Problema ta, kad mūsų visuomenėje šiandien nevyksta nieko ypatingo. Gyventojai nė kiek nepanikuoja, nors padėtis blogėja diena iš dienos ir labai tikėtina, kad rudenį ji taps tikrai dramatiška. Žmonės tiesiog nesupranta, kas darosi, o jei ir suvokia būsimas problemas, tai nesupranta, ką su jomis daryti. Netgi ten, kur įsižiebia protestai, jie nekelia tiesioginės grėsmės valdžiai. Valdžia tiesiog iškviečia specialiąją policiją ir išvaiko maištaujančią minią – taip ji parodo savo pasirengimą griežtai reaguoti į bet kokias neramumų apraiškas.

O kas atsitiks, jei policija su savo užduotimi nesusitvarkys, nesuspės atvykti arba paskelbs streiką reikalaudama mokėti už viršvalandžius ar nupirkti naujų neperšaunamų liemenių? Greičiausiai nieko. Parėkavę, pakeikę valdžią, žmonės išsiskirstys po namus. Blogiausiu atveju užblokuos kokią nors gatvę.

Gatvės blokada, žinoma, padarys žalos valstybei ir patrauks visuomenės dėmesį. Tačiau žmonės juk negali visą laiką stovėti gatvėje. O be to, gatvės arba kelio blokada nekelia tiesioginės grėsmės nei politinei sistemai, nei socialinei santvarkai. Kitas reikalas, jeigu žmonės, kaip Lotynų Amerikoje arba net Ukrainoje, būtų pasirengę užimti bankrutuojančias įmones ir perimti į savo rankas gamybos organizavimą – tai turėtų tam tikrą efektą, nes tokie veiksmai paliestų ir nuosavybės teises, ir visuotinai pripažintą ekonominę sistemą. Valstybė tada turėtų priimti strateginį sprendimą – palaikyti okupacijas ir jas įteisinti nacionalizuojant įmones arba, priešingai, šturmu atakuoti užimtas gamyklas ir grąžinti jas buvusiems savininkams, kurie šiuo metu labai dažnai šalinasi įmonės reikalų.

Kol socialiniai protestai neperžengia bereikšmio triukšmo ribos, nėra jokios prasmės kalbėti apie politinę krizę. Daugelis intelektualų su šiai publikai būdingu lengvabūdiškumu kartoja, kad krizė egzistuoja tik mūsų galvose. Iš tikrųjų viskas kaip tik atvirkščiai. Krizė egzistuoja visur, tik ne mūsų galvose. Jei, žinoma, darysime prielaidą, kad tos galvos veikia, mąsto apie praėjusius įvykius ir daro išvadas.

Artimiausia mūsų užduotis – suformuluoti konkrečius ir realius reikalavimus valdžiai, kuriais remiantis būtų galima organizuoti efektyvų sisteminį pasipriešinimą, kuris neapsiribotų vienkartiniais protestų proveržiais.

Žinoma, visų pirma reikėtų reikalauti nacionalizuoti įmones. Tačiau nacionalizacija netaps ekonomikos rekonstravimo įrankiu ir nemobilizuos visuomenės tolesnėms pertvarkoms, jei nebus padidintas profesinių sąjungų vaidmuo ir nebus įvesta darbuotojų kontrolė (ne valstybės prižiūrima, o nepriklausoma, „iš apačios“). Kitaip nacionalizacija negarantuos jokių klausimų sprendimo.

Šį rudenį prasidėsiantys ekonominiai sukrėtimai nesibaigs nei socialiniu sprogimu, nei juo labiau – politiniu perversmu. Jie tik privers mus įsisąmoninti krizę. O tai jau nemažai. Labai daug kas pasikeis, kai gyventojai visu rimtumu suvoks mus užgriuvusios nelaimės mastus, –  tada piliečiai ims kitaip vertinti savo valstybę bei save pačius.

Šiandien mūsų visuomenė negyvena jokio realaus politinio gyvenimo. Tokią padėtį sąlygojo anaiptol ne valdžios represijos, ne žiniasklaidos ribojimai ir ne demonstracijų išvaikymai. Didžioji gyventojų dalis tiesiog nėra sąmoninga.  

Borisas Kagarlickis (g. 1958) – Rusijos sociologas, kairysis publicistas, politinių mokslų daktaras. 1977-1982 m. dalyvavo pusiau pogrindinio kairiojo būrelio veikloje, leido nelegalius žurnalus „Variantai“, „Kairysis posūkis“. Buvo išmestas iš aukštosios mokyklos, dirbo paštininku. 1982 m. buvo apkaltintas antisovietine propaganda ir metams uždarytas į Lefortovo kalėjimą. 1990-1993 m. Maskvos tarybos deputatas, iki 1994 m. Rusijos darbo partijos vadovas, vėliau dirbo mokslinį darbą. Nuo 2002 m. Globalizacijos ir socialinių judėjimų instituto direktorius, žurnalo „Kairioji politika“ redakcinės kolegijos narys. 2008 m. bylinėjosi su Rusijos komunistų partijos lyderiu G. Ziuganovu. Išleido knygas „Globalizacija ir kairieji“ (2002), „Viduriniosios klasės sukilimas“ (2003), „Marksizmas: studijuoti nerekomenduojama“ (2005), „Valdoma demokratija“ (2005), „Revoliucijos politologija“ (2007), „Periferinė imperija: Rusijos istorijos ciklai“ (2009).