44-asis Jungtinių Valstijų prezidentas buvo išrinktas tikintis, kad jis sumažins savo šalies globalinį dominavimą. Šiandien jis vadovauja precedento neturinčiam karinių bazių tinklui, kuris vis dar plečiasi.
2008-ųjų gruodį, prieš prisiekdamas JAV prezidentu, Obama išsakė savo tikėjimą, kad „mūsų vidaus gerovė ir taika užsienyje“ išsilaikys tik tokiu atveju, jei mes turėsime „stipriausią kariuomenę pasaulyje“. Pristatydamas savo nacionalinio saugumo komandą, kurioje atsidūrė ir George‘o Busho gynybos sekretorius Robertas Gatesas, jis pasakė: „Mes taip pat sutinkame, kad mūsų armijos stiprumas turi būti derinamas su diplomatijos išmintimi ir galia, ir kad mes turime būti pasiryžę perkurti ir iš naujo sustiprinti pasaulinius aljansus, kad jie būtų naudingi Amerikos saugumui ir jos interesams.
Deja, didžioji dalis Obamos administracijos diplomatinių pastangų yra nukreiptos į galimybes panaudoti JAV armiją. JAV karo pareigūnai per savo įgaliotinius korėjiečius nuvarė nuo žemės besipriešinančius ryžių augintojus – jie čia plečia karinę Camp Humphreys bazę. Jie derasi su Šiaurės Marianų salų valdžia dėl šiaurinių Ramiojo vandenyno salų panaudojimo apmokymams ir bombardavimui. Jie remia Kirgizstano režimą, kuris, įtariama, žudė savo priešininkus – Obama ir Pentagonas mano, kad šios šalies Manas oro bazė, nuo 2001 tarnaujanti karui su Afganistanu, gali būti panaudota plečiantis karui šioje šalyje.
Šiandien visame pasaulyje tarnaujančių JAV karių kiekis neturi precedento. Oficialiai daugiau nei 190,000 karių ir 115,000 civilių darbuotojų telkiasi 900 įtvirtinimų 46 šalyse ir žemėse (neoficialūs skaičiai yra kur kas didesni). JAV kariuomenė turi įsigijusi arba nuomoja 795,000 akrų žemės, kurioje stovi 26,000 pastatų ir statinių, vertų 146 milijardų dolerių. Bazėse sukaupto ginklų inventoriaus vertė skaičiuojama trilijonais, šių ginklų pakaktų pasaulį išsprogdinti kelis kartus.
Tarp oficialių skaičių lieka nepaminėtas galingas pastarojo dešimtmečio pajėgų telkimas ir statybos Irake ir Afganistane, slapti ar nežinomi dariniai Izraelyje, Kuveite, Filipinuose ir kitur. Per tris metus Irake vien tik karinei statybai išleisti 2 milijardai dolerių. Vienoje Irake esančioje Balado bazėje telpa 30,000 karių ir 10,000 samdinių, jos plotas – 16 kvadratinių mylių, dar 12 kv. mylių sudaro „apsauginį perimetrą“. Tiek kovos zonose Afganistane ir Irake, tiek ramiuose Curacao, Korėjos ir Britanijos kampeliuose JAV karinį domeną sudaro išsidriekusios armijos bazės, maži pasiklausymo postai, raketų ir artilerijos bandymo poligonai, lėktuvnešiai (kiekvienas šių lėktuvnešių JAV jūrininkų žargone vadinamas „keturiais su puse akro JAV valdomos teritorijos). Bazės yra, paprastai kalbant, ne tik barakai ir ginklų sandėliai, erdvės, kuriose galima ruoštis karui ir taisyti laivus, kuriuose yra golfo laukai ir krepšinio aikštelės – tai taip pat yra politinės pretenzijos, karo trofėjai, ginklų demonstravimo salės ir nuodingi industriniai įrenginiai. Jau nekalbant apie kultūrinį imperializmą, prievartavimą, žudynes, plėšikavimą, kuris visada lydėjo armijas, dabar vietinės bendruomenės yra priverstos girdėti kurtinantį bandomų lėktuvų ūžesį, bijoti, kad ant gyvenamųjų namų nenukristų sraigtasparniai ar karo lėktuvai, kvėpuoti toksines medžiagas, kurias kariuomenė naudoja savo kasdienėse operacijose.
