Ginklavimasis, universalus įsiskolinimas ir planuojamas išnykimas – šiomis trejomis kolonomis remiasi vakarietiška gerovė. (Aldous Huxley)
Jei nori būti geriau išgirstas, skambėti autoritetingiau, jei mėgsti, kad Tavęs klausytų ir Tavo balsas skambėtų svariai, jei nekantrauji pasiekti daugiau ir greičiau, verta nusipirkti garsiakalbį. Kai turi gerą garsiakalbį, nebe tiek svarbu, kad neturi ką pasakyti, svarbu, kad Tave girdės. Gali išeiti vidurnaktį į kokią miesto aikštę, kurioje monumentus išniekino tualetų neradę išsivysčiusių šalių turistai, ir pasakyti ką nors monumentalaus, kad ir „eikit Jūs visi šikt“. Brolyti, būsi išgirstas.
Derivatyvinė problema yra tai, kad netrukus visi ima vaikščioti su garsiakalbiais, o miesto valdžia įsirengia galingiausius. Tada su savo kukliu 50W garsiakalbiu esi kaip koks žvirblis tarp riaumoti galinčių babūnų. O tyla įgyja ypatingą vertę. Ir prasmę.
Jie ir vėl kalba apie ekonomiką šiemet. Ei, mano plaukai recesijoje, mano liemens apimtims – infliacija, ir man apskritai – depresija. (Rick Majerus)
Kadangi esame maža tauta, tiesiog pripažinkime, kad turime sveiką shadenfreude sindromą – kuo blogiau tiems, kam sekasi, tuo geriau mums. Gera naujiena čia yra ta, kad šiandien čia, Valstijose, bent 90 procentų žmonių, kurie iki šiol mėgavosi neregėta pasaulio istorijoje prabanga ir visais įmanomais šiuolaikinės civilizacijos malonumais (tereikia pažiūrėtų į jų namus, į jų automobilius, į jų laivus, į jų vasarnamius, į jų parduotuves etc.) šiandien vos suduria galą su galu ir pagaliau turi gyventi pagal išgales, o ne kreditingumą. Tad dabar dauguma šios daugumos leidžia laiką ajurvedos stovyklose, prižiūrimo badavimo sanatorijose, vienuolynuose, šiaip, atsiskyrę, ar, jei taip ir nesugebėjo „persilaužti“, intensyvios priežiūros psichiatrinėse institucijose.
Gaila, bet tai nėra tiesa, nors mintis shadenfreude kontekste, prisipažinsiu, labai maloni. Bent jau čia Floridoje, tikrojoje Ponzi valstijoje, viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo taip, kaip ir visada buvo: keliuose pilna tviskančių gigantiško dydžio automobilių, o pajūrio viešbučiuose sezono metu ir toliau nėra vietų. Populiariausiose viešojo maitinimo įstaigose tenka laukti ir valandą, kad gautum stalelį, o nepopuliariausiose tenka laukti dar ilgiau, kad sužinotum, jog jos jau bankrutavo.
Tikrasis Ponzi piramidės mastas Floridoje matyti „suburbijoje“ – mylių mylias išsidriekusiuose pajūrio miestų priemiesčiuose. Neįtikėtinas jų augimas buvo išties kvapą gniaužiantis, BAM‘o ar Lazdynų statytojams tiesiog būtų gėda: didžiuliai vienodų namų kvartalai (pačius didžiausius čiabuviai meiliai vadina „MacMansions“) dar visai neseniai išaugdavo per kelis mėnesius, kartu su prekybos centrais, keliais ir kanalais, kuriuose jau netrukus švartuodavosi naujutėlaičiai laivai. Dykynes, kuriose dar prieš kelis dešimtmečius tegyveno keli tūkstančiai žmonių, staiga užplūdo lengviausiai pasaulyje skolinamų pinigų lavina – ir jos tapo šimtatūkstantiniais miestais. Kreditus galėjo gauti bet kas, dar turintis pulsą, ir, kaip floridiečiai patys sako: „Jei kažkas yra per daug gerai, kad būtų tiesa, mes tai... imam“. Arba, dar vaizdingiau – tie žmonės, kurie, viską metę, metėsi į šį Klondaiką, yra iš tų ultraveržliųjų, kurie, anot amerikiečių tautosakos, „visose vestuvėse nori būti nuotaka, o visose laidotuvėse – velioniu“.
„Nemokamų pusryčių nebūna“ čia tapo ir pusryčiais, ir pietumis, ir vakariene, ir dar lauknešėliu šuneliui parnešti – dar pulsą turintys individai, uždirbantys vos kelias dešimtis tūkstančių dolerių per metus, masiškai tapdavo milijoninių nekilnojamojo turto „portfelių“ valdytojais. Pačioje Ponzi piramidės viršūnėje, 2005-aisiais, sodininkai, santechnikai ar baseinų valytojai, bent jau mokantys skaityti, tiesiog masiškai tapdavo nekilnojamojo turto ar paskolų brokeriais. Blogiausiu atveju – matininkais ar jų padėjėjais, savo senuosius darbus užleisdami tūkstančiams naujų atvykėlių. Aukščiausiame šio ekonomikos stebuklo taške jų būdavo daugiau nei tūkstantis per dieną. Juos čia viliojo ne pramonė, ne aukštosios technologijos ir ne specialistų trūkumas – juos viliojo saulė ir nekilnojamojo turto bumas.
