Naujas radikaliosios politinės dešinės žaidimas – (geo)demografija. Svarbu pastebėti, kad šiuo atveju „naujumas“ yra sąlyginis. Radikaliosios politinės dešinės (ekstremistinės dešinės) jėgos demografijos kortą naudoja jau daugiau nei šimtą metų. Kita vertus, po 2001 m. rugsėjo 11 dienos teroristinių išpuolių Amerikoje ir po jų kilusio globalaus antiteroristinio vajaus žaisti demografiją tapo itin populiaru. Tai aiškiai matoma šiek tiek pasižvalgius Vakarų Europos viešojoje informacinėje erdvėje.
Vakarų Europoje veikiančios radikaliosios politinės dešinės jėgos po 2001 m. rugsėjo teroristinių atakų garsiai skelbia, kad: pirma, Europa sparčiai juda demografinio kracho link; antra, islamas taps dominuojančia religija Europoje nepraėjus nė šimtui metų. Remiantis statistiniais duomenimis, teigiama, kad natūralus gyventojų prieaugis Europoje nuolat mažėja (be to, sparčiai daugėja senyvo amžiaus europiečių). Tai reiškia, kad didėja darbingo amžiaus imigrantų poreikis. Nėra paslaptis, kad dauguma imigrantų į Europą atvyksta iš musulmoniškų šalių.
Juokaujama, kad jau maždaug po dešimties metų Prancūzija bus pervadinta „Naująja Alžyro Islamo Respublika“, Jungtinė Karalystė – „Šiaurės Pakistanu“, Vokietija – „Naująja Turkija“, o Italija taps sudėtine „Albanijos Federacijos“ dalimi. Radikaliosios politinės dešinės atstovai susirūpinusiais veidais teigia, kad šiuo metu vykstantys demografiniai pokyčiai – didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui. Dėl musulmonų imigrantų, kurių dauguma nenori integruotis į vakarietiškas visuomenes ir remia kovingąją islamistinę ideologiją, antplūdžio Europa praranda savo identitetą.
Radikaliųjų dešiniųjų politinių partijų teigimu, Vakarams dabar nelieko nieko kito, kaip tik stoti į kovą dėl išlikimo. Anot jų, reikia nedelsiant imtis „tradicinės šeimos“ ir „tradicinių vertybių“ gynimo. Dešinieji ekstremistai ragina visus „sąmoningus“ (suprantančius demografinių pokyčių grėsmę) europiečius paremti radikalių dešiniųjų politinių partijų kovą tiek su vidiniais, tiek su išoriniais priešais. Šiuo atveju vidiniais priešais laikomi liberalai, demokratai, globalistai, įvairūs daugiakultūriškumo, žmogaus teisių ir laisvosios rinkos gynėjai. Išoriniams priešams yra priskiriami kovingieji islamistai ir musulmonai fundamentalistai.
Vidiniai priešai sukuria sąlygas „barbarų“ invazijai į Europą. Liberalai, demokratai ir globalistai nesupranta vykstančių demografinių pokyčių keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui arba šią grėsmę vertina kaip nerimtą. Demografinių pokyčių keliamos grėsmės akivaizdoje jie vis dar kalba apie žmonių lygybę, lygias teises ir laisvą asmenų judėjimą. To pasekmė – grėsmės Vakarų demografiniam (kartu ir biologiniam) išlikimui didėjimas.
Verta pastebėti, kad vidiniams priešams radikaliosios dešiniosios politinės partijos priskiria ir vakarietes – „civilizuotas“ – moteris, kurios nenori atlikti savo reprodukcinės funkcijos. Radikaliųjų dešiniųjų politinių jėgų atstovų įsitikinimu, pastaraisiais metais kovoje dėl išlikimo jos akivaizdžiai pralaimi kur kas vaisingesnėms musulmonėms. Užuot gimdžiusios ir auginusios vaikus, vakarietės renkasi karjerą arba tenkina savo asmeninius hedonistinius poreikius. Radikaliosios dešinės požiūriu, tai yra vienas didžiausių iššūkių „tradicinei šeimai“ ir „tradicinėms vertybėms“.
Radikaliajai politinei dešinei vaikus gimdančios moterys – tautos išlikimo, jos biologinio ir kultūrinio tęstinumo garantija. Pažymėtina, kad dažnai moters kūnas yra tapatinamas su visa tauta. Taip sukuriamas galingas „Motinos Tėvynės“ simbolis. Radikaliosios politinės dešinės atstovams moterų ir jų vaidmens „tradicinėje šeimoje“ gynimas tampa nacionalinio saugumo gynimu. Todėl radikaliosios politinės dešinės atstovai dažnai pasisako prieš abortus ir inicijuoja gimstamumą didinančias socialines programas.
Radikaliųjų dešiniųjų įsitikinimu, išoriniai priešai – kovingieji islamistai ir musulmonai fundamentalistai – gyvendami savo musulmoniškose šalyse slapta kuria Vakarų užkariavimo planus. Pagrindinės priemonės Vakarų užkariavimui – daugiavaikės musulmonų šeimos ir musulmonų migracijos srautai.
Kai kurie radikaliosios politinės dešinės atstovai tiki, kad Europą islamizuoti siekiantys „piktieji genijai“ kiekvienai musulmonei moteriai kelia reikalavimą susilaukti bent penkių palikuonių. Planas paprastas: į Europą atvykęs musulmonas vyras iš paskos atsiveža keturias žmonas, kurios pagimdo ir užaugina dvidešimt vaikų. Vakarų Europos gyventojų šeimos su vienu ar dviem vaikais tokių šeimų apsuptyje yra aiškūs pralaimėtojai.
Taigi, Europos valstybėse musulmonai pamažu kuria stiprias bendruomenes. Šioms bendruomenėms didėjant, auga jų įtaka tose valstybėse. Ilgainiui tai įgalina musulmonų bendruomenes perimti politinę tam tikrų tokių valstybių teritorijų kontrolę. Galiausiai musulmonai patenka į parlamentus ir vyriausybes. Finalas – taikus Europos užkariavimas ir europiečių pavergimas.
Demografinių pokyčių keliama grėsme politiniais tikslais manipuliuoja Italijos „Lega Nord“, Nyderlandų „Partij voor de Vrijheid“, Belgijos „Vlaams Blok“, Prancūzijos „Front National“, Jungtinės Karalystės „British National Party“. Pažymėtina, kad šios politinės jėgos palyginti sėkmingai pasirodė šiais metais vykusiuose nacionaliniuose ir Europos Parlamento rinkimuose. Įdomu pastebėti, kad kalbų apie „tradicinės šeimos“ ir „tradicinių vertybių“ gynimą būta ir Lietuvoje. Tačiau apie kovą su vidiniais ir išoriniais priešais, tokiais, kokiais gąsdinamasi Vakarų Europoje, Lietuvoje kol kas garsiai nekalbama.
Aišku, kad pats savaime susirūpinimas (geo)demografine situacija ir nacionaliniu saugumu nėra blogas ar smerktinas. Kita vertus, istorija moko, kad politinės kalbos apie „tautos kūno“ gelbėjimą nuo „suteršimo“ ir „išsigimimo“ gali paskatinti liberaliai demokratinei santvarkai pražūtingus politinius pokyčius. Visuomenės palaikymą ir politinę valdžią įgiję dešinieji ekstremistai paprastai neužtrunka pateikti tautos „išgryninimo“ ir „apvalymo“ pasiūlymus. Kuo baigiasi šių pasiūlymų įgyvendinimas praktikoje, visi puikiai atsimena. Tikriausiai atsimena...
