Nesitikėkite, kad artimiausiomis dienomis imsiu sekti pasakas nakčiai. Mūsų pasaulis pernelyg perpildytas baisiomis ir žiauriomis naujienomis, kad galėčiau nuo jų pasprukti į svajonių ir niekada neišsipildysiančių lūkesčių pasaulį. Būtina kasdien mažinti tokių blogų naujienų srautą: tam pasaulyje ir egzistuoja visuomeniniai judėjimai, tikrieji jų dalyviai ir dalyvės. Mano užduotis, kaip ją suprantu, – pasakoti apie visą šį šūdą ir pabandyti jį įvertinti (šūdo tiek daug, kad jau nebe visi suvokia, kur šūdas, o kur – ne; kai aplink vieni ekskrementai, organizmas kartais pasiduoda silpnybei: retkarčiais norisi kokį nors kakutį pavadinti kvepalų buteliuku).
Ką tik baigėsi išeiginės, daugelis buvo išvažiavę į sodus, kai kurie visas tris dienas pylė... Ir pats buvau išvykęs: demonstracijoje nebuvau, gegužės 1-ąją tiesiog leidau 27-ąjį anarchistinio laikraštuko „Volia“ – seniausio iš šiandien leidžiamų rusų kalba – numerį. Nedalyvavo demonstracijoje ir keletas šimtų Piterio anarchistų. Jie labai norėjo joje dalyvauti – iš anksto padavė prašymą ir suderino maršrutą su merija, – tačiau vos pasirodžius numatytoje vietoje, juos sumušė OMONininkai, dalį jų išvaikė, o dalį, daugiau nei 100 žmonių, suėmė.
Žinoma, milicija neprisipažino, kas davė tokį įsakymą, kuris tiesiogiai pažeidžia Rusijos Konstituciją ir įstatymus. Manau, kad ir neprisipažins. Bet tai anaiptol nereiškia, kad nereikia iš jos to prisipažinimo reikalauti.
Apie miliciją žmonės vėl ėmė nepadoriai kalbėti prieš savaitę, po naktinių įvykių Caricyno prekybos centre, kai į žmones šaudė vidaus reikalų skyriaus viršininkas, milicijos majoras ir, kaip praneša žiniasklaida, kartu ir nacistas. Pasakyčiau, kad juos maža apkalbėti ir apšaukti, juos reikia tiesiog atšaukti.
Ar pažįstate kokį milicininką? Nustokite su juo bendrauti, atšaukite savo pažintį su juo. Tegul jie pasiprašo atleidžiami iš darbo vidaus reikalų ministerijoje arba patys nedelsdami ją reformuoja – išveja iš jos visus patologinius asmenis, kurie kankina žmones (prisimenate – prieš metus Sokolnikuose?). Tuos, kurie tiesia į viršų rankas nacistiniam pasveikinimui (prisimenate – kovo pabaigoje Piteryje?). Tuos, kurie nuo grandinės nuolat paleidžia OMONą ir užsiundo jį ant taikių visuomeninių judėjimų dalyvių (beje, reiktų išvaikyti patį OMONą, visus be išimties).
Nepažįstate nei vieno milicininko? Nieko, aplink juos galima sukurti izoliacinę zoną ir jų nepažįstant. Įlipa milicininkas į metro – keleiviai padaro saugumo koridorių, atsitraukia per keletą metrų nuo potencialaus pasiutligės nešiotojo ir tuojau pat įspėja kitus rodydami pirštais: „Gal čia tas Denisas Jevsiukovas?“
Įžengia į vagoną pilkos uniformos nešiotojas – išlipa visas vagonas. Tegul autobusuose jie irgi po vieną važinėja arba su kitais, tokiais pat pilkais. O jei važinės po du, žiūrėk, ir ims vienas į kitą šaudyti, nes kitų taikinių jau nebeturės (autobuso vairuotojui, žinoma, irgi reikia išlipti).
Na, apie parduotuves nekalbu – reiktų sumąstyti techninius įrengimus, kurie neleistų mentozaurams patekti į prekybinių įmonių vidų. Vietų sąrašą galite tęsti patys.... Juk visuomenės pokyčiai – tai pačios visuomenės rūpestis, tad visai visuomenei ir reikia mąstyti.
Sakysite, kad tai utopija, pasaka, kad niekada to nebus? O jūs pabandykite. Na, jūs, taip, jūs, būtent jūs. Išeikite į priekį ir garsiai visus įspėkite: „Piliečiai, čia likti pavojinga – įlipo milicininkas. Siūlau visiems išlipti.“ Iš pradžių gal ir ne visi prisidės, tačiau svarbiausia nenusiminti ir atkakliai plėtoti tokią iniciatyvą.
O kaip jūs manote – kas turi viską keisti? Prezidento įsakas, revoliucinio tribunolo dekretas, ponų paliepimai? Nė velnio. Mes gyvename materialiame pasaulyje, kuriame idėjos tampa realia jėga tik tada, kai jas palaiko ne abstrakčios žmonių masės, o labai įvairūs ir labai konkretūs paprasti žmonės – jūs, štai jūs ir štai jūs.
Kad gyvensime kaip pasakoje – niekam nepažadu. Bet tada bent atsiras prasmė jas sekti vienas kitam prieš miegą – atsiras šansas ramiai pragyventi iki ryto.
