Howardas Zinnas yra radikalus istorikas, aktyvistas, knygų „A People’s History of the United States”, „Voices of a People’s History” (su Anthony Arnove), „A Power Governments Cannot Suppress” , teatro pjesių „Emma”, „Marx in Soho”, „Daughter of Venus” autorius. Žemiau pateikiama jo kalba, pasakyta „Busboys and Poets” restorane (Vašingtonas).
Mes esame piliečiai, o Obama yra politikas. Jums turėtų nepatikti šis žodis. Bet tai yra faktas – jis yra politikas. Jis kitoks nei mes, bet kartu jis yra labai jautrus, protingas, galvojantis ir teikiantis vilčių asmuo. Bet jis yra politikas. Jei tu esi pilietis, turėtum žinoti skirtumą tarp jų ir saves, skirtumą tarp to, ką jie turi padaryti, ir to, ką tu turi padaryti. Yra ir dalykų, kurių jie neturėtų daryti, jei tik aiškiai jiems tai parodysi.
Iš pradžių Obama man patiko. Bet dar 2006 metais, kai demokratų atstovas Joe Liebermanas kovojo už savo vietą Senate, pirmąsyk supratau, kad jis yra politikas. Liebermanas buvo ir yra karo gerbėjas, o jo oponentas buvo taikos judėjimo atstovas Nedas Lamontas. Obama nuvyko į Konektikutą tam, kad paremtų Liebermaną jo kovoje prieš Lamontą. Tai mane nustebino. Sakau tai norėdamas pabrėžti, kad Obama buvo ir yra politikas.
Todėl mes neturėtume užsimiršti ir priimti Obamos veiksmus negalvodami ir neabejodami. Mes neturėtume įduoti jam į rankas pasirašytą, bet neužpildytą čekį ar tiesiog būti jo gerbėjais. Gerai, kad mes rėmėme jį rinkimų metu, bet taip daryti ir toliau būtų blogai, nes mes norime, kad šalis peržengtų praeities barjerus. Norime aiškiai atsiriboti nuo to, kas buvo praeityje.
Kolumbijos Universitete turėjau mokytoją Richardą Hofstadterį, kuris parašė knygą „Amerikos politinė tradicija”. Joje jis tyrinėjo prezidentus, pradedant JAV įkūrėjais ir baigiant Franklinu Rooseveltu. Tarp jų buvo liberalų ir konservatorių, respublikonų ir demokratų. Jie skyrėsi vienas nuo kito. Bet jis atrado, kad vadinamieji liberalai nebuvo tokie liberalūs, kaip žmonės manė, o skirtumai tarp liberalų ir konservatorių, respublikonų ir demokratų, nebuvo esminiai. Buvo bendra, per visą Amerikos istoriją besidriekianti ir visus prezidentus jungusi gija, ir visi jie – respublikonai, demokratai, liberalai ir konservatoriai – jos laikėsi.
Šis ryšys susideda iš dviejų elementų – nacionalizmo ir kapitalizmo. Ir Obama kol kas nėra laisvas nuo šio dvigubo paveldo. Tai jau matome jo formuluojamoje politikoje.
Kai kurie žmonės galėtų paklausti: „O ko gi jūs tikėjotės?” Atsakymas toks, kad mes tikėjomės labai daug. Žmonės klaustų: „Ką, jūs gi svajotojai?” Atsakymas būtų: „Taip, mes esame svajotojai.”. Mes norime visko. Mes norime taikaus pasaulio. Mes norime lygybės. Mes nenorime karo. Mes nenorime kapitalizmo. Mes norime teisingos visuomenės.
Geriau jau laikykimės šių svajonių, kitaip leisimės vis arčiau ir arčiau tos realybės, kurioje dabar gyvename ir kurios mes nenorime.
Netikėk, kai kalbama apie rinka paremtos sistemos pergales. Rinka yra tai, ką mes jau turėjome. Jie sako: „Leiskime spręsti rinkai. Vyriausybė neprivalo teikti žmonėms nemokamą sveikatos priežiūrą, tegu sprendžia rinka.“ kaip tik tai rinka ir darė, kaip tik dėl to 48 milijonai žmonių neturi sveikatos apsaugos. Taip nusprendė rinka. Palikite viską rinkai – ir atsiras 2 milijonai benamių. Palikitę viską rinkai – ir atsiras milijonai žmonių, negalinčių susimokėti nuomos mokesčio. Palikitę viską rinkai – ir 35 milijonai žmonių badaus.