Florida galėjo parduoti tik Floridą: gerovės miražą, kurį palaikė vien nenutrūkstantis naujų atvykėlių srautas. Ir tų, kurie net nesiruošė čia nuolat gyventi. Britai, vokiečiai ar saulės pasiilgę olandai būdavo nemokamai skraidinami į Floridą pirkti ką tik pastatytų, ar net nebaigtų namų: atskrendi, paatostogauji ir dar spėji nusipirkti prabangią vilą – nes kai grįždavai į Europą, ji jau būdavo pabrangusi.
Šiandien šis srautas sumažėjo veik 100 procentų, o kai kuriose gyvenvietėse jis jau seniai neigiamas. Žmonės kraunasi daiktus, palieka taip ir neišmokėtus namus ir grįžta atgal – net į Aliaską. Mūsų naujoji pažįstama Peggy, ką tik pusvelčiui mums pardavusi archyvinę spintą ir didžiulį antikvarinių enciklopedijų rinkinį, pasiūlo dar ir spausdintuvą. Už dyką. „Neeee“ – mykiu. „Thanks“. Jos namas atrodo kaip po uragano: svetainėje, iš kurios jau išgabenti visi baldai, išskyrus tuos kelis, kurių niekas nenori, karštoje prietemoje (kondicionierius sugedęs) supamoje kėdėje sėdi jos vyras, visiškai nekreipdamas dėmesio į mūsų pokalbį. Vaizdelis kaip Hitlerio bunkeryje paskutinėmis Didžiojo Reicho dienomis – palubėje vangiai sukasi apdulkėjęs ventiliatorius, sienose kyšo išluptos technikos laidai, girdisi kaip tualete šniokščia sugedęs unitazas, vyras nieko nematančiu žvilgsniu ir toliau spokso į tarpą tarp nutrūkusių žaliuzių lange, o Peggy vos ne svajingai tęsia: „Kai prieš penkerius metus atvažiavome čia iš Aliaskos, buvo labai gerai. Bet atsibodo tas karštis“. Klausiu, ką dirbote. Taip, ji buvo „realtor“ – nekilnojamojo turto agentė. „Turėjau daug klientų“.„Ką dabar darysi Aliaskoj?“ „Gyvensime pas sūnų. Klausykit, gal dar šitą staliuką paimsit?“
Vėl „Neeeeh, thanks, Peggy“. Išeiname į lauką. Saulė tiesiog tvieskia, ir šioje akinančioje šviesioje baltų apleistų namukų – apstu. Fantasmagoriškas vaizdas. Veik prie kiekvieno – lentelė „Parduodamas“, „Nuomuojamas“ arba „Varžytinės“, aplink girdėti dar kur ne kur veikiančių kondicionierių gaudimas. Žmonių, automobilių, net šunų – nerasta. Tai dar viena iš sparčiai besiplečiančių postklondaikiškų Cape Coral, Lehigh, Fort Myers ir kitų Floridos pietvakarių dykynių. Cape Coral, beje, yra daugiausiai navigacinių kanalų pasaulyje turintis miestas, kuriame dar 1970 m. gyveno vos 10.000 žmonių. Neįtikėtinas potencialas, kuris buvo ne tik išnaudotas... jis buvo išprievartautas. Kanalų gausa sutrikdė natūralų potvynių ir atoslūgių ritmą, ir be ekologinių bei ekonominių problemų atsirado begalė kitų. Vietinis Craiglist.com mirga skelbimais apie parduodamus „sodininkystės ir vejų priežiūros“ verslus, vietiniai aukcionieriai rengia bankrutavusių verslų aukcionus kasdien, o varžytinių teisėjai tiesiog fiziškai nebespėja rengti varžytinių ir skelbti apie jas vietinėje spaudoje, kurioje ištisi puslapiai marga privalomais varžytinių pranešimais.
Nieko naujo. Ir vėl apie pinigus, ir apie tris žmonių tipus – tuos, kurie jų turi, tuos, kurie jų neturi, ir tuos, kurie turi tai, už ką nebeišgali susimokėti. Kai šiandien jau net penktadalis namų savininkų JAV tiesiogine prasme „skęsta“ – bendrinėje anglų kalboje atsirado idioma „underwater“, reiškianti, kad namo vertė yra mažesnė nei už jį mokama paskola, verta prisiminti, kaip mes sugebėjome paversti pinigus – universalų, skaidomą ir vertę turintį tarpusavio mainų įrankį – tiesiog skola.
