Stonewall riaušės, kurias dažnai vadina „Stonewall sukilimu“ – tai ginkluoti konfliktai tarp gėjų, lesbiečių ir Niujorko policijos. Riaušės prasidėjo 1969 metų birželio 27-28 naktį, kuomet policija įsiveržė „Stonewall Inn“ barą Grinviče. Tai buvo pirmas kartas, kuomet nemaža gėjų ir lesbiečių grupė pasipriešino neteisėtiems areštams. Tuo metu JAV policija rinkdavo duomenis apie gėjų barų lankytojus ir skelbdavo juos laikraščiuose, kad užtrauktų gėdą šiuose baruose užtiktiems žmonėms. Be to, Amerikoje tuo metu galiojo „Valstybinės alkoholio kontrolės valdybos“ nurodymas, draudžiantis parduoti alkoholį gėjams ir lesbietėms. Taigi gėjų klubai praktiškai negalėjo prekiauti alkoholiu. Policijos reidai gėjų baruose ir naktiniuose klubuose buvo gan dažnas reiškinys JAV miestuose iki pat septintojo dešimtmečio.

        Šeštadienio naktį, apie 1 val. 20 minučių prie klubo atvyko policija. Keletas policininkų įėjo į vidų, o moralės policijos būrys pasiliko laukti gatvėje. Baras išjungė muziką ir uždegė šviesas. Tąnakt klube buvo apie 200 lankytojų. Lankytojai bandė pasprukti pro duris ir langus tualetuose, tačiau policija užtvėrė kelią ir pareikalavo stoti į eilę bei pateikti savo tapatybės dokumentus.

        Tačiau reidas nepavyko, kaip buvo suplanuota. Standartinė numatyta procedūra: išrikiuoti lankytojus, patikrinti jų tapatybės, moteriškai apsirengusius lankytojus policininkės nusivesdavo ir patikrindavo jų lytį, o po to visi moteriškai apsirengę vyrai buvo areštuojami. Tąnakt apsirengę moterimis atsisakė eiti su policininkėmis. Vyrai eilėje atsisakė pateikti savo dokumentus. Policija nusprendė visus nuvežti į policiją, o transvestitus atskyrė į kambarį už baro. Maria (Steve) Ritter prisimena: „Labiausiai bijojau, kad mane areštuos. Bijojau ir dėl to, kad mano fotografija su mamos drabužiais atsiras laikraštyje ar televizijoje!“. Tiek lankytojai, tiek policija prisimena, kad diskomforto jausmas plito labai greitai, atmosferą pakaitino dar ir policija, kuri labai nediskretiškai „apieškojo“ lesbietes.

                           

        Policija konfiskavo baro alkoholį, o neareštuotus lankytojus išleido. Tačiau šie neskubėjo namo, jie stoviniavo lauke ir laukė. Minia per keletą minučių išaugo iki 100-150 žmonių, prie minios prisijungė ne tik baro lankytojai. Kuomet atvažiavo policijos furgonas, minia buvo tyli. Policijai vedant pirmąjį areštuotąjį, kažkas sušuko „Gėjų jėga!“, kažkas pradėjo dainuoti „We Shall Overcome“ (JAV pilietinių teisių himnas), minioje augo priešiškumas. Policininkas pastūmė transvestitą, pastarasis kirto jam atgal su rankinė per galvą. Į policijos furgoną pradėjo skristi monetos, alaus buteliai, minioje pasklido gandas, kad bare sulaikyti lankytojai yra mušami.

        Muštynės prasidėjo po to, kai buvo vedama moteris su antrankiais. Ji vis kovojo su keturiais policininkais ir vis pasprukdavo. Ją būtų galima apibūdinti kaip tipišką Niujorko „dyke—stone butch“ (itin vyriška lesbietė). Policininkas, liudininkų pasakojimu, lazda trenkė jai per galvą po to, kai ji pasiskundė, kad antrankiai per stipriai užveržti. Begrūdant į mašiną moteris kreipėsi į stovinčią minią: „Vaikinai, kodėl nieko nedarot?“. Minia galutinai įsiuto ir tapo nebevaldoma.

       

        Policija bandė suvaldyti minią, pagriovė keletą žmonių, tačiau tai tik dar labiau ją pakurstė. Žmonės bandė apversti policijos furgoną, pradūrė padangas, tad furgonas skubiai išvažiavo. Kažkas pasakė, kad policijos reidas įvyko, nes jiems nesusimoka. Tad į policiją pradėjo skristi monetos, žmonės šaukė „Kiaulės!“, „Policija pydarai!“. Policija, sugriebusi keletą riaušininkų, užsibarikadavo bare. Minioje jau buvo 500-600 žmonių. Daugybė liudininkų tvirtina, kad riaušės įvyko visiškai spontaniškai.

