Rugsėjo pirmąją vienoje valstybinėje mokykloje Kaune duris moksleiviams atveria jaunojo kario klasės. Septintokai, aštuntokai ir devintokai nuo šiol bus mokomi bene baisiausio žmonijos išradimo – karo. Tačiau tokio lavinimo iniciatoriams šis „išradimas“ neatrodo toks baisus. Sunku įsivaizduoti, kad mokykloje, kurios idėja turėtų sietis su išsilavinimo ir humanizmo principais, pamokos pradžioje gali būti išdalintos ne knygos, bet automatai. Pažvelkime vien į simbolius. Ginklas visuomet yra destruktyvus, smurtinis, skirtas žudyti, reprezentuojantis galią. Knyga simbolizuoja ne tik pažinimą ir išsilavinimą, bet ir humanizmą, atvirumą pasauliui. Kaip karyba gali derėti mokykloje prie etikos, tikybos pamokų? Ar tokios priešingybės – karybos ir humanizmo mokymas – apskritai gali derėti? Jei atsakymas neigiamas – aišku, jog ilgainiui kažkurios priešybės teks atsisakyti.
O prioritetai jau žinomi – ateityje planuojama steigti ir karinį licėjų arba gimnaziją. Lietuvoje jau senokai veikia ir kita neformalaus švietimo įstaiga – P.Plechavičiaus jaunojo kario mokykla, kurioje 12-17 m. vaikai ir paaugliai mokomi karo dalykų. Čia jie disciplinuojami besąlygiškai paklusti vadui ir vykdyti nurodytas komandas. Tačiau nepamirškim, kad kalbame ne apie suaugusius, bet apie vaikus. Kokia vieta šioje priespaudos disciplinoje tenka kritinio mąstymo, asmenybės, individualumo ugdymui? Kada, jei ne vaikystėje, reikia ugdyti šiuos žmogui būdingus bruožus? Vargu, ar vietoje individualumo puoselėjimo, būtų tikslinga vaiką disciplinuoti, redukuoti jo asmenybę į dogmatiškai mąstančią mašiną.
Tad kam valstybei reikalingos tokios nuo mažens prijaukintos ir besąlygiškai pavaldžios armijos? Aišku tik tiek, kad didžiausią iniciatyvą šioje sferoje rodo konservatoriai. Rasa Juknevičienė, vos tik atėjusi į krašto apsaugos ministeriją, nusprendė, kad samdomos profesionalios kariuomenės neužtenka ir užsimojo grąžinti šauktinius bent taip vadinamiems „kariniams kursams“. Kitais žodžiais tariant, tiesiog bandoma grąžinti pradinį karinį parengimą. Nenuostabu, kad ir jau atsiