Tai – ne knyga. Tai – ginklas: jau turime Naomi Klein „Šoko doktriną“ lietuviškai (leidykla „Kitos knygos“, 2009). Autorės cituojama Mao frazė „Mano žmonės – tai tarsi švarus popierius, kuriame galima įrašyti nuostabiausius žodžius“ netikėtai aktualiai skamba šių dienų lietuviškame kontekste: tualetinio popieriaus skandaluose klimpstanti Vyriausybė žmones traktuoja tarsi popierių, kuris gali iškęsti viską, bet kokius aptapšnojimus.
30 metų nusikalstamos veikos
Prieš atverčiant „Šoko doktriną“, verta panaršyti, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos tinklavietę, pasiklausyti A. Kubiliaus kalbų arba pasiskaityti V. Adamkaus atsisveikinimo kalbą. Tave priblokš begalė neatitikimų (diplomatiškai tariant) tarp N. Klein aiškinimo ir oficialių Lietuvos Respublikos pasakojimų apie tai, kas vyko pastaruosius 25 metus, ir apie tai, ką šiandien veikia konservatorių diriguojama dauguma (veržia diržais, pjausto, karpo, sprendžia naktimis).
Oficialiuose pasakojimuose (kuriuos drąsiai galima vadinti pasakomis) fundamentalistinio rinkos modelio diegimas Lietuvoje, Vidurio Europoje ir kitur pateikiamas kaip laisvės dvasios (angl. spirit) triumfo žygis. O „Šoko doktrinos“ autorė gretina 30 metų šiam procesui dirigavusių Čikagos ekonomistų mafijos metodus su kankinimo kamerų tardytojų ir psichiatrų ekperimentiniais metodais. Toks sugretinimas, be kita ko, leidžia suprasti, iš kur tas medicininio spirito ir formalino dvelksmas, A.Kubiliui sakant: „papildomi mokesčiai paskatins ligonius elgtis racionaliau“.
Čikagos ekonomistų mafijos dvasinis vadovas Miltonas Friedmanas mėgo sakyti, kad visi žmonės serga „patologiška priklausomybe“ nuo socialinių garantijų ir jas teikiančios valstybės. Žodis „socialinis“ jam buvo keiksmažodis. Šią ekstremistinę laisvosios rinkos doktriną eksportavę dešiniųjų institutų misionieriai praėjusio amžiaus pabaigos savo vizitinėse kortelėse aukso raidėmis įsirašė: Naujieji Konservatoriai.
Tačiau N.Klein knyga turėtų nuvilti sąmokslo teorijų mėgėjus. Užuot mistifikavusi kapitalo galią ir Amerikos įtaką, N. Klein detaliai atskleidžia materialų rinkos ekstremistų prievartos mechanizmą.
Pagrindiniai „Naujosios pasaulio tvarkos“ kūrimo įrankiai buvo ir lieka tokios įstaigos kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas. Ir šiandien šie tvarkos prižiūrėtojai tęsia savo „misijas“, kurių užduotis – neleisti, kad krizės ištiktos šalys išsižadėtų jų gyventojams nesibaigiančias kančias nešančių marketokratinių idealų.
N.Klein atskleidžia, kaip Čikagos ekonomikos mokyklos misionieriai ir komisarai tris dešimtmečius puoselėjo krizių ir katastrofų kapitalizmą. Visose šalyse, kur per pastaruosius tris dešimtmečius buvo diegiama Čikagos ekonominė programa, tarp jų – ir Lietuvoje, padariniai buvo panašūs. Susiformavo galinga valdanti keleto itin riebių verslo subjektų ir babkėmis apžėlusių politikų sąjunga.
Politikos ir verslo elitai susiliejo. Tarpusavyje jie išsidalino teises privatizuoti visuomenės išteklius ir turtą. Šiai sistemai, kurioje politinė valdžia ir ekonominė galia tapo neatskiriamos, būdingas nepaliaujamas viešojo turto slydimas į privačias rankas bei vis gilėjanti praraja tarp babkėse besimaudančių oligarchų klasės ir beviltiškai nuvarytų lūšnynų senbuvių.
Per tris dešimtmečius Čikagos ekonomistų mafija išpuoselėjo meną, kaip išspausti didžiausią naudą net iš menkiausių krizių. Beje, iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio „Čikagos berniukai“ grūdinosi kosultuodami karines chuntas bei Kinijos komunistus. Autoritariniai režimai buvo palankiausia terpė nesivaržant išpildyti net pačias intymiausias „rinkos laisvės“ svajones.