Negalima to palikti rinkai. Jei susiduri su ekonomine krize, negali daryti to, kas buvo daroma anksčiau. Negalima kišti pinigų aukštesniems visuomenės sluoksniams, bankams ir korporacijoms, ir tikėtis, kad kažkokiu būdu tie pinigai nubyrės į apačią.
Kas atsitiko, kai Busho administracija suprato, kad ekonomika turi bėdų? 700 milijardų subsidija, kuri atiteko, kaip manote, kam?! Finansinėms institucijoms sukėlusioms krizę. Tai įvyko prezidentinės rinkimų kampanijos metu, tad buvo skaudu matyti Obamą, stovintį ten ir palaikantį šią milžinišką paramą korporacijoms.
Obama turėjo pasakyti: „Ei, luktekėkit. Bankai nejaučia skurdo. Aukščiausio lygio vadybininkai nejaučia vargo. Tačiau yra žmonių, netekusių darbo. Yra žmonių, negalinčių padengti savo skolų. Paimkime tuos 700 milijardų ir atiduokime tiesiogiai tiems žmonėms, kuriems jų reikia. Paimkime 1 trilijoną USD, paimkime 2 trilijonus. Paimkime šiuos pinigus ir atiduokime juos žmonėms. Atiduokime tiems, kurie nebeišgali padengti savo skolų. Negalima nieko atstumti. Niekas neturi būti išmestas į gatvę su visu savo turtu.”
Bankams Obama nori atiduoti trilijoną, o gal ir dar daugiau. Kaip ir Bushas, jis neduoda pinigų tiesiogiai namų savininkams. Ne taip, kaip respublikonai, Obama ketina skirti 800 milijardų USD ekonomikos stimuliavimo planui. Tai yra gerai, stimuliavimas yra gerai. Bet jei įdėmiau pažiūrėsite, gerokai per didelė pinigų dalis eis per korporacijų rankas. Verslui bus suteiktos mokesčių nuolaidos tikintis, kad bus samdomi žmonės. Ne, jei žmonėms reikia darbo, jūs neduodate pinigų korporacijoms tikėdamiesi, kad jos kurs darbo vietas. Jūs duodate darbo žmonėms, tuojau pat.
{youtube}qBiwrJKrlVQ{/youtube}
Daugybė žmonių nežino 1930 metų „Naujojo sandėrio“ („New Deal“) istorijos. Jis nebuvo toks ilgalaikis, bet rėmėsi keliomis labai geromis idėjomis. To priežastis buvo galinga, visą šalį apėmusi agitacija, į kurią Rooseveltas negalėjo nereaguoti. Taigi ką jis padarė? Jis paėmė milijardus USD ir pasakė, kad valstybė samdys žmones. Netekote darbo? Valstybė turi tau darbo. Dėl to šalyje buvo nuveikta daugybė gerų darbų. Buvo statomi tiltai, žaidimų aikštelės, tiesiami keliai ir daromi kiti stebėtini dalykai.
Vyriausybė sukūrė federalinę menų programą. Ji nelaukė, kol taip nuspres rinka. Vyriausybė sukūrė programą ir nusamdė tūkstančius bedarbių menininkų: scenaristų, aktorių, muzikantų, tapytojų, skulptorių, rašytojų. Koks buvo rezultatas? Buvo sukurta 200 000 meno kūrinių. Šiandien visoje šalyje yra tūkstančiai freskų, kurias nutapytų šioje programoje dalyvavę žmonės. Visoje šalyje buvo statomi spektakliai ir rodomi už nedidelę kainą, kad žmonės, kurie gyvenime nematė nei vieno spektaklio galėtų nueiti ir pažiūrėti.
Ir tai tik maža dalis to, ką būtų galima padaryti. Vyriausybė turėtų atspindėti žmonių poreikius. Vyriausybė negali perleisti žmonių poreikių atstovavimo korporacijoms ir bankams, nes jiems nerūpi žmonių poreikiai. Jiems rūpi tik pelnas.
