2009 m. vasarą pasaulinis interneto tinklas pasipildė dviem lietuviškais neonacių tinklapiais. Lietuviškai, nors ir su gausybe gramatinių bei stiliaus klaidų, prabilo amerikiečių verslo magnato Gary Laucko nacistinis portalas www.zensurfrei.org. Be to, visai neseniai ėmė veikti kitas, savo straipsniais pastarajį itin primenantis lietuviškas tinklapis nacionalistas.webs.com, kurį greičiausiai kuria vietiniai neonaciai. Įdomus dalykas, kad abu šie portalai, kaip ir daug anksčiau pradėjęs veikti fašistuojančių skinhedų tinklapis lithuania.bloodandhonour.net, siūlo įsigyti prekių su nacistine simbolika. „Nazi Lauck NSDAP/AO lietuviškai“ siūlo daugybę neonacio G. Laucko verslo imperijos gaminių, pradedant A. Hitlerio „Mein Kampf“, baigiant pačiu pigiausiu lipduku su svastika. Nacionalistas.webs.com, paskelbęs šūkį „Nacionalistas – tai tautos ateitis“, siūlo juodos spalvos kovinę (battle dress) uniformą, o „Kraujas ir garbė“ – antsiuvus ir maškinėlius nuo 10 iki 25 litų. Šių naujų lietuviškų neonacistinių portalų atsidarymo proga siūlome susipažinti su vienu iš jų tėvų – neonacistinio verslo fiureriu Gary (Gerhardu) Laucku.
Tarp milijonierių Gary (Gerhardas) Lauckas jaučiasi tikru unikumu. Žinoma, daugelis iš jų kapitalą susikrovė prekiaudami visokiu šlamštu, tačiau Gary Lauckas šiuo požiūriu vienintelis, nes jo pajamų šaltinis – nacistinė idėja.
Gary Laucko (taip jį vadino pirmuosius 18 metų) imperija užgimė XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Lincolne – nedideliame Nebraskos valstijos miestelyje. Tvarkingų ir konservatyvių tėvų vaikui (motina – namų šeimininkė, tėvas – vietinio universiteto sociologijos profesorius) aiškiai nepatiko gyvenimas, kuris jo laukia – vidutinis Lincolno vidurinės mokyklos moksleivis tėvų valia turėjo įstoti į vidutinį Nebraskos valstijos universitetą ir tapti vidutiniu juristu advokatų kontoroje. Gary buvo iš prigimties labai energingas ir norėjo užsiimti verslu, o jo savigarbos jausmas troško šlovės ir turtų. Tačiau iš kur gauti pradinį kapitalą? Ir tada Gary prisiminė savo hobį.
XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje JAV buvo labai populiarūs vadinamieji „baltųjų“ judėjimai. Kiekvienoje valstijoje buvo susikūrusios organizacijos su griežtais lyderiais, kurie jautė pareigą visiems pranešti, jog Amerikos teritorija turi priklausyti tik baltaodžiams gyventojams. Į tokias organizacijas noriai stojo jauni skinai, rasistai ir nacistai, jie mielai leido pinigus įvairaus plauko suvenyrams, literatūrai, aukojo pačiosm įvairiausioms rasistų organizacijoms – nuo „White power“ iki Amerijos nacionalsocialistės darbininkų partijos. Vienas iš tokių skinų ir buvo Gary Lauckas, nuo kitų jis skyrėsi tik tuo, kad suprato, jog leisti pinigus nacistiniams niekniekiams yra kvailystė, iš tų niekniekių reikia užsidirbti.
Iš pradžių G. Lauckas nutarė įkurti savo organizaciją. Nuo visų kitų, tuo metu JAV veikusių neonacių judėjimų, Laucko organizacija skyrėsi pretenzingu pavadinimu – NSDAP/AO – Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos organizacija užsienyje (Auslands-Organisation der Nationalsozialistischen Deutschen Arbeiterpartei). Žinoma, ši nauja organizacija neturėjo jokių sąsajų su likviduota Hitlerio NSDAP, tačiau toks pavadinimas leido G. Lauckui pasiskelbti vos ne vokiečių nacių teisių perėmėju. Tad klausimas, kaip išsiskirti iš kitų nenacistinių judėjimų, G. Lauckui išsisprendė automatiškai.
