Bičiuli, ar žinai gegužės 1-osios istoriją? Šią šventę savo laiku norėjo pasisavinti ir komunistai, ir netgi nacistai. Tačiau nuo pat pradžių ji reiškė tik viena – žmonės, tą dieną išėję į gatves, parodo valdžiai ir darbdaviams savo ryžtą ginti savo teises. Po 1917 m. Sovietų Sąjungoje ši šventė, priešingai, virto lojalumo valdžiai demonstracija. (Ar galie įsivaizduoti Čikagos darbininkų demonstraciją su plakatais „Liaudis ir Rokfeleriai – vieningi“?) Kova už socialines teises – štai kokia yra gegužės 1-osios esmė.

Masiniais gegužės 1-osios minėjimais nuo pat pradžių buvo siekiama ne tik konkrečių ir tuo metu aktualių tikslų. Gegužės 1-oji – tai, visų pirma, savotiškas jėgos demonstravimas, primenantis karinius manevrus, kai armija grėsmingai parodo potencialiam priešininkui savo kovinį arsenalą.

Tokį gegužės 1-osios tikslą suprato visi – ir dirbantieji, ir valdantieji. Jei į gatves šiaip sau, dėl solidarumo išeina šimtai tūkstančių, tai kiek jų išeis tada, kai sėdėti namuose arba kėblinti į darbą bus paprasčiausia kvailystė? Schema paprasta: kuo daugiau žmonių šventė gegužės 1-ąją, tuo lengviau jiems pavykdavo rasti bendrą kalbą su ponais kapitalistais.

Po 1990-ųjų gegužės pirmoji, nors ir liko raudonai pažymėta kalendoriaus diena, tačiau visiškai prarado savo mastą. Solidarumo šventė virto eiline „kapstymosi sode“ diena. Kol eiliniai žmonės lenkia nugaras sodindami bulves ar grėbdami šiukšles, naujieji ponai ir banditai niekieno netrukdomi savinasi mūsų triūsu sukurtas gėrybes. Argi dvi nykios valandos sode yra vertesnės už tą trumpą akimirką demonstracijoje ar barikadose, nuo kurios priklausys tavo ateitis?

Ar ne laikas grįžti prie gegužės 1-osios ištakų? Parodyti, kad paprasti darbuotojai – ne vergai, ne kokie nors „runkeliai“ ar „buduliai“? Kad jie patys gali kovoti už save, o ne pasikliauti išdavikiškais politikais ir prisitaikėliškais profsąjungų bosais? 100 metų mes buvo masinami pažadais arba paprasčiausiai maustomi. Šiandien mes turime ištarti – gana!

Kviečiame visus, kurie pasiryžę patys kovoti už savo teises į orų gyvenimą. Gegužės 1-ąją išeikime į gatves be politinių partijų vėliavų ir lojalumo valdiškoms organizacijoms ženklų. Ši diena turi būti darbuotojų, o ne politinių partijų šventė. Netinka stoti ir po oficialiųjų profsąjungų vėliavomis – jos per daug įsipainiojusios į „dialogą“ su valdžia, todėl dažniausiai atstovauja ne mus, o valdžią ir darbdavius.