Liūdna, kai pasaulį palieka tokios revoliucinės asmenybės kaip Michaelas Jacksonas. Įdomu ir tai, kad žiniasklaida nepristato jo kaip politinės kairės, pasipriešinimo valdžiai poeto. Svetainė klubas.lt, renkanti geriausią jo dainą, net neįtraukė jo kūrinio „Jiems iš tikrųjų į mus nusispjauti” („They don’t really care about us”) į kandidatus. Tuo metu Jacksonas yra būtent tas, kuris bene radikaliausiai įkvepia piliečius kilti į kovą prieš sistemą. „Jiems iš tikrųjų į mus nusispjauti” yra viena iš revoliucingiausių XX amžiaus giesmių. Kūrinys turi du variantus: skurdžių priemiesčių versiją

                            {youtube}Ch-3RScSGFs{/youtube}

                            ir kalėjimo versiją

                            {youtube}_Wy5qTeHqms{/youtube}

        Pirmu atveju į revoliuciją kviečiama priemiesčių žemutinė klasė (arba „liumpenproletariatas”, kaip arogantiškai atitinkamą Lietuvos gyventojų sluoksnį vadina kai kurie mūsų komentatoriai), o antru – visa visuomenė vaizduojama kaip kalėjimo, neturinčio langų, gyventojai. Abiem atvejais valdžia-policija pristatoma kaip naikintinas priespaudos šaltinis.
 
        Poetas nori pasakyti, kad žmonių, kenčiančių nuo valdžios, yra daugiau nei mentų. Valdžia bijo piliečių vienybės. Pirmoje klipo versijoje Jacksonas, apsirengęs raudonai kaip tikras socialistas, išveda į gatves nuogus ir purvinus priemiesčio gyventojus, o antroje – organizuoja masinį kalinių sukilimą. Michaelas Jacksonas pradeda versti stalus ir griauti sienas. Atkreipkime dėmesį – jis nebando paleisti į laisvę nusikaltelių – jis nori išlaisvinti jus.
 
        Jo naudojama simbolika žengia kartu su Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos simbolika. Pirma – tai revoliucinės pergalės neišvengiamumas. Tai, kas pas prancūzus išreiškiama „Marselietės” žodžiais „Kai kris jauni didvyriai, Žemė pagimdys jų dvigubai daugiau”, pas Jacksoną tampa „Daryk mane žydu, teisk mane, kiekvienas darykit mane, spardyk mane, [...] mušk mane, kankink mane – jūs niekada manęs neišmesite. Stumk mane, spardyk mane – manęs jūs negausite” („Jew me, sue me, everybody do me, kick me, [...] beat me, bash me – you can never trash me. Hit me, kick me – you can never get me”).
 
        Antras aspektas – tiek ant Prancūzijos Revoliucijos paveikslų, tiek Jacksono klipuose apnuoginama kovotojo prieš sistemą krūtinė.
 
        Kai kuriems atrodo, kad Jacksonas kalba apie Braziliją, kadangi ten buvo filmuojamas klipas. Bet kodėl jis tada sako, kad, jeigu kairioji prezidento Roosevelto antikrizinė politika būtų tęsiama, būtų kitaip? Todėl, kad ši daina ne apie Braziliją, o apie Lietuvą.
 
        Neabejotinai, mes galime įžvelgti šios temos tęsinį ir Madonnos kūrinyje “American Life”, ir Shakiros klipe “Hips Don’t Lie”, kur pastaroji vadinama politine/ekonomine pabėgėle iš trečiojo pasaulio.
 
        Michaelas Jacksonas yra vienas iš tų žmonių, kuriems Barackas Husseinas Obama turi būti dėkingas už tai, kad jam pačiam nereikėjo daryti plastinės operacijos, kad taptų Amerikos prezidentu.

        2009 06 27