Apie šeimą ir jos vertybes šiandien plepa kas netingi ir visada tyčia labai neaiškiai. Pvz., ką turi galvoje Gražulis, kokie vaizdai jam iškyla prieš akis, kai kalba apie zoofiliją ir nekrofiliją? O ką savo talpiame omenyje turi Kubilius, kai sako: „vaikus reikia saugoti nuo bet kokios seksualinės agitacijos“? Galime tik įsivaizduoti, ką jis įsivaizduoja, ir ką konservai ir paksoidai įsivaizduoja kolektyviai... Vien kalbiniu atžvilgiu ta frazė - saugoti nuo bet kokios seksualinės agitacijos – būtų iššūkis net kalbajobei, įkūnijamai konservatorių partijos nario Algio Greitai. Ji/s nesusilaikytų nesusikeikusi.
Iš visko sprendžiant, minėtieji patronai patriarchai bando apeliuoti į sentimentalią šeimos sampratą, atsiradusią XIX a., kai Katalikų bažnyčia, praradusi buvusią įtaką, nusprendė savo agitaciją ir propagandą nukreipti į vieną tikslinę grupę: namų šeimininkes su vaikais. Apskritai reikia pasakyti, kad namų kultas yra ne tokia ir sena vertybė. Ją pagimdė miesčionėjimo procesas. Tuo tarpu pirmiesiems Kristaus fanams nė į galvą nebūtų atėję garbinti šeimą, namų ūkį ir sutuoktinių santykius. Juk tai taip pagoniška.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais šeima anaiptol nebuvo garbinimo objektas. Priešingai: ji buvo gana žiauriai niekinama. Vieni manė, kad tikrasis krikščionio pašaukimas yra visiškas seksualinis susilaikymas. Savotiškai iškrypusį šio požiūrio aidą girdime ir Kubiliaus frazėje.
Kiti manė, kad gyvenimas užsidarius privačiame namų ūkyje yra nesuderinamas su Kristaus komunija ir bendruomeninio gyvenimo idealais. Todėl jie propagavo gyvenimą komunomis.
Negana to, kai kurie iš pirmųjų Jėzaus sekėjų niekino šeimą kaip privačios nuosavybės santykių formą. Toks Epifanas rašė: „Dievas viską sukūrė žmonėms naudotis bendrai ir dalintis po lygiai“.
Kitaip tariant, šeima ir žmonos tarnavimas vyrui yra pirmapradės Dievo tvarkos išdavystė. Šv. Paulius barėsi: „O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai“.
Ką reiškia būti nuosavybės objektu šeimoje, gražiai iliustruoja mafijos moterų gyvenimas, aprašytas R. Saviano. Panašiai turėtų būti ir statistinėjė Lietuvos provincijos arba oligarchų šeimoje (arba Gražulio omenyje): „Jei vyras žuvo ar sėdi kalėjime, žmona turi dėvėti gedulą. Ji negali gražintis ir puoštis. Susivėlusi ir nesusitvarkiusi – taip ji rodo savo ištikimybę vyrui. Jei vyras žūva, jo moteris turi susilaikyti nuo sekso ir gali atlikti tik motinos pareigas. Kad galėtų ištekėti antrą kartą, turi gauti sūnų sutikimą ir tik praėjus 7 metams po vyro mirties. Tie, kuriems kyla pagunda dairytis į svetimas merginas, _pamaitinami smėliu (toks tradicinis baudimo būdas, kai į burną, nosį, ausis ir akis grūdamas smėlis, kol nusidėjėlis pamažu uždūsta). Panašiai baudžiamos neištikimos moterys. Jei suimtas mafiozas pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga, jo žmoną ar sužadėtinę turi teisę išprievartauti ar nužudyti bet kuris klano vyras.
Dažnas motyvas pasakojimuose apie ankstyvąją krikščionybę – kaip atsivertusios_ žmonos meta savo vyrus ir pabėga iš namų. Pirmieji Jėzaus sekėjai ir sekėjos ilgėjosi prarasto Rojaus ir niekino žemišką buitį, įskaitant namų ūkį. Reikia turėti omenyje, kad ir pasaulio pabaiga turėjo prasidėti netrukus.
Beje, mokymas, kad santuoka ir santykiavimas šeimoje yra skaistumo išniekinimas, dingo iš Vatikano programos tik po II susirinkimo, taigi visai neseniai. Bažnyčios tėvas Paulius mokė, kad „išties vyrui yra gerai nesantykiauti su moterimi“. Tai esą išlaisvina maldai. Toks laisvas vyras gali atsiduoti Dievo meilei nesibalškydamas.
Apskritai Paulius manė, kad, turint omeny artėjančią pasaulio pabaigą, tuoktis išvis neapsimoka. Tačiau jis nebuvo susilaikymo maniakas a la Kubilius. Pauliaus manymu, verčiau jau tuoktis negu „visą laiką degti“. Kitaip tariant, šeima, santuoka yra taktinė geismo valdymo premonė. Bet griežtesni Pauliaus amžininkai niekino santuokinį lytinį santykiavimą kaip pasidavimą Šėtono pagundai.
Kristaus fanai, praktikavę gyvenimą komunose ir vienuolijose, šitaip mėgino imituoti Kristų, kuris buvo nevedęs, neturėjo turto ir vaikų. Jėzaus sekėjams didelį įspūdį buvo padaręs jo mokymas, kad Danguje nėra santuokos, nes ten nėra mirties, todėl nereikia rūpintis giminės pratęsimu.
Viena neoficiali evangelija cituoja Kristaus žodžius, kad mirtis viešpataus tol, kol „jūs, moterys, gimdysite vaikus“. Senovės raštuose yra užuominų, kad seksas Danguje vis dėlto egzistuoja, bet Kristus yra pabrėžęs, kad amžinajame gyvenime būsime „kaip angelai“ (aišku, tik kai kurie iš mūsų, išrinktieji, ne visi).
Poetas savo ruožtu yra išaiškinęs, kad angelai gali laisvai keisti lytį ir pavidalą, būti daugialyčiai ir šiaip visaip mainytis:
Spirits when they please
Can either sex assume, or both; so soft
And uncompunded in their essence pure ...
Viename neoficialiame pasakojime apaštalas Tomas įsiveržia pas jaunavedžius į miegamąjį (Gražulio svajonė) ir informuoja juos apie tai, kad jeigu jie susilaikytų nuo „nešvaraus santykiavimo“, galėtų gyventi be rūpesčių, nes liktų ištikimi Kristui, todėl būtų išganyti. Ir atvirkščiai – jei nueis tuo purvinu keliu, jų laukia pragaištis, kurios simbolis, anot apaštalo, yra vaikai.
Iš vienodų prielaidų Jėzaus sekėjai pasidarė skirtingas praktines išvadas. Vieni savo panieką kūniškai egzistencijai išreiškė atsisakymu tenkinti kūniškus poreikius (vienuoliai). Kiti nusprendė savo kūnais dalintis su visais „kaimynais“. Tie, kurie manė, kad žmonių išgalvoti privačios nuosavybės ir monogamijos įstatymai yra maištas prieš Dievą, svajojo apie grįžimą į Rojų, kur viskas, įskaitant seksą, buvo bendra.