Savo rinkimų kampanijos metu Obama sukrėtė mane pasakydamas kažką labai išmintingo, o kai žmonės pasako ką nors išmintingo, turite tai įsiminti, nes vėliau jie to gali nesilaikyti. Jums gali tekti jiems priminti jų pačių išsakytas geras mintis.
Kalbėdamas apie Irako karą Obama pasakė: „Mes ne tik turime pasitraukti iš Irako…”. Jis ištarė žodžius „pasitraukti iš Irako”, ir mes turime to neužmiršti. Turime vis priminti jam – „Lauk iš Irako, lauk iš Irako, lauk iš Irako“ – ne kitais metais, ne po dviejų metų, o dabar.
Bet paklausykite ir antros sakinio dalies. Visas sakinys skambėjo taip: „Mes ne tik turime pasitraukti iš Irako, bet ir atsisakyti tų nuostatų, kurios atvedė mus į Iraką”. Kokios buvo tos nuostatos? Tai nuostata, kad viską sutvarkysime jėga. Prievarta, karas, bombonešiai atneš demokratiją ir laisvę žmonėms.
Tai nuostata, kad Amerika turi Dievo suteiktą teisę užimti kitas šalis siekdama naudos sau. Mes atnešime civilizaciją į Meksiką 1846 metais. Mes atnešime laisvę Kubai 1898 metais. Atnešime demokratiją į Filipinus 1900 metais. Jūs patys žinote, kaip mums sekėsi skleisti demokratiją visame pasaulyje. Tačiau Obama neištrūko iš šių militaristinio misionieriškumo nuostatų. Jis kalba apie papildomų dešimčių tūkstančių karių siuntimą į Afganistaną.
Obama yra labai sumanus vyrukas, todėl tikrai turėtų kai ką žinoti iš istorijos. Nereikia būti istorijos ekspertu, kad žinotum, jog Vakarų jėgos bandė jėga primesti Afganistanui savo valią ištisus dešimtmečius: anglai, sovietai, o dabar – amerikiečiai. Koks gi rezultatas? Rezultatas yra sugriauta šalis.
Šios nuostatos siunčia į Afganistaną dar 21 000 karių, o tada, kaip sako Obama, mums reikės dar daugiau kariuomenės. Kai Obama tai pasakė, mano širdis apmirė. Kam mums reikia daugiau armijos? Mes turime nežmonišką karinį biudžetą. Ar Obama kalbėjo apie karinio biudžeto mažinimą per pusę ar bent nedidele dalimi? Ne.
Mes turime karines bazes daugiau nei šimte šalių. Vien Okinavos saloje yra 14 karinių bazių. Kam mūsų ten reikia? Vyriausybėms. Jos gauna naudos. Bet tenykščiams žmonėms mūsų nereikia. Italijoje vyko galingos demonstracijos prieš JAV karinės bazės įsteigimą. Didžiulės demonstracijos vyko Pietų Korėjoje ir Okinavoje.
Vienas pirmųjų Obamos administracijos veiksmų buvo raketomis „Predator” apšaudyti Pakistaną. Žuvo žmonės. Jų pasiteisinimas buvo toks: „Oi, bet mes su savo ginklais esame labai taiklūs. Mes naudojame naujausią ginkluotę. Galime pataikyti bet kur ir tiksliai ten, kur reikia”. Tai aklos technologijų meilės nuostata. Taip, jie gali nuspresti subombarduoti vieną konkretų namą. Bet yra viena problema: jie nežino, kas yra tame name. Jie gali iš labai toli pataikyti į automobilį, bet ar jie žino, kas yra tame automobilyje? Ne. Vėliau, kai iš automobilio išimami kūnai, kai iš namo išnešami kūnai, jie sako: „Ką gi, tame name buvo trys įtariami teroristai ir, mhm, taip, žuvo ir septyni kiti žmonės, įskaitant du vaikus, bet mes sunaikinome įtariamus teroristus”.
Atkreipkite dėmesį į žodį „įtariamas”. Iš tikro jie net nežino kas yra tie teroristai.