Labai greitai. Mes pamiršome paprastą tiesą, kad vienintelės problemos, kurias gali išspręsti pinigai, yra pinigų problemos, ir jau seniai nutolome nuo pirmykščio, sveiko ir natūralaus vertės suvokimo, tokio, kokį puoselėjo nekrikščioniškos, ir krikščioniškomis akimis žiūrint, „primityvios“ civilizacijos. Kad ir inkų. Kai ispanų konkistadorai XVI-ojo amžiaus pradžioje užgriuvo inkų imperiją, jie buvo sutikti „kaip Saulės vaikai“, ir jų noras turėti kuo daugiau sidabro ir aukso iš pradžių čiabuvių buvo vertinamas kaip keista šių baltaodžių būtybių užgaida.
Inkų visuomenė buvo iš esmės kitokia: nors auksas ir sidabras čia buvo vertinami kaip nepaprasto grožio metalai (auksą inkai vadino „saulės prakaitu“, o sidabrą – „mėnulio ašaromis“), jiems nebuvo suteikta jokios piniginės vertės, nes inkų civilizacija iš esmės buvo nemonetarinė civilizacija: tik darbas čia buvo vertės vienetas. Dar ir šiandien Amazonės džiunglėse rasime tautelių (pvz., neseniai atrasti Nukak-Maku), kurios gali gyventi „čia ir dabar“ ir net nesupranta, ką reiškia žodžiai „ateitis“ ar „turtas“. Šių tautelių žmonės pirmam atvykėliui atiduos viską, ką turi, nes nemato jokios prasmės ką nors kaupti: nori valgyti – valgyk, nori gerti – gerk. Beje, susidūrę su šiuolaikiniais, civilizuotais žmonėmis Nukak-Maku nusprendė, kad „šiuolaikiniai“, ne džiunglėse gyvenantys žmonės yra pusiau žmonės, pusiau velniai, „nes valgo daugiau, nei jiems reikia, ir niekina tai, ką valgo. Tik demonai taip gali“ – rašo juos fotografavęs Nielsas Vanas.
Panašiai ir inkai net negalėjo patikėti, kad „saulės vaikai“ yra tiesiog pamišę dėl „saulės prakaito“ ir „mėnulio ašarų“, ir šis netikėjimas jiems brangiai kainavo – ispanai labai greitai nušlavė naivuolių inkų civilizaciją: nugalėjo jų didžiulę kariuomenę patetiškai mažomis pajėgomis (inkai, pasirodo, bijojo arklių), įkalino jų imperatorių Atahuallpa, ir net kai šis lengvu mostu pažadėjo, kad yra pasiruošęs išpirkti savo laisvę tiek aukso, kiek reikėtų užpildyti kambarį, kuriame buvo laikomas (veik 6000 kg) ir dvigubai tiek sidabro (13000 kg), ispanai, gavę sutartą šių suvenyrų kiekį, imperatorių nužudė viešai, klasikiniu inkviziciniu metodu: užsmaugė metaline apykakle, garota.
Tiek suvenyrų iš šios karalienės palaimintos turistinės išvykos ispanams, žinoma, neužteko – netrukus, beieškodami El Dorrado, jie surado dar geriau: visiškai simetrišką Cerro Rico kalną dabartinėje Bolivijoje, kuris buvo – čia tai suvenyras – tiesiog gryno sidabro rūdos kalnas. Šis atradimas buvo esminis įvykis pasaulinėje pinigų istorijoje – per veik du šimtus metų, kol neiškasė viso, ispanai į Europą pargabeno veik 45000 tonų „mėnulio ašarų“, Ispanijos karalienė nerealiai praturtėjo (vien jai atiteko 7000 tonų), kasykloje buvo metodiškai išnaikinti (nuo gyvsidabrio garų, naudotų sidabrui išgryninti) veik visi čiabuviai, kai jų nebeužteko, ispanai atsivežė tūkstančius vergų iš Afrikos, ir šie, pasirodo, išlaikydavo ilgiau nei mulai, tad netrukus vergai perėmė ir mulų darbus. Kasyklose įkurtas miestas Potosi tapo ekstravagantiško turto sinonimu, o jo monetų kalyklos įspaudas, PTSI, spėjama, tapo pagrindu $ ženklui.
Cerro Rico
Akivaizdu, kad tokia „mėnulio ašarų“ griūtis į Europą sukėlė neįtikėtiną infliaciją – mat iki XVI-ojo amžiaus Europa kentėjo nuo dar Romos imperijos de facto veikusių pinigų, sidabrinių dinarų, trūkumo, ir net visi Kryžiaus žygiai, be švietėjiškos ir švelniai genocidinės misijos, pirmiausia buvo rengiami sidabrui iš musulmoniško pasaulio atimti.
