Sunku pasakyti, kaip Lietuvos rinkėjus paveikė tai, kad mūsų atstovas Eurovizijos konkurse eilinį kartą užėmė priešpaskutinę vietą. Gali būti, kad tai tik pakurstė žmonių nusiteikimą „artinti“ atsilikusią šalį prie civilizuotos Europos. Vis dėlto, iš šio žiniasklaidos megaįvykio jau turime mikronaudos: atsistatydino jaunųjų konservatorių – Kubiliaus jugendo – lyderis. Jį pražudė jo komentaras Facebook tinkle apie Lietuvos atstovą Eurovizijoje, kurį jaunasis konservatorius pavadino „išgama, pragydusiu rusiškai”.
Eurovizijos scenoje tautos regi savo (ne)pripažinimo ir konkurencijos dramą labai kūnišku, vizualiu pavidalu. Pripažinimo siekis verčia tautų atstovus nertis iš kailio. Nors visokie folkloriniai motyvai reprezentuoja tautų norą išlikti savimi, daugiau šansų turi tie atstovai, kurie išsižada daugiau folklorinės tapatybės. Tai – tarsi vaizdas iš ateities, kai mums atstovaus ALIENS, išgamos, neturintys su mumis jokio kraujo ryšio ir nieko bendro su konservų šeimos koncepcija, visos tautos ir spalvos sumiš ir atstos viena kitą... Ši vizija ir privertė jaunąjį konservatorių pragysti nesavu balsu.
Deja, D.Grybauskaitė pareiškė nematanti, kuo būtų galima pakeisti Kubilių. Ar tai reiškia, kad ji nemato, kuo galima pakeisti konservatorių tautinę ideologiją? Juk ne paslaptis, kad Tėvynės sąjungą su visais atsitiktiniais partneriais valdžioje kol kas laiko jų „moralinė patriotinė“ platforma (jokio sekso ir t.t.).
Tad grįžkime prie reikšmingiausio savaitgalio įvykio. Eurovizijos varžybas šiemet laimėjo Norvegijai atstovavęs baltarusių (pasirodo, ne ukrainiečių) kilmės atlikėjas, dainavęs angliškai, bet pabaigoje prabilęs rusiškai ir norvegiškai, o spaudos konferencijoje pareiškęs, kad „Rusijoje mes kaip namie, o Norvegijoje mes laimingiausia tauta“. Jo dainos muzika primena airių (ir visų kitų tautų) folklorą. Kaip toks mišinys ir tapatybės katastrofa, šis atlikėjas, be abejo, reprezentuoja ateities kultūros viziją.
Po to, kai Europos Sąjunga pasipildė naujomis narėmis iš Rytų, Eurovizijos varžybos tapo ne šiaip dainų dainele, o tautinės rinkodaros scena. Ne veltui kai kurie autoriai Euroviziją lygina su pasaulinėmis industrinėmis mugėmis, kurios nuo XIX a. buvo svarbus tautinės tapatybės ir nacionalistinės ideologijos reklamavimo organas.
Ne kur kitur, o tose mugėse pasauliui buvo pristatyta elektra, kinas, telefonas ir kitos medijos, ilgainiui tapusios pagrindiniu kapitalistinės plėtros įnaqiu. Eurovizija priskirtina prie tokių mega-įvykių kaip olimpiados, sporto čempionatai, karalių ir karalienių karūnavimai ir t.t.. Jau 2002-aisiais Eurovizijos transliaciją iš Talino stebėjo apie 166 mln. žiūrovų visame pasaulyje.
Iš kitų muzikinių renginių Eurovizija išsiskiria tuo, kad čia rungiasi būtent tautos, o ne betaučiai individualūs talentai. Todėl Eurovizijai dažnai priekaištaujama dėl politizacijos, kuri pasireiškia tautoms balsuojant už kitas tautas. Balsavimas šalims – proga išreikšti geopolitinį solidarumą su kaimynėmis.
Be to, politinę potekstę čia sudaro „nepripažintų“ arba turinčių įrodyti savo europietiškumą tautų pastangos pelnyti pripažinimą. Antai Turkijos triumfas šiemet – tai tarsi atsakas į nesibaigiančius ginčus dėl Turkijos ir Europos santykių ateities.
Tautų mugės metafora primena, kad ir pati nacija, tautinė tapatybė yra industrinio kapitalizmo išradimas, padėjęs suvienodinti taisykles, būtinas komercijos plėtrai. Pagrindiniai nacionalistinių ideologijų elementai yra „tautos charakterio“ ir tautos „istorinių šaknų“ sąvokos ir stereotipai. Jie buvo įtvirtinti ir išpopuliarinti būtent industrinėse mugėse XIX a.
Eurovizijos veidą smarkiai pakeitė leidimas nebedainuoti nacionalinėmis kalbomis bei orkestro išnykimas. Tai lėmė anglų kalbos ir muzikinės fonogramos įsiviešpatavimą. Tautos čia varžosi dėl teisės surengti grandiozinį pramoginį renginį savo sostinėse, tad simbolinis šių rinkimų ritualo krūvis susijęs su realiu ekonominiu iššūkiu laimėtojo atstovaujamai šaliai. Tai proga paneigti savo „atsilikimą“. Laimėjusi (pripažinta) šalis turi įrodyti savo priklausymą Europai, dosniai investuodama į megašou organizavimą savo sostinėje.
„Nepripažintos“ šalys ir ES naujokės šią progą traktuoja labai rimtai. Pavyzdžiui, Estijos, rengusios 2002-ųjų Euroviziją, vyriausybė buvo nusisamdžiusi garsius ir labai brangius viešųjų ryšių meistrus iš Britanijos, kad pareklamuotų Estijos tapatybę pasaulyje ir priviliotų į šalį investuotojų bei paskatintų eksporto plėtrą.
Iš esmės Eurovizija vyksta ne konkrečioje fizinėje vietoje, o televizorių ekranuose milijonų žiūrovų namuose. Įsivaizduojamas nacionalinis prestižas ir tapatybė yra sudėtingo technologinio komunikavimo proceso produktas. Šiais laikais šalis ir tauta „yra“prekės ženklas. „Eurovizijos“ scena įkūnija šį tautų rinkodaros per žiniasklaidą procesą.
Šiose simbolinėse varžybose „atsilikusios“ ir nepripažintos šalys gali nugalėti senbuves. Tačiau geopolitinė rinkodara reikalauja aukų.
Kodėl (eilinį kartą) priešpaskutinė vieta? Pramoginiai žanrai Lietuvoje neturi jokios kultūrinės legitimacijos. Dėl nuolatinio spaudimo teisintis ir lygiuotis į „rimtąją“ akademinę kultūrą popatlikėjai ir grupės linksta į nuobodžią rimtumo imitaciją. Pramogų rinka yra monopolizuota komercinių struktūrų, nes valstybė nenori su tuo turėti nieko bendra. Tai galėtų būti dar vienas iššūkis prezidentei, nemėgstančiai monopolijų.