Taigi, mes turime atsikratyti nuostatų, atvedusių mus į Iraką, bet visų pirma mums reikia jas identifikuoti. Tie žmonės, kurie išrinko Obamą, kurie juo tiki, turėtų įgalioti jį atsižadėti šių nuostatų. Mes esame tie, kurie turėtume pasakyti jam: „Ne, tu su savo idėja sutvarkyti pasaulį naudojant jėgą suki neteisingu keliu. Mes taip nieko nepasieksime ir tik liksime nekenčiamiausia pasaulio šalimi”.
Obama kalbėjo apie šalies viziją. Vizija reikalinga, todėl dabar aš noriu pasakyti Obamai, kokia turėtų būti jo vizija. Vizija turėtų būti apie šalį, kuri taps mylima visame pasaulyje. Gal būt net ne mylima – tam reikėtų daugiau laiko. Šalis, kurios nebijoma, kuri mėgstama, kuriai nejaučiama neapykantos, kaip dažnai yra dabar, šalis, į kurią žiūrima kaip į taikią, nes ji likvidavo visas savo karines bazes pasaulyje.
{youtube}dbzkhu1CiVU{/youtube}
Mums nėra reikalo skirti šimtus milijardų USD kariniam biudžetui. Paimkime pinigus, skirtus karinių bazių išlaikymui ir kariniam biudžetui ir panaudokime juos nemokamai sveikatos apsaugai, darbo vietų kūrimui, garantuotam paskolos grąžinimui, vaikų priežiūros centrų statybai. Naudokime pinigus padėdami žmonėms visame pasaulyje, o ne juos bombarduodami. Kai ištinka gamtos katastrofos, jiems reikia malūnsparnių, galinčių išgabenti žmones iš pavojingų zonų. Jiem reikia malūnsparnių žmonių gyvybėms gelbėti, o jie Artimuosiuose Rytuose bombarduoja ir šaudo žmones.
Reikia visiškai pakeisti kryptį. Mes norime šalies, kuri naudoja savo resursus, savo gerbūvį ir galią padėdama žmonėms, o ne skaudindama juos. Štai ko mes norime.
Šią viziją mes turime palaikyti. Mes neturėtume lengvabūdiškai tarti: „Gerai jau, duokit žmogui atsikvėpti. Obama nusipelno pagarbos”. Juk jūs negerbiate to, kuriam duodate pasirašytą, bet neužpildytą čekį. Jūs gerbiate žmogų tada, kai žiūrite į jį kaip į lygiavertį sau, su kuriuo galima šnektelėti ir kuris išklausys tave.
Obama ne tik yra politikas. Dar blogiau, jis apsuptas politikų. Ir kai kuriuos iš jų jis pasirinko pats. Jis pasirinko Hillary Clinton, jis pasirinko Lawrence’ą Summersą, jis pasirinko žmones, nerodančius nė mažiausio noro atsiriboti nuo praeities.
Mes esame piliečiai. Neturėtume žiūrėti į pasaulį jų akimis ir sakyti: „Ką gi, privalome ieškoti kompromisų, turime tai daryti dėl politinių priežasčių”. Ne, turime kalbėti už save. Tokioje padėtyje buvo atsidūrę vergovės naikintojai prieš pilietinį karą, tada žmonės sakė: „Reikia į viską žiūrėti iš Lincolno požiūrio taško”. Lincolnas nemanė, kad jo pirmasis prioritetas yra vergovės panaikinimas. Bet prieš vergovę kovojantis judėjimas manė būtent taip, todėl pareiškė: „Mums nerūpi Lincolno pozicija. Mes reikšime savo poziciją ir tai darysime taip galingai, kad Lincolnas privalės atsižvelgti į mus”.
Ir judėjimas išaugo pakankamai didelis ir galingas, o Lincolnas buvo priverstas į juos atsižvelgti. Šitaip atsirado Nepriklausomybės deklaracija bei 13, 14 ir 15 jos pataisos.
Tokia buvo šios šalies istorija. Kai tik buvo pasiekiamas progresas, kai tik buvo griaunamas neteisingumas – tai vyko todėl, kad žmonės veikė kaip piliečiai, o ne kaip politikai. Jie ne tik murmėjo. Jie dirbo, jie veikė, jie organizavosi, jie kėlė riaušes, kai tik reikėjo, kad galingieji atkreiptų dėmesį. Tai mums reikia daryti ir šiandien.