Ispanijos karalystė, taip netikėtai praturtėjusi (galime pasakyti, kad tai buvo masyviausia Europos ekonomikos stimuliacija iš visų iki tada vykusių, tikra „stimuliacinė fiesta“, „stimulus grande“ – panašiai kaip „beprecedentis“ (sic!) ekonomikos stimuliavimas JAV šiandien), gavo suprasti, kad sidabras – net ir tūkstančiai jo tonų – verti tik tiek, kiek už juos kažkas pasiruošęs mokėti. Atsiradus tiek daug „pinigų“, jų vertė krito. Žinome, kas buvo vėliau: Ispanija iš globalaus „žaidėjo“ labai greitai – būtent po šio „praturtėjimo“ tapo tiesiog „outsideriu“.
Bet šiandien tam, kad sukurtum pinigus, ar kad šiaip, gerokai stimuliuotum ekonomiką, sidabro nebereikia. Nereikia net aukso. Po to, kai Nixonas galų gale „atrišo“ dolerį nuo bet kokių sąsajų su auksu, pagrindinių pasaulio valiutų vertes nustato rinka. Kuri tapo didžiausiu pasaulio kazino, veikiančiu 24 x 7 ir akimirksniu galinčiu nuspręsti bet kurios lošime dalyvaujančios valiutos likimą – jei tik stambiausiems žaidėjams, didiesiems pasaulio bankams, to tikrai reikėtų. Dauguma „paprastų“ pasaulio žmonių visiškai nesuvokia, kas šiandien yra pinigai, kas yra M0, M1 ir M2, ir net nenujaučia, kad tai tėra paprasčiausi pažadai apmokėti tam tikrus įsipareigojimus, kurių jau seniai nebesupranta nei įsipareigojusieji, nei tie, kam jie įsipareigojo. Naivuolius, manančius, kad pinigai yra pinigai, dar aštuonioliktame amžiuje puikiai apibūdino britų poetas ir politikas, „Spectator“ žurnalo įkūrėjas Josephas Addisonas: „Tai tokie primityvūs žmonės, kurie net nesuvokia kito būdo gauti pinigų- tik dirbti“.
Yra daug efektyvesnių būdų greitai praturtėti. Olandai, sukūrę patarlę, kad „pažadai kuria skolas, o skolos kuria pažadus“, sukūrė ir šių dienų bankų prototipą, Amsterdamo Wisselbanką dar 1609-aisiais – tuo pat metu, kai Ispanija, taip ir nesupratusi kreditingumo reikšmės, bent 14 kartų iš eilės susimovė prieš savo kreditorius, tame tarpe Antwerpeno pirklius.
Tačiau, palyginus su dabartiniais bankais, Wisselbankas buvo tikras dinozauras, nes garantuodavo visus depozitus veik šimtaprocentiniais tauriųjų metalų rezervais. Primityvu. Pirmąjį tikrai šiuolaikinį banką, multiplikuojantį pinigus iš... oro, sukūrė švedai – jų Riksbanko valdytojai 1656 m. jau suprato, kad jiems nebūtina skolinti tik tiek, kiek bankas turi rezervų – verta paskolas paversti savo aktyvais ir skolinti daug daugiau nei reikalui esant galėtų grąžinti. Ir jei senovėje žmonės tesugebėdavo sukurti tokius primityvius žaidimus, kaip šachmatai, ar šaškės, šiandien mes sugebėjome sukurti ir „Monopolį“, ir „Alias“, kurie neaplyginamai stipriau stimuliuoja išblaškyto dėmesio intelektą. Ir kiekvienas pyplys, žaidžiantis monopolį, šiandien supranta, kad geriausia strategija – būti bankininku. Kai sukuri „savo“ pinigus, belieka laukti, kad kiti žaidėjai skolintųsi, pirktų, žaistų, ir net jei jie pralaimi, ar laimi, svarbu, kad ir vėl skolintųsi, ir mokėtų palūkanas.
Šiuolaikiniai superbankai daugiau nieko ir nedaro – būdami superefektyvūs ir norėdami maksimaliai uždirbti, jie pasiruošę stimuliuoti skolinimąsi visom keturiom, globaliai, nes tai yra jų pagrindinis uždarbio šaltinis. Jie ne tik kontroliuoja pinigų pasiūlą, jie kuria pinigus iš nieko, nors naivuoliai iki šiol galvoja, kad tai vyriausybių prerogatyva.
Seras Josiah Stampas, buvęs „Bank Of England“ valdytojas ir antras turtingiausias žmogus Didžiojoje Britanijoje tuo metu (1927 m.), kartą neapdairiai prasitarė: „Dabartinė bankų sistema pinigus kuria iš nieko. Šis procesas yra pats įspūdingiausias triukas iš visų, kada nors demonstruotų./.../ Bankininkams priklauso visa žemė. Ir net jei ją iš jų atimsite, bet paliksite jiems galias kurti pinigus iš nieko, jie, brūkštelėję plunksna, sukurs pakankamai pinigų, kad viską nusipirktų atgal. Jei iš jų atimtume šias galias, didžiuliai turtai- tame tarpe ir mano- tiesiog išnyktų, ir tada gyventume geresniame ir laimingesniame pasaulyje. Bet, jei norite ir toliau vergauti bankininkams ir mokėti už savo vergovę, tiesiog leiskite jiems ir toliau kurti pinigus bei kontroliuoti kreditus“.