        Šiukšliadėžės, šiukšlės, buteliai, akmenys, plytos – visa tai skriejo į pastato langus. Liudininkai pasakoja, kad „karalienės“, prostitutai, gėjai „gatvių vaikai“ – labiausiai atstumti žmonės gėjų bendruomenėje – buvo atsakingi už pirmąją salvę į klubo langus. Transvestitas Sylvia (Ray) Rivera prisimena: „Jūs mus laikėte visus tuos metus atmatomis? Ką gi. Dabar jūsų eilė!.. Tai buvo geriausios mano gyvenimo akimirkos“. Minia padegė šiukšliadėžę ir įmetė pro langą. Po to demonstrantai įsiveržė pro langus. Kažkas pripylė žiebtuvėlių skysčio ir padegė. Puolimas tęsėsi apie 45 minutes.

        Atvyko Niujorko taktinės policijos pajėgos, kad išlaisvintų klube užspeistus policininkus. Vieno liudininko pasakojimas: „Esu buvęs daugelyje riaušių, kad suprasčiau jog linksmybės baigėsi. Policininkai buvo visiškai pažeminti. To dar niekada nebuvo. Jie buvo labiau supykę nei bet kada, kadangi daug kas yra dalyvavę riaušėse, bet fėjoms riaušės nepriklausė... nei viena grupė iki tol nebuvo privertusi policininkus atsitraukti, tad pyktis buvo begalinis. Jie norėjo žudyti.“ Policija suėmė ką tik galėjo ir sukišo į vagonus, vieninteliai transvestitai įnirtingai priešinosi.

        Policija, suformavusi falangą, pamažu stūmė riaušininkus. Minia atvirai tyčiojosi iš policijos, čia pat kūrė dažnutes. Pasipiktinimas augo. Policija vaikė protestuotojus, kurie vėl staiga išdygdavo jiems už nugaros. Vėliau Jackas Nicholsas ir Lige Clarke'as rašė, kad „didelė įpykusių protestuotojų minia vaikėsi policininkus šaukdami „Gaudykit juos!“.

       

        4 valandą ryte gatvės jau buvo beveik išvalytos. Daugybė žmonių susėdę pastatų prieangiuose negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Vienas dalyvių pasakojo: „Buvo tam tikras riaušių pasekmių grožis. Buvo akivaizdu, kad dauguma žmonių buvo gėjai, ir tai buvo mūsų gatvė“. Trylika žmonių buvo suimta, dalis paguldyta kartu su policininkais į ligonines. Stonewall klube viskas buvo išdaužyta.

        Naujienos apie riaušes Grinviče sklido greit, jos pasipildė gandais, kad viską organizavo „Studentai už demokratinę visuomenę“, „Juodosios panteros“, kad riaušes sukėlė „homoseksualus policininkas, kurio kambariokas prieš jo valią išėjo šokti į klubą“. Visą dieną žmonės rinkosi pasižiūrėti į sudegusį klubą, sienos buvo išrašinėtos graffiti: „Drag power“, „Jie kėsinasi į mūsų teises“, „Remkite gėjų jėgą“, „Legalizuokite gėjų barus“ ir pan.

        Kitą naktį riaušininkai vėl apsupo Christopherio gatvę. Daug žmonių po praeitos nakties vėl sugrįžo: prostitutai, gatvių jaunimas, „karalienės“, prie jų prisijungė „policijos provokatoriai“, smalsūs praeiviai, net turistai. Daugeliui buvo labai netikėti homoseksualų šilti jausmai viešumoje. Kaip vienas liudininkas pasakoja: „Nuo ėjimo paslapčia į klubą, kur į tave pažiūrėdavo pro durų akutę, mes tiesiog pasirodėme viešumoje. Mes buvome gatvėse“.

        Tūkstančiai žmonių susirinko prieš Stonewall užkimšdami visą gatvę ir pasklisdami į gretimus blokus. Susispaudusi minia apsupo autobusus, mašinas ir priekabiavo prie keleivių, kol tie neprisipažindavo esą gėjai arba neišreikšdavo paramos demonstrantams. Kaip ir praėjusią naktį buvo padegtos šiukšliadėžės. Įvykiuose dalyvavo apie šimtas policininkų, o naktį vėl atvyko taktinės policijos pajėgos. Kuomet policija suėmė keletą dalyvių, minia plūstelėjo jų vaduoti. Apie 2000 žmonių kovėsi su 400 policininkų iki 4 valandos ryto.

