Kanadiečių kilmės amerikietė aktyvistė Naomi Klein savo neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo iškilimas“ įtikina – tam, kad laisvosios rinkos kapitalizmas apskritai išliktų, jam reikalingos katastrofos ir krizės. Knygos įvade rašoma: „Neoliberalizmo guru, Čikagos universiteto profesorius Miltonas Friedmanas buvo įsitikinęs, kad, vos ištikus krizei, būtina nedelsiant veikti bei skubiai ir negrįžtamai įgyvendinti pokyčius, kol krizės iškamuota visuomenė neišslydo atgal į status quo tironiją. Šiai skausmingai taktikai jis sugalvojo ir specialų pavadinimą: ekonominis „gydymas šoku.“ Vėlesniais dešimtmečiais, kai tik vyriausybės imdavo inicijuoti radikalias laisvosios rinkos programas, jos būdavo įgyvendinamos šiuo visuotinai taikomo gydymo šoku ar „šoko terapijos“ būdu“.
„Šoko terapiją“ sudaro trys elementai – privatizacija, valstybės reguliavimo atsisakymas ir drastiškas socialinių išlaidų mažinimas. Laisvosios rinkos apologetai ir praktikai gerai suprato, kad tokių tikslų daugelyje visuomenių galima pasiekti tik drastiškais metodais, kad dauguma vidutiniam ar žemesniajam socialiniam sluoksniui priklausančių gyventojų pasipriešins skurdui, jei nebus veikiami psichologiškai – gąsdinami ar netgi kankinami. Todėl laisvoji rinka meistriškai pasinaudojo dideliais sukrėtimais – karais, perversmais, ekonominėmis krizėmis.
Ant bankroto ribos atsidūrusios vyriausybės atvėrė kapitalui visas sienas, pasmerkė didžiąją visuomenės dalį skurdui, o viešąją erdvę iki paskutinio lopinėlio paaukojo privačiam interesui. Tuomet, kai laisvajai rinkai buvo atvertos visos sienos, didžiosios finansinės institucijos sutiko paskolinti vyriausybėms pinigų. Taip įvairioms pasaulio šalims buvo suteikta galimybė atsigauti – bet tik į skolą. Praeitas dešimtmetis, kai, nepaisant didžiulės socialinės atskirties, buvo galima pasakyti, kad šalis atsigauna, buvo prasiskolintas dešimtmetis, daugelis mūsų tapo skolingi, patys prisidėjo prie finansinio paskolų ir nekilnojamo turto išsipūtimo.
Tačiau iš ekonominio kracho pakilusios ir atsistačiusios, „status quo“ pasiekusios visuomenės ne tik nebenorėjo taikstytis su tarptautinių korporacijų, organizacijų ir bankų nurodymais, jos siekė kiek įmanoma didesnio savarankiškumo. JAV remiamas laisvosios rinkos kryžiaus patyrė fiasko Irake, Afganistane, jam nepavyko „paimti“ Irano, galvas pradėjo kelti Kinija, Rusija, Pietų Amerikos šalys. Šalių skolos buvo nurašomos, jos tirpo tarsi cukraus vata. Tarptautinis Valiutos Fondas, prieš dešimtį metų socialinio teisingumo judėjimams atrodęs kaip neužimama tvirtovė, pasaulinės krizės akivaizdoje, pasak vieno šmaikštaus kritiko, priminė savo paties šešėlį. Nepaisant keleto lokalaus pobūdžio laimėjimų – uragano „Katrina“, kurio metu pavyko privatizuoti didelę dalį JAV mokyklų ir Šri Lankos cunamio, kai nuo vietinių gyventojų „nuvalyta“ ir privatizuota visa kurortinė Ramiojo vandenyno pakrantė, – „Šoko doktrinai“ iškilo pavojus.
Ir čia laisvosios rinkos kapitalizmas, savo ideologijoje nuolatos postulavęs valstybinio vaidmens mažėjimo reikšmę, parodė, kad be valstybės paramos, subsidijų ir net atskirų verslo subjektų nacionalizavimo jis neveikia. Laisvės laisvojoje rinkoje nėra, ji matuojama visuotinį mastą įgaunančiomis paskolomis, o paskolos – juk ne normalus kapitalo cirkuliavimo procesas, o nuolatinis pavergimo mechanizmas, prieš krizę įgijęs kraštutinį, visuotinį mastą.
Tačiau pasaulio galingieji pasaulinės krizės akivaizdoje nedvejodami pasirinko tai, kas naudingiausia jiems patiems – merdinčiam TVF, tikrai ne pačiam demokratiškiausiam pasaulinių lėšų skirstytojui, suleido injekciją ir suteikė galimybę pradėti naują paskolų teikimo bankrutuojančioms šalims kampaniją. O paskolas ši jau seniai moraliai bankrutavusi institucija teikia tik toms valstybėms, kurios pasiryžta ir toliau eiti duobėtu kapitalistinių reformų, „strateginio“ oligarchijos auginimo, socialinės atskirties didinimo keliu. Tokių valstybių sąraše dabar atsidūrė ir Latvija, kuri, praėjusią savaitę iš TVF pasiskolindama pinigų, atitolino bankrotą visai valstybei, bet pasmerkė dar didesniam skurdui jau ir taip skurstančius žemutinius socialinius sluoksnius.
Manau, kad, turint omenyje laisvosios rinkos, jos plėtros ir bandomo maskuoti protekcionizmo istoriją, būtina priešintis galimai paskolai iš TVF ir dar didesniam žmonių nuskurdinimui. Galima alternatyva – platus pilietinis judėjimas prieš vyriausybės vykdomą oligarchijos ir bankų rėmimą, bendruomeninis žmonių, kurie negali išsimokėti paskolų, pasipriešinimas iškeldinimui ir kitos priemonės. Būtina pasipriešinti išlaidų sveikatos apsaugai mažinimui – reikia įsisąmoninti, kad grobuoniškas medicinos paslaugų privatizavimas, ligoninių skaičių mažinimas kelia grėsmę ne tik tiems, kurie neišgali susimokėti už gydymą, bet mums visiems – gali netgi paplisti įvairios ligos.
Pasaulį ištiko dar viena „šoko terapija“ (kurioje „privatizaciją“ ir „valstybinio reguliavimo atsisakymą“ keičia „naujų investicijų pritraukimas“ ir „verslo subjektų nacionalizavimas“, bet trečias dėmuo – drastiškas socialinių išlaidų mažinimas“ – išlieka). Šioje situacijoje reikia klausti, ar pasaulio institucijų vykdomas valstybių „gelbėjimas nuo bankroto“ padės išsigelbėti mums visiems. Kaip jau ne sykį įsitikinome, valstybės tikslai, sutapdami su laisvosios rinkos ir oligarchų tikslais, dažnai būna svetimi pilietinės visuomenės tikslams. Ką reikia gelbėti – mažąjį žmogų ar valstybę? O gal paaukoti valstybę tam, kad išsigelbėtume mes visi?