Jei tai suvokiame, ups, visa, ką nuveikė TVF ir Pasaulio bankas nuo savo įkūrimo, irgi galima pavadinti tiesiai šviesiai – jie pasirūpino, kad pasaulyje nebeliktų nors kiek svarbių valstybių, kurios būtų neprieinamos globalių bankų kontrolei.
Paradoksalu, bet vienintelis svarus šiuolaikinis nepriklausomos monetarinės politikos pavyzdys buvo... Hitlerio Vokietija, kuri, nebesugebėdama mokėti repatriacijų ir negaudama jokių kreditų, sukūrė savo nepriklausomus pinigus – darbo biržos sertifikatus, nesusaistytus nei skolomis, nei palūkanomis, be jokių įsipareigojimų bankams-tarpininkams, ir neįtikėtinai sėkmingai per ketverius metus iš visiškos griuvenos tapo pirmaujančia Europos industrine valstybe. Būtent tada Vokietijoje buvo nutiesti garsieji autobahnai ir pasirodė pirmieji volkswagenai.
Bet šio fakto istorijos ar ekonomikos vadovėliuose nerasime, nes jis tiesiog politiškai nekorektiškas. Masinės dezinformacijos priemonės taip pat mažai kalba apie tai, kad privačią – atliekančią centrinio banko funkcijas – Fedaralinio Rezervo bankų sistemą JAV oficialiai kontroliuoja didžiausi privatūs pasaulio bankai, ir mes nesužinosime, kaip ir kiek, nes Fed, kaip privati institucija, neprivalo šios informacijos atskleisti. Mes tegalime matyti, kad bankų banko „Goldman Sachs“ alumni, su savo ypatingu supermenų mentalitetu (taip šiuos vikruolius apibūdino Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Paulas Krugmanas) jau ne pirmi metai veikia „šalies labui“ visose svarbiausiose JAV finansinėse institucijose- ir Iždo departamente, ir Federalinių rezervų banke. Absoliuti galia korumpuoja absoliučiai. Vieni analitikai „Goldman Sachs“ jau pervadino į „Goverment Sachs“ – ypač kai žinome, kad „Goldman Sachs“ svariai prisidėjo prie prezidento Obamos rinkimų kompanijos finansavimo.
„Tie, kurie ilgai sekė mūsų veiklą, žino, kad mūsų tyrimai rodo, jog tragiškos šiandienos monetarinės ir ekonomikos problemos didžiąja dalimi prasidėjo tada, kai atsirado Federalinių Rezervų sistema. Mes taip pat ne kartą pabrėžėme, kad pirmaujantys privatūs bankininkai panaudojo savo didžiulę įtaką centrinio banko bankininkams ir politikams paveikti, kad būtų priimta tokia monetarinė politika ir tokie bankininkystės įstatymai, kurie būtų iš karto naudingi bankininkams, bet prieštarautų visuomenės interesui ateityje, ir net pačių bankininkų interesui tolimesnėje perspektyvoje“, – savo ataskaitoje skelbė Amerikos ekonominių tyrimų institutas (AIER).
Galbūt todėl šiandieninės kreditų (= finansų) krizės metastazės yra tokios nemalonios ir būtent todėl bankų bankai imasi tokių stambių rinkos manipuliacijų, kurių nedrįsdavo iki šiol. Vieša paslaptis, kad bankų bankai gali ir sugeba pastūmėti visas svarbiausias rinkas ta kryptimi, kuria jiems reikia, ypač dabar, kai biržų apyvartos būna rekordiškai mažos, ir yra galimybės naudotis tokiais finansiniais svertais, kurių anksčiau tiesiog nebuvo.
Kiekvienas pyplys šiandien gali 24 valandas per parą prekiauti valiutomis ar indeksais milijoninėmis sumomis, investavęs 10, 20, 40 ar net 100 kartų mažiau, nei jo sandorių vertė, ir aišku, palikti pinigus šiame kazino lygiai tiek pat kartų greičiau. Tačiau jei pyplys būtų „rinkos kūrėjas“ ir turėtų visą svarbiausią informaciją iš patikimiausių šaltinių vyriausybėse bei praktiškai neribotas lėšas, jis įgytų esminį pranašumą. Totalų pranašumą.