        Pirmadienį bei antradienį veiksmai Grinviče vystėsi sporadiškai. Buvo keletas susidūrimų tarp policijos ir vietinių gyventojų. Žmonėms buvo dalinamos skrajutės: „Lauk mafiją ir policiją iš gėjų barų“. Skrajutėse gėjai buvo kviečiami įkurti savo klubus, boikotuoti Stonewall ar kitus klubus, kurie priklausė mafijai, o taip pat spausti meriją, kad ištirtų „netoleruotiną situaciją“.

        Ne visi gėjų bendruomenėje į maištą žiūrėjo pozityviai. Daugeliui vyresnių gėjų ar matačinų bendruomenės narių, kurie stengėsi suformuoti įvaizdį, kad homoseksualai niekuo nesiskiria nuo heteroseksualų,- dėl smurto jautėsi nepatogiai. Randy Wickeris, kuris žygiavo pirmose 1965 metų piketo prie Baltųjų Rūmų eilėse, sakė: „Rėkiančios karalienės, dažnutės buvo visiškai ne tai, ką aš norėjau, kad žmonės apie mus manytų. Kad mes esame būrys pigių, vulgarių persirengėlių, kurstančių netvarką“.

        Kuomet trečiadienį „The Village Voice“, aprašydamas riaušes, pavadino jų dalyvius „gležniarankiais“ ir „sekmadienio bepročiais pydarais“, vėl susirinko 500-1000 žmonių minia ir grasino sudeginti redakcijos biurą. Įsiplieskė dar vienas mūšis su policija. Sužeistųjų buvo abejose pusėse. Incidentai trečiadienio naktį tęsėsi apie valandą, o juos apibūdino vienas liudininkas: „Žodis ištartas. Christopherio gatvė bus išvaduota. Gėjams jau gana priespaudos.“

       

        Liepos mėnesio pabaigoje Niujorke susikūrė „Gėjų išlaisvinimo frontas“ (Gay Liberation Front, GLF), metų pabaigoje GLF tapo pastebimas didžiuosiuose miestuose ir universitetuose visoje šalyje. GLF, skirtingai nuo ankstesnių gėjų organizacijų, buvo nusiteikęs karingai. Kadangi spauda atsisakė spausdinti informaciją apie siūlymą tapti GLF nariais, netrukus buvo įsteigti du homoseksualų laikraščiai „Come Out!“ ir „Gay Power.“ Netrukus jų tiražas pasiekė 25 tūkst. Netrukus įsikūrė „Gėjų Aktyvistų Aljansas“. Iki Stonewall riaušių JAV buvo 50-60 gėjų organizacijų. Kitąmet tokių organizacijų jau buvo 2500. Panašios kovos už gėjų teises organizacijos per porą metų įsikūrė visuose didžiuosiuose pasaulio miestuose.

        Kitaip metais GLF Niujorke organizavo eitynes Stonewall riaušėms atminti. Eitynėse dalyvavo apie 5-10 tūkst. vyrų ir moterų. Tuo pat metu eitynės įvyko Los Andžele ir Čikagoje. Kitąmet prisijungė Bostonas, Dalasas, Milvokis, Londonas, Paryžius, Berlynas ir Paryžius. Dar kitais metais eitynės įvyko Atlantoje, Bufalo, Detroite, Vašingtone, Majamyje ir Filadelfijoje. O dabar kasmet šia proga gėjų eitynės ir paradai birželio mėnesį vyksta visame pasaulyje.

        1970 metais Amerikos psichiatrų organizacijoje prasidėjo svarstymai, ar reikia palikti homoseksualumą sutrikimų sąraše. Jau 1973 metais homoseksualumas buvo pašalintas iš sutrikimų sąrašo.

        Istorikai rašo: „Iki tol tai buvo slaptas žmonių legionas, apie kurį visi žinojo, tačiau jam nepritarė, jį ignoravo ir niekino. Jie buvo nematomi. Skirtingai nuo kitų diskriminuojamų grupių: afroamerikiečių, moterų, indėnų, žydų, ispanų, ar bet kurios kitos grupės, kuri kovojo už pagarbą ir lygias teises. Homoseksualai neturėjo fizinių ar kultūrinių požymių, kalbos ar dialekto, pagal kuriuos galėtų išsiskirti patys sau ar kitiems. Tačiau tąnakt įprastas nuolankumas pavirto smurtiniu pasipriešinimu. Nuo tos nakties milijonų gėjų ir lesbiečių gyvenimas, požiūris į juos ir jų kultūrą ėmė sparčiai keistis. Žmonės neslėpdami savo homoseksualumo pasirodė viešumoje ir ėmė reikalauti pagarbos. Tai buvo šūvis, kurį išgirdo visas pasaulis. Stonewall sukilimas tapo gėjų ir lesbiečių jėgos simboliu“.

        Pagal wikipedia paruošė Oxious
        gayline.lt
        2009 06 28