Nuo 2000-ųjų, JAV prezidentu tapus George‘ui Bushui ir į valdžia atėjus žmonėms, maniusiems, kad reikia agresyviau ir labiau vienašališkai naudoti karinę jėgą, JAV karinės ambicijos išaugo. Po karo prieš terorizmą ir teisės į preventyvinį karą paskelbimo šalių, kuriose JAV išdėstė savo karines bazes, skaičius radikaliai išaugo. Naujosios bazės yra nukreiptos ne prieš ypatingas grėsmes, bet yra puolimui paruoštos platformos, iš kurių karinės pajėgos gali tuojau pat patekti bet kur. Kasmet JAV karinės pajėgos 180 šalių rengia 100,000 karių.
Paklausus, kam Jungtinėms Valstijoms reikia tiek karinių bazių, Pentagonas dėsto tiek utilitarinius, tiek humanitarinius argumentus. Utilitariniai argumentai – bazės saugo JAV saugumą nuo priešiškų šalių, tai – prevencija nuo neramumų ar karinių išpuolių; bazės tarnauja JAV nacionalinės ekonomikos interesams, garantuoja prieinamumą šios valstybės rinkai ir prekėms – taip šiose šalyse palaikomi JAV gyvenimo standartai; bazės esą JAV galios ir patikimumo simbolis – esą kuo jų daugiau, tuo geriau. Deja, užuot garantavusios saugumą JAV ir jų sąjungininkų šalyse, šios bazės dažnai išprovokuoja atakas, o priešų taikiniu paverčia aplinkui bazę gyvenančias bendruomenes. Apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais kūrėsi JAV bazės pasakoja vienos Ramiojo vandenyno salos gyventojai: „Kai ateina kariai, prasideda karas“. Tuo tarpu Guamo salos gyventojai juokauja, kad vargu ar kas nors daugiau yra girdėjęs apie jų salą, išskyrus Kremliaus atominių ginklų strategus.
Prisiminus argumentą, kad bazės tarnauja JAV nacionalinės ekonomikos interesams, reikia prisiminti, kad milijardus kainuojantys ginklai, personalas ir degalai dažniausiai apmokami iš JAV mokesčių mokėtojų pinigų. Tuo tarpu iš pačių bazių labiausiai pelnosi tokios jas aptarnaujančios korporacijos, kaip Halliburton.
Šių bazių įtaka aplinkai, politikai ir ekonomikai yra milžiniška. Įsikūrus bazėms atsiranda socialinių problemų, tokių, kaip karių prievarta moterų atžvilgiu, autoavarijos, už kurias JAV bendruomenėms neatlygina. Kai kurios bendruomenės už viską sumoka didžiausią kainą: jų ūkių žemę užgrobia bazės, jų vaikų sveikatai kenkia į vandenį besiliejantys degalai, jų kaimynus kankina ir žudo režimas, kurį už žemės nuomą remia JAV kariuomenė ir politikai.
Socialiniai judėjimai priešinasi JAV imperialistinių bazių kūrimui. Jiems pavyko kai ką pasiekti. Nuo 1947 iki 1990 JAV bazės buvo paprašytos palikti Prancūziją, Jugoslaviją, Iraną, Etiopiją, Libiją, Sudaną, Saudo Arabiją, Tunisą, Alžyrą, Vietnamą, Indoneziją, Peru, Meksiką ir Venesuelą. Politinis ir visuomeninis priešiškumas bazėms Ispanijoje, Filipinuose, Graikijoje ir Turkijoje devintajame dešimtmetyje suteikė vyriausybėms pagrindo tartis su JAV dėl didesnių kompensacijų. Pavyzdžiui, 70 - 80 Okinavos salos gyventojų nori, kad amerikiečių bazės arba bent jau jūrininkai paliktų salą. Viso to pradžia – 1995-ieji, kai trys JAV kariai pagrobė ir išprievartavo dvylikametę salos mergaitę.
Pasipriešinimas vyksta ir Rytų Europoje, kur nepaisant gerai finansuotų kampanijų, kai lenkus ir čekus bandyta įtikinti JAV bazių vertingumu ir NATO stiprinimo svarba, kilo protestai, bado streikai, ir Čekijos vyriausybė buvo priversta atsisakyti leisti JAV statyti šalyje savo radarų bazę.
JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton neseniai aplankė Japoniją, norėdama patikinti šalies valdžią, kad Okinavoje reikia statyti naują aerodromą. Ji ignoravo salos aktyvistų kvietimą atvykti ir pamatyti, kokią žalą jų kraštui padarė JAV karinės bazės. Milijardai žemės grobimo atvejų, milijardai dolerių, išleidžiamų pajėgų didinimui – visa tai vyksta toli nuo Irako ir Afganistano ir dar toliau nuo spaudos dėmesio.
Pagal zmag.org parengė kp
anarchija.lt, 2009 08 04