Amerikiečiai šmaikščiai sako, kad „neverta pirsčioti prie supermeno narvo“, tad gal geriau apdairiai patylėsiu ir šios temos nebevystysiu. Žinodamas, kad šiuolaikiniai pinigai iš esmės tėra instrumentai paversti turtą skola arba, kaip sakydavo termoekonomistas Nicholas Georgescu-Roegenas tiesiog „niekas, kurį tu gauni už kažką prieš gaudamas bet ką“, dėl esmės galiu būti ramus: ekonomika, kuri greičiau kuria skolas nei turtą, arba kurios ateities turiniai įsipareigojimai neproporcingai išauga, anksčiau ar vėliau turės susistyguoti – ir nors skolų kūrimas gali būti beribis, su daugkartiniais „naujais bandymais“, kuriuos mes netgi galime palaikyti ekonominės situacijos „prašviesėjimais“, galų gale abstrakčių ir nesuprantamų jiems skolų turėtojai po eilinio šoko pareikalaus pinigų atgal. Va ir paaiškės, kam nebeliko kėdžių. Ir būtent tada suprasime, ką sako profesorius Henry C. K. Liu: dabartinė monetarinė sistema tėra „žiauri apgavystė“, tad „mūsų visas supratimas apie ekonomiką turės pasikeisti, lygiai taip, kaip fizika pakeitė žmogaus suvokimą apie tai, kad žemė nestovi vietoje, ir kad ji nėra visatos centras, apie kurį sukasi visos kitos planetos“
Maistas. Vanduo. Pastogė. Miegas. Socialinė infliacija šiuos poreikius pavertė godumu. Staiga tarp pirminių išgyvenimo poreikių atsirado mobilusis telefonas, kabelinė televizija ir prancūziškas manikiūras. Mes tapome absoliučiai didžiausias niurgzliais žmonijos istorijoje su absoliučiai mažiausiu pateisinimu šiam niurzgėjimui. (Charlie Diekatze)
Kuo šiandien žada tapti mūsų civilizacija? „Išsivysčiusios“ šalys tapo „paslaugų“ visuomenėmis. „Čia ir dabar“ įmanomi visi įmanomi hedonistiški malonumai, kurie vis tiek tėra svarbiausių žmogaus poreikių derivatyvai. Ir kurių visiems „socialiai atsakingiems“, “socialiai adaptuotiems” išsivysčiusių šalių piliečiams taip reikia. Argi ne ironiška, kad per tiek laiko, kiek užtrunka apkirpti kokį postindustrinės paslaugų šalies pilietį, kuris dar turi plaukų, neišsivysčiusiose šalyse pagaminamas automobilis, kokie dvylika kompiuterių, gal net trisdešimt mobiliųjų telefonų, ir bent kelios dešimtys tūkstančių neplyštančių, antibakterinių braškių skonio prezervatyvų, kurių patvarumas, kas be ko, dar patikrinamas elektra.
Nors, ar verta? Dar 1992 m. danas profesorius Nielsas Skakkebackas nustatė, kad per 50 metų vidutinis išsivysčiusių šalių vyrų spermos kiekis sumažėjo per pusę, kiti tyrimai šią tendenciją tik patvirtino – jei 1970 m. vidutinis vyras sugebėdavo „išspausti“ apie 100 milijonų spermatozoidų viename mililitre, tai 1990 m. – jau tik 50 milijonų. Tokiu pagreičiu greitai išsivystysime į naująją rūšį, homo infertilitus, bet tuo, dėl savaime suprantamų priežasčių, džiaugsis tik viena karta. Beje, sekso gigantas su mažiau nei 20 milijonų spermatozoidų / ml ir šiandien kliniškai laikomas nevaisingu sekso gigantu, tad prezervatyvų gamintojai be triukšmo, taikiai bankrutuos. Kai šiandien bankrutuoja ne tokie gigantai, to niekas ir nepastebės.
Juolab, kad dauguma sekso gigantų šiandien užsiima ne tikru, o derivatyviniu seksu. Ačiū taip išaugusiai pornografijos industrijai (jau 30 milijardų dolerių per metus, pusė metinio Lietuvos BVP) ir internetui, leidusiam kiekvienam sekso galiūnui kad ir n kartų per dieną smagiai pabendrauti su bet kokio kalibro pornožvaigžde. (Ne veltui jos tokios populiarios ir įtakingos – šiemet dar viena aktyviai ruošiasi rinkimams į JAV kongresą, o Europoje tai jau seniai nebe naujiena.) Daugiau nei pusė duomenų srauto internete susiję su pornografija ir erotika, vienas iš keturių amerikiečių interneto vartotojų pornografinėse svetainėse praleidžia daugiau nei valandą per mėnesį (akivaizdu, kad taip patenkinti savo aistras daug paprasčiau ir greičiau), vien MySpace.com save narciziškai reklamuoja daugiau nei 26000 baustų už seksualinio pobūdžio nusikaltimus galiūnų, ir didžioji dauguma (!) – daugiau nei 90 procentų vaikų Didžiojoje Britanijoje susipažino su pornografija internetu būdami 11-os.
