tik tiek pakanka, kai valstybė aprūpina žmogų, kad jis būtų pavalgęs, sunegalavus pagydytas, turėtų kur gyventi, gautų šiokį tokį išsilavinimą, kultūrinį gyvenimą, turėtų darbą, pinigų? Ar tik tiek žmogus gali tetrokšti? Tik tiek, kiek parodoma, kiek leidžia galimybės, o juk jos kartais nieko neleidžia, net mokslo. Galbūt, kai žmogui neparodoma nieko kito, nesuteikiama galimybė atrasti savęs, savęs realizuoti kitoje srityje, negu nurodytoje kaip pelningoje, tada galbūt yra lengviau valdyti, įgyti įtaką vienodoms, tetrokštančioms „Duonos ir Žaidimų“ masėms, kurios negali nueti toliau, negu siekia valdžios galia.

O juk žmogaus galimybės ir siekiamybės yra beribės ir, gaila, dar neišnaudotos, tereikia tik jas reikiama kryptimi ugdyti. Deja, toks nematomas tariamos laisvės kumštis formuoja mūsų visuomenę, ir ne tik mūsų, bet ir daugelio kitų šalių visame pasaulyje – vienur daugiau, kitur mažiau. Vadinasi, galime daryti išvadą, kad mes tik miegantys žmonės plačiai užmerktomis akimis, savęs pilnai nesuvokiantys kaip atskirų, skirtingai talentingų asmenybių. Gyvenantys betoninėse dėžutėse, o kam pasisekė – ir kokioje nors medinėje prie ežeriuko, besidžiaugiantys įdiegtomis vertybėmis, kai kuriomis – naudingomis, o kai kuriomis – nelabai. Pramogomis, darbu, kuriame praleidžiame pusę gyvenimo ir kuris dažnai būna bevertis ir neteikiantis jokio pasitenkinimo. Tai, manau, yra šabloniškas gyvenimas, kurio nuo pat mažens įdiegiama siekti, džiaugtis juo, bet jis beveik nepalieka vietos asmeniniams siekiams ir, svarbiausia, mintims apie kitokį gyvenimą, kitokią visuomenę, kitokią tvarką.

Žmogus yra gimęs būti laisvas, valdovas savo paties gyvenimo, o ne vergas kažkada sukurtos sistemos, nepaliekančios vietos tobulėjimui dėl nuolatinių pastangų išgyventi, dažnai gimdančios abejingumą, nusivylimą, žiaurumą, vienatvę. Geras žmogaus noro išsilaisvinti iš šios kasdienybės pavyzdys, mano manymu, būtų nuolatinis svaigalų, kvaišalų ir kitų dalykų, padedančių užsimiršti, vartojimas, sukuriantis laikiną laisvės iliuziją, pabėgimą iš šios netenkinančios realybės.

Taigi mūsų problema – bėgimas nuo realybės, apsimetimas, kad viskas yra gerai. Problemos sprendimas gali būti pirmiausia teisingas realybės suvokimas. Pastangos pakeisti dabartį, naikinti priežastis, lemiančias tokį gyvenimą. Galbūt „Zeitgeist“ idėjos kai kam atrodo utopija, nereali siekiamybė, tačiau per ją, mano nuomone, žmonija turėtų galimybę pagaliau pradėti gyventi, ir gyventi ne tam, kad išgyventų, o tam kad įgyvendintų savo svajones ir evoliucionuotų apskritai kaip aukštesnio intelekto rūšis, nes dabar stovime vietoje, o keičiasi tik mūsų padėtis laiko skalėje.

Darbai iš Kęstučio Šapokos projekto „Nuo sutemų iki aušros”