Tie, kurie domisi A.Hitlerio gyvenimu, tikriausiai žino, kad prieš fiurerį buvo surengta daugiau nei 40 įvairių pasikėsinimų. 42-asis iš jų įvyko lygiai prieš 65 metus – 1944 m. liepos 20 d. Pulkininkas grafas Clausas von Stauffenbergas A. Hitlerio bunkeryje Rytų Prūsijoje, pramintame „Vilko irštva“, po stalu padėjo portfelį su galinga bomba, tačiau (ne)laimingo atsitiktinumo dėka A. Hitleris buvo tik nesunkiai sužeistas. To nežinodamas C. von Stauffenbergas nuvyko į Berlyną, kur kartu su kitais sąmokslininkais – E. von Witzlebenu ir L. Becku – ketino perimti vadovavimą kariuomenei, tačiau jiems nepavyko. Kai tik pasklido žinia, kad A. Hitleris gyvas, C. von Stauffenbergas buvo sušaudytas. Sąmokslas buvo atskleistas, tačiau pats pasikėsinimo planas vis dėlto buvo pats sėkmingiausias iš visų, kuriuos rengė fiurerio priešai.
Grafas Clausas von Stauffenbergas buvo suimtas dar tą pačią pasikėsinimo dieną ir naktį sušaudytas. Suimtas ir sąmoksle dalyvavęs jo brolis Bertholdas. Po trijų savaičių kankinimų jis mirė gestapo rūsyje. Nužudytas motinos brolis, pagrobti ir nežinoma kryptimi išvežti jų maži vaikai. Netrukus buvo suimti įtariamieji, prisidėję prie nepaklusnumo akcijos, – nukankinta virš 5000 aukščiausio rango karininkų, diplomatų ir jų šeimų narių. Suimtieji buvo kabinami į kilpas iš fortepiono stygų ir kariami, o egzekucijos Hitlerio įsakymu buvo filmuojamos.
65-osios neapvykusio bandymo nužudyti Adolfą Hitlerį metinės šiandien, liepos 20 d., pompastiškai paminėtos Vokietijoje. Per iškilmingą ceremoniją Berlyne šimtai jaunų karių prisiekė ištikimybę Vokietijai. Pasikėsimas į A.Hitlerį Vokietijoje laikomas vienu garbingiausių šalies istorijos faktų. Daugumai vokiečių C. von Stauffenbergas yra didvyris – vienas iš nedaugelio pareigūnų, kuris nusprendė neklausyti nurodymų, bet kliovėsi savo sąžine.
Nepaisant to, kad dabartiniai Vakarų demokratijos režimai liaupsina pasikėsinimo į Hitlerį organizatorių, tačiau jis buvo ne ką geresnis už fiurerį. 1943 m. karininkas Clausas fon Stauffenbergas mūšiuose Tunise neteko dešinės rankos bei kairiosios akies ir suprato, kad dėl Hitlerio fanatizmo šventoji Vokietija atsidūrė ant pražūties slenksčio. Jo manymu, išgelbėti Trečiąjį Reichą galėjo tik diktatoriaus mirtis ir... paties Hitlerio rezervinis planas „Die Walküre“ („Valkirija“)“, kuriuo fiureris tikėjosi pasinaudoti ypatingos krizės sąlygomis.
C. von Stauffenbergas nesugebėjo išsiveržti iš propagandinio „Didžiosios Vokietijos“ įvaizdžio. 1944-ųjų liepos 20 d. pasikėsinimas buvo tiesiog Prūsijos junkerių rūmų sąmokslas, kuris siekė pakreipti karą racionalesne kryptimi, bandyti laviruoti ir išsaugoti 1914 m. sienas. Priešmirtiniai grafo žodžiai buvo tokie: „Tegyvuoja šventoji Vokietija!“ Grafas buvo tipiškas prūsas, iš aukšto žiūrėjęs į Rytų šalis – beverčių žmonių kraštą, kuriame gyvena „mišri tauta („Mischvolk“), driskiai ir labai daug žydų“.