Derivatyvizacija su akivaizdžiom pasekmėm – jei kiekvieną vakarą, ar rytą, praleidi laiką su aukščiausius reitingus turinčia pornožvaigžde, tikėtina, kad į savo partnerę, partnerį ar (šiandien tai irgi darosi vis populiariau) naminį gyvūną žiūrėsi mažiau reikalaujančiu žvilgsniu. O gal net nebežiūrėsi. Kam vargti su romantiškom vakarienėm, aistringom glamonėm ir galų gale, neslėpkim, brangiais pirkiniais bei kitom tradicinio asistavimo banalybėm, jei savo paskutinius 20 milijonų leisgyvių spermatozoidų gali vikriai išleisti bendraudamas su kasdien nauja skaitmenine gražuole, gražuoliu, asilu (visos pakraipos turi nišą) ar, jei internetą atjungė, gumine natūralaus dydžio lėlyte?
Juolab, kad pornografija, anot Larry ir Wendy Maltz, parašiusių „Porn Trap“, elementariai desentizuoja, nes pornografijos gerbėjai iš esmės tampa narkomanais, kuriems reikia vis didesnės, dramatiškesnės, grynesnės dozės: „Pornografijos žiūrėjimas smegenyse išskiria laviną malonių hormonų ir chemikalų. Kai kurie mokslininkai šias reakcijas tapatina su pokyčiais, kurie vyksta naudojant kokainą“.
Vienintelė porno problema – kompiuteris ar lėlė tavęs nemyli. Tavo aistra yra be atsako, o jei mėgsti masturbuotis „gyvai“ prieš interneto kamerą, bendraudamas su gražuole už jūrų marių (ir šis poreikis „išsivysčiusiose“ visuomenėse jau seniai atsakytas), tai kainuoja.
Kada moterys atsako jausmu? Kai yra geidžiamos. Kur moterys labiau geidžiamos? Tik ne ten, kur jų retušuoti, hiperbolizuoti ir didžiakrūčiai įvaizdžiai parduoda viską: pradedant padangomis, baigiant galanterija. Vėlgi ironiška, kad būtent musulmonai ir kiti ortodoksai, visą dieną tematydami po čadra paslėptų žmonų akis ar pirštus, yra jautriausi grožiui. Netikite? Prakirpkite paklodėje dvi skylutes, tada užmeskite paklodę ant žmonos ir nuo šiol ja grožėkitės tik taip – mėnesius. Netrukus dėkosite Alachui už sugrąžintą harmoniją šeimoje.
Daug jautresni ir Nukak-Maku žmonės, kurie ir vėl nesuprastų, kokios gi čia problemos mus kamuoja. „Valgot daugiau, nei jums reikia“, pasakytų. Ir būtų teisūs.
O valgyti mes mėgstam. Tiksliau, ryti. Maistas šiandien derivatyvizuotas į greitą ir visur prieinamą malonumą, kuris itin brangiai kainuoja. Ne tik visuotinio nutukimo prasme. Jei bent vieną kartą per savaitę atsisakytume mėsos, gerokai sumažintume pasaulinio atšilimo pavojų. Jei visiškai atsisakytume mėsos, galėtume kasdien važinėti nors ir tankais, nes tai pasauliniu CO2 emisijų mastu būtų efektyviau nei visiškai nenaudoti vidaus degimo variklių. Mėsa ir jos gamyba sukuria veik penktadalį visų šiltnamio efektą keliančių dujų. Metanas – tą, kurį purpsi ir savo tortais išskiria milijonai karvių ir kiaulių visame pasaulyje, yra net 23 kartus labiau klimato atšilimą skatinantis faktorius, nei anglies dvideginis.
Atrodytų, sensacinga ir konstruktyvi naujiena, juolab, kad ją paskelbė dr. Rajendra Pachauri, Jungtinių Tautų tarpvyriausybinės Klimato kaitos tarybos pirmininkas, dar visai neseniai kartu su kitais tyrėjais gavęs Nobelio premiją. Jau nekalbu apie tai, kiek mėsos ribojimas būtų naudingas kiekvieno iš mūsų sveikatai ir net linijoms.
Bet ar apie tai kalba masinės dezinformacijos priemonės? Ar restoranuose, valgyklose ir parduotuvėse sugrįžo gražios krikščioniškos ir net sovietinės „žuvies dienos“ tradicija? Ne. Tikėtina, kad šios įžvalgos bus paskandintos polemikos dumble, kurį ir toliau drums pasaulinis mėsos gamintojų kartelis. Net jei ir jis tik virtualus, jis sugeba formuoti viešąją nuomonę daug geriau, nei, tarkim, vegetarų interesus atstovaujančios organizacijos. Ar pornografijos pramonės lobistai – nes mėsos pramonė vien Europos Bendrijoje generuoja ne 30 miljardų dolerių per metus, bet septynis kartus daugiau pajamų.