Hitlerio įpėdinis turėjo būti panašus į savo dvasios tėvą, todėl 19-metis Gary pasikeitė vardą į vokišką ir tapo Gerhardu. Jis užsiaugino ūsiukus, pasidarė panašią šukuoseną ir netgi ėmė kalbėti laužytu vokišku akcentu. Apie jaunuolį, kuris pamišo dėl Hitlerio, ėmė rašyti laikraščiai, o slapti ir atviri amerikiečių neonaciai žavėjosi jaunojo „fiurerio“ drąsa.
Tada Gary nusprendė, kad jau metas užsiimti pinigais. Iš pradžių G. Lauckas išsinuomojo nedidelę spaustuvę, kurią taip pavadinti nesiverčia liežuvis. Tai buvo mažas, 20 kvadratinių metrų kambarėlis su surūdijusiomis staklėmis, pilnas šiukšlių ir dulkių. Tačiau G. Laucko tai nejaudino – jau po kelių dienų spaustuvė išleido pirmąją produkciją. Kokybė galėjo būti žymiai geresnė, tačiau naujajam savininkui ji nerūpėjo – kalendorius ir plakatus su užrašu NSDAP/AO gerai pirko ir be kokybės. Po pusmečio spaustuvė jau nešė tiems laikams visai neblogą pelną – po 5000 USD per mėnesį. Vis dėlto G. Laucko planai buvo kur kas didesni – jis troško sukurti didžiulę nacistinės žiniasklaidos imperiją.
Ši užduotis, turint galvoje neregėtus pelnus (jie ir dabar siekia 500 proc.), pasirodė lengvai įvykdoma. Kiekvienais metais G. Lauckas vis didino gamybos apimtis. Prie plakatų ir kalendorių prisidėjo „klasikų“ (Hitlerio, Goebbelso) veikalai, nacistinių maršų ir Hitlerio kalbų garso įrašai, vaizdo kasetės su „švietėjiškais mokslo populiarinimo“ įrašais. Be to, G. Laucko verslo imperija ėmė didžiuliais kiekiais gaminti suvenyrus su nacistine simbolika – ženkliukus, vėliavas, marškinėlius, lipdukus, kepurėles ir pan.
Iš suvenyrų gauto pelno G. Lauckas netrukus įsigijo radijo stotį ir kabelinės televizijos studiją, o jo laikraštis „New Order“ („Naujoji tvarka“) greit tapo pačiu populiariausiu periodiniu neonacistiniu leidiniu visoje Amerikoje. Tikslas pasiektas – per 10 metų Gary pavyko uždirbti pirmąjį milijoną ir paversti NSDAP/AO pirmąja pasaulyje diversifikuota žiniasklaidos grupe, turinčia nuosavus spaudos leidinius ir elektroninę žiniasklaidą. Kitos ultradešiniųjų organizacijos ėmė kreiptis į Gary su užsakymais pagaminti vieną ar kitą nacistinį produktą. Gary, aišku, mielai jiems padėjo.
G. Lauckas į savo rankas pamažu perėmė visą JAV ultradešiniųjų propagandą. Į jį kreipiasi istorikai, norintis išleisti knygas, kuriose neigiamas Holokaustas, jo televizijos kanaluose, radijo stotyse ir laikraščiuose reklamuojasi baltieji Amerikos rasistai, kviečiantys žmones į mitingus, jo leidykla leidžia prabangius albumus su II-ojo pasaulinio karo fotografijomis, į jo parduotuves užeina žmonės, norintys įsigyti išskirtinį suvenyrą – tikslią aukso lydinio kopiją iš nacistinių konclagerių.
Tapusi didžiausia nacistinės produkcijos gamintoja bei pardavėja Amerikoje, NSDAP/AO nusprendė užkariauti užsienio rinką. Į Europos kalbas pradėti versti vaizdo filmai, garso kasetės ir nacistinė lektūra. Danijoje, Švedijoje ir Olandijoje (šalyse su liberaliausiais žodžio laisvės įstatymais) perkamos vietinės firmos, gaminančios panašią produkciją. „New Order“ laikraštis imamas leisti prancūzų, ispanų, portugalų, olandų, švedų, norvegų ir vokiečių kalbomis. Netrukus Europoje įkuriami NSDAP/AO skyriai.