N. Klein mini ir Lietuvos vyriausybę 1990 m. konsultavusį šoko (be terapijos) daktarą Lawrence’ą Summersą.
Mūsų dienomis, kai viskas tapo neatidėliotina, ypač naktiniai sprendimai, nelieka laiko paklausti, koks gi tų visų radikalių „reformų“ ir „ryžtingų priemonių“ galutinis tikslas. Atvirumo akimirką ir pats A. Kubilius galėtų pripažinti, kad idealiausia būtų turėti pelningą vyriausybę ir valstybės aparatą. Valstybė turi nešti pelną, o ne nuostolius. „Šoko doktrina“ pateikia daugybę įkalčių, liudijančių, kad Čikagos mokyklos mafija nužengė išties toli valdžios ir vyriausybių privatizavimo kryptimi.
Ar mūsų prisikėlę konservatoriai pateisina M. Friedmano anūkų reputaciją? Su kaupu! Vos prasidėjo jų kadencija valdžioje – ir štai jau parengti gydymo įstaigų, oro uostų ir aukštųjų mokyklų suprivatinimo planai, nematoma rinkos ranka skverbiasi vis giliau į tas sritis, kurios iki šiol buvo laikomos neliečiamomis: viešasis saugumas, socialinė rūpyba, socialinis draudimas... Paskelbtas vaikų namų, ligoninių, pradinių mokyklų naikinimo vajus.
Neatsiejamas vaizdelio elementas – vis dažniau valdžios koridoriuose šmėžuojantys Pasaulio banko ir Traptautinio valiutos fondo komisarai, nepaliaujamai vardijantys, ko Lietuvoje yra „per daug“: ligoninių, ligonių, mokyklų, vaikų N.Klein paprastai ir suprantamai paaiškina, kodėl Vakarų šalyse niekuomet nebuvo įgyvendintas toks rinkos modelis, kuris šantažu ir prievarta buvo primestas Rytų ir Vidurio Europos šalims. „Šaltojo karo“ metais Vakarai paniškai bijojo komunistinio bloko agresijos ir provokacijų, todėl paprasčiausiai negalėjo sau leisti jokių pavojingų socialinių eksperimentų. Vakarų lyderiai suprato, kuo gresia fundamentalistinio Friedmano rinkos modelio įgyvendinimas be jokių išlygų. Socialiniai neramumai garantuoti, padariniai – neprognozuojami. Todėl Vakarų šalys visą Šaltąjį karą išbuvo „patologiškai priklausomos“ nuo gerovės valstybės modelio.
Perskaitęs „Šoko doktriną“ prisimeni 68-ųjų šūkį „Būkime realistai – reikalaukime neįmanomo“. A.Kubilius ir Co. mojuoja Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo „išvadomis“, teisindamas naktinius valdžios sprendimus kaip vienintelius įmanomus. Tačiau visada lieka galimybė reikalauti neįmanomo.
N. Klein „Šoko doktrina“ galėtų pasufleruoti, ko reikalauti šiandien apsimoka, nors ir atrodo beviltiška. Būtų puiku – ir „atsipirktų“ su kaupu –, jei pavyktų atlikti ir paskelbti visuomenei nepriklausomą valstybės ekonominės ir finansinės padėties vertinimą. Reikėtų Įstatymu uždrausti vykdomajai valdžiai slapta priimti daugumai žmonių gyvybiškai reikšmingus sprendimus. Būtina nedelsiant išviešinti Vyriausybės derybų su Pasaulio banku ir Tarptautiniu valiutos fondu rezultatus bei susitarimus. Be to, svarbu užkirsti kelią manipuliavimui informacija ir statistika. Reikia nušalinti Vyriausybės narius nuo duomenų ir statistikos apdorojimo, interpretavimo ir viešinimo.
„Šoko doktrinos“ pabaigoje N. Klein išsako viltį: Čikagos stiliaus šoko terapijos metodai – tokie nuvalkioti, kad nukentėjusios visuomenės pamažu darosi atsparios bent jau patiems primityviausiems mulkinimo ir išnaudojimo triukams. Ruošdamasi(-s) artimiausioms akcijoms, nepamiršk šio ginklo.