Tai, kas kažkada buvo prabanga – mėsos kasdien ne daug kas valgė dar net Lietuvoje prieškario metais, – tapo pigia, nematoma, kasdien pasiekiama masiškai, itin efektyviai gaminama generine preke. Išvestiniais mėsos produktais aktyviai prekiaujama visose pasaulio biržose, nes mėsa tapo mėsa – beveide, standartine preke, kaip soja, cukrus ar anglys.
Bet anglims neskauda, kai jas krauna į vagonus, rūšiuoja, trupina, skaido ir, galų gale, sukūrena. Anglys neturi charakterio. Jos neprisiriša, nekenčia, nesidžiaugia ir neverkia.
Jei turi šunelį, juo labiau jei veži jį į parodas, turėtum nemaloniai nustebti, jei rytoj rastum jo šlaunelę kur nors tviskančiame prekybos centre aseptinėje pakuotėje. Greičiausiai nenorėtum matyti, koks buvo tavo Brisiaus galas šiuolaikinėje ultraefektyvioje mėsos gamybos įmonėje ar industriniame ūkyje, jei šie, tarkim, šunis augintų mėsai.
Bet juk tai, kuo tave žavi tavo šunelis, būdinga ir kiaulėms, ir karvėms, ir net kalakutams: „Visos karvės yra asmenybės, ir visos turi savo charakterį. Jos nepaprastai smalsios“, – sako Timas Sellas, britų nacionalinės ūkininkų sąjungos pirmininkas. „Kiaulės turi kognityvines galimybes būti itin išsivysčiusiomis. Net labiau nei šunys, ir tikrai labiau nei trijų metų vaikai“, – sako dr. Donaldas Broomas, Kembridžo universiteto profesorius. Dr. Chrisas Evansas iš MacQuarie universiteto (Australija) pasakoja, kad „konferencijose dažnai naudoju tokį triuką: išvardinu visas jų (vištų) savybes, neminėdamas, kieno jos, ir žmonės galvoja, kad kalbu apie beždžiones“. Ar verta čia ir toliau cituoti profesorius? Visa tai ir arkliui aišku.
Mums tiesiog vertėtų dažniau sutikti mėsą, kurią valgome, kol ji dar ne mėsa, ir išvysti, kokiu išvestiniu procesu tapo medžioklė ar net ūkininkavimas. Šiuolaikiniuose pramoniniuose ūkiuose svarbiausia yra efektyvumas ir greitis, „viščiukai yra pigūs, narvai brangesni“, tad daug paprasčiau juos auginti ir šerti sugrūdus dešimtis tūkstančių į mažiausią įmanomą patalpą, kur jie visą savo trumpą gyvenimą laipioja tarp išmatų ir kolegų lavonų, kol gali laipioti- nes didžioji dalis taip greitai priauga svorio, kad jų kojos paprasčiausiai nebelaiko. Amerikietiškose skerdyklose konvejeriai juda tokiu greičiu, kad niekas nesuka galvos dėl nutrūkusios pusgyvės kiaules ar perpjautais kaklais pusiau nupeštų lakstančių vištų- tai tiesiog greitai, pigiai ir efektyviai ruošiama mėsa.
Kartais pagalvoju, jog vietoje to, kad veidmainiškai plėstume ir puoselėtume zoologijos sodus, mums vertėtų atverti duris į skerdyklas ir didžiulius gyvulininkystės ūkius: čia gyvūnų daug daugiau ir jie ne mažiau įdomūs nei aptriušę baigiantys išprotėti zebrai ar tetervinai zooparkuose. Juolab kad net mokyklos organizuoja ekskursijas į Osvencimą ar kitas koncentracijos stovyklas – čia būtų ir arčiau, ir efektyviau.
Dalykas toks. Nepersistenkime dabar balkonuose auginti pomidorų ar parkuose rupšnoti pienių salotas – dauguma dar turime iltinius dantis ir akis priekyje, o ne šonuose, kas evoliuciškai bylotų apie tai, kad mėsa mums nėra svetima. Bet kaip mąstančios būtybės, kaip jaučiančios būtybės, galų gale, galime suvokti, kad savo mažiau derivatyvizuotus brolius turėtume auginti su meile, užmušti – jei kitaip nebegalime – su meile, ir valgyti. Su meile. Pagarbiai. Paruošdami nuostabius patiekalus – su meile – nes bent jau to mūsų kolegos šioje planetoje nusipelnė.
{youtube}VIjanhKqVC4{/youtube}
Nes mėsa nėra mėsa.
Ir kai visi išjungsime savo garsiakalbius, nusiimsime nuo akių žiūronus, kurie mums leidžia matyti taip toli ir taip greitai, bet neleidžia išvysti to, kas panosėje, taps tyliau. Ir aiškiau. Kad galima gyventi paprasčiau. „Nebūsi sveikesnis, jei gerai prisitaikysi prie akivaizdžiai sergančios visuomenės", – sakydavo Krishnamurtis.