Verslas, sukrovęs milijonus G. Lauckui Amerikoje, pasirodė dar pelningesnis Europoje. Europos įstatymai, ribojantys nacizmo propagandą, kur kas griežtesni už Amerikos (pavyzdžiui, įsigijus bet kokį G. Laucko suvenyrą Vokietijoje ir Austrijoje, galima patekti į kalėjimą), NSDAP/AO produkcija Europoje – vos ne kontrabanda, vadinasi, ir jos kaina turi būti kur kas aukštesnė. Be to, NSDAP/AO reklamoje kalbama, kad padėti šiai organizacijai yra pavojinga, bet garbinga kiekvieno arijo pareiga. „Jūsų pinigai – tai kuras mūsų tankų divizijų bakuose!“ – ragina G. Lauckas savo reklaminiuose vaizdo filmukuose. Ir tuoj pat paskleidžia gandą, kad NSDAP/AO įsigijo kontrolinius akcijų paketus stambiose karo pramonės įmonėse. Aišku, tai melas, bet propaganda veikia – NSDAP/AO užkariauja ir Europos rinkas. Policijos duomenimis, Vokietijoje G. Lauckas kontroliuoja apie 75 procentus tų prekių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su nacizmu.
Komunizmui patyrus krachą, G. Laucko imperija ėmė plėstis į Rytų Europą – ji tapo beveik visų neonacistinių ir rasistinių organizacijų rėmėja šiose šalyse. Vengrijoje imtas leisti laikraštis „New Order“, NSDAP/AO atkakliai veržiasi į kitas buvusias SSRS įtakos zonos šalis.
1995 metais G. Lauckas inspektavo savo įmones Danijoje, tačiau buvo suimtas, apkaltintas rasinės neapykantos kurstymu ir deportuotas į Vokietija. Nacistinio verslo magnatas gavo 5 metus kalėjimo. Tai buvo didžiulis smūgis NSDAP/AO – daugelis tikėjosi, kad ši organizacija sužlugs. Tačiau taip neatsitiko. Atsitiko greičiau priešingai – Vokietijos vyriausybė suteikė Gary nuostabią galimybę pareklamuoti savo produkciją. Gary Laucko gerbėjai didžiuodamiesi kalba, kad kaip tik tuo metu nacistinių prekių paklausa buvo pati didžiausia. Tuo laikotarpiu NSDAP/AO įsiveržė ir į Lotynų Amerikos šalių rinkas.
1999-ųjų viduryje G. Lauckas buvo anksčiau laiko paleistas iš kalėjimo ir sugrįžo į JAV. Metai, praleisti kalėjime, anaiptol nenuėjo veltui. Ne, Gary neparašė „Mein Kampf“ tęsinio, jo kūrinys daug trumpesnis ir svarbesnis už Hitlerio. Jo knyga vadinasi „Kaip organizuoti propagandą“.
Šioje knygoje G. Lauckas įvardija savo tikslinę auditoriją – tai baltaodžiai, turintys bent mažiausių abejonių dėl kitos odos spalvos žmonių ir žydų. Jis pabrėžia, kad ypatinga dėmesį reikia atkreipti į tuos, kurie pažinčių skelbimuose nurodo pageidaujamą savo partnerės (-io) odos spalvą. Autorius siūlo tokiems žmonėms išsiųsti pirmąją propagandinės medžiagos (aišku, pirktos pas jį) siuntą, o vėliau ją pakartoti. Be to, visiems NSDAP/AO nariams rekomenduojama rengti „reidus“ į viešąsias bibliotekas ir palikti jose G. Laucko produkcijos pavyzdžių – brošiūrų, vaizdo kasečių ir lipdukų su raginimais juos įsigyti. Abejotina, ar tokia propaganda padidins NSDAP/AO narių skaičių, tačiau G. Lauckui ne tas svarbiausia. Nacistinės produkcijos imperijos kūrėjui svarbiausia verslas, o nacizmo idėjos – paskui, jei liks laiko.
