Indijoje praleisti metai man leido suprasti, kodėl baltaodžiai žmonės, šiandien sudarantys mažumą visame pasaulyje, ištisus šimtmečius mąstė, kaip įrodyti, kad balta oda yra geresnė, tačiau sugebėjo patvirtinti vienintelį faktą – balta oda yra jautresnė ultravioletiniams spinduliams ir joje greičiau atsiranda raukšlės. Štai ir visi jos privalumai. Skaitydama Freudą, ėmiau abejoti, ar žmonėms iš tikro būdingas „troškimas turėti penį“. Logiškiau atrodytų, kad žmonės trokštų turėti gimdą, nes ji įgalina suteikti gyvybę. Taigi penis – itin pažeidžiamas išorinis organas – yra irgi gana abejotinas privalumas.

Kalbant apskritai, tie, kurie turi valdžią (nesvarbu, kas jie ir kaip ją įgijo), visada bando rasti įrodymų (nesvarbu, ar logiškų), kad jie turi privalumų „iš prigimties“. Pagalvokime, kas gi atsitiktų, jei vieną gražią dieną vyrai staiga imtų sirgti mėnesinėmis, o moterys – liautųsi?

Atsakymas aiškus – menstruacijos tuojau pat taptų baisiai geidžiamu dalyku, nes būtų laikomos didingu tikro vyriškumo požymiu. Vyrai imtų lygintis ir ginčytis, kurio ilgesnės ir stipresnės „kritinės dienos“. Kultūroje įsitvirtintų religinės apeigos, sukurtos specialiais šiam atvejui. Būtų įkurti specialūs medicinos institutai, kurie spręstų dismenorėjos problemą ir teiktų pagalbą vyrams, kurie kas mėnesį jaučiasi nevisaverčiai.

Higienos priemonės būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto ir platinamos nemokamai, nes būtų apdraustos sveikatos draudimu. Žinoma, pasiturintys vyrai leistų pinigus brangiems prekiniams ženklams, pabrėžiantiems jų socialinį statusą bei prestižą: „Paulo Newmano tamponams“, „Koviniams Muhammado Ali įklotams“ ir „Johno Wayne’o maksi higieniniams paketams“.

Kariuomenės ir bažnyčios atstovai savo kalbose sakytų, kad menstruacijos kilo iš anglų kalbos žodžio „men“ – „vyras“, o tai įrodo, kad tik vyrai gali tarnauti armijoje (argi gali tapti tikrais kareiviais tos, kurios nepažino kasmėnesinių kankinimų?) ir bažnyčioje (argi gali moteris atiduoti savo kraują už tikinčiųjų nuodėmes?).

Radikalai ir mistikai užvestų kalbas, kad ir moterys šio to vertos, kad jos ne blogesnės už vyrus, o tiesiog kitokios. Jie pateisintų jas sakydami, kad moterys, negalėdamos sirgti mėnesinėmis, iš prigimties blogiau kontroliuoja savo emocijas, ir pabrėžtų, kad „normalios“ moterys pripažįsta vyrų privalumus ir nelenda į jų menstruacinius reikalus. Taigi moterys gali laisvai tobulinti savo asmenybes besirūpindamos vyrais, kurie taip pavargsta nuo kasdienių Prašviesėjimo Ciklo darbų.

Iš gatvės vyrukų būtų galima išgirsti: „Bičiuli, klasiškai atrodai su savo įklotais“, „Taip, biče, man šiandien teka“. Menstruacijų tema būtų gvildenama kino filmuose, pavyzdžiui, „Laimingosios dienelės“, kuriame Richie ir Potsie mėgintų įtikinti Fonzie, kad šis po senovei išlieka kietu „Fonzu“ netgi tada, kai mėnesinės vėluoja du mėnesius. Ši tema būtų nuolat minima ir žiniose, pavyzdžiui: „Teisėjas nusprendė, kad kaltinamasis dėl išžaginimo nekaltas, nes atliko veiksmus apimtas PMS“.

Moterims patarinėtų, kad seksu geriausia užsiimti „tuo mėnesio laikotarpiu“. Apie lesbietes paniekinamai kalbėtų, kad jos tiesiog bijo kraujo, vadinasi, bijo paties gyvenimo. Galų gale, joms juk reikia tik gero vyro su reguliariomis ir gausiomis menstruacijomis!

Žinoma, vyrai intelektualai rinktųsi labiau moralius ir logiškus argumentus. Jie samprotautų, kad moterys, nepatyrusios menstruacinio ciklo, kenčia nuo disciplinos trūkumo, nes jų gyvenimas nepaklūsta griežtam ritmui. Todėl jos blogai orientuojasi laike ir erdvėje, o iš to seka, kad jos neturi gabumų matematikai ir kitiems tiksliesiems mokslams. Deja, moterims nėra lemta patirti mėnulio ir kosmoso ciklų, vadinasi, jos niekada nieko nepasieks filosofijoje bei religijoje. Argi gali moterys kaip nors kompensuoti savo nejautrumą Visatos ritmui? Ką joms daryti, juk jos kiekvieną mėnesį nejaučia simbolinio mirties ir prisikėlimo akto? Progresyviai mąstantys vyrai būtų atlaidūs moterims, nes jos ir taip kenčia dėl nutrūkusio ryšio su kosmosu.

O kaip į šį faktą reaguotų moterys? Kaip visada, jos su viskuo sutiktų ir mazochistiškai šypsotųsi. Jos suprastų, kad visi lygių teisių reikalavimai – tik mėginimai atimti iš moterų kasmėnesinius šeimyninio gyvenimo malonumus. Suprasti šią paprastą tiesą joms padėtų žurnaliniai straipsniai: „Nustatyk mylimojo charakterį pagal jo ciklą“, „Mūsų krikščioniškasis paveldas: vyro kraujas – tai Dievo kraujas, „Siuvame vyrui dovaną – šventinius įklotus“.

Feministės ir psichoanalitikės mėgintų įtikinti vyrus, kad šie atsisakytų savo „kruvinos agresijos“, o moterims bandytų patarti, kad šios įveiktų savo „pavydą dėl mėnesinių“. Kultūringos feministės propaguotų bekraujį meną, o radikalios feministės aiškintų, jog diskriminacija dėl menstruacijų – tai tik viena iš patriarchato formų („Vampyrai – pirmieji laisvės kovotojai!“). Kairiosios feministės keiktų kapitalizmą, kuris leido vyrams monopolizuoti teisę sirgti mėnesinėmis…

Iš tikrųjų, jei vyrai imtų sirgti mėnesinėmis, teiginys, kad menstruacijos suteikia daugybę privalumų, būtų kartojamas iki begalybės.

Versta iš: Gloria Steinem. If Men Could Menstruate. Outrageous Acts and Everyday Rebellions, NY: NAL, 1986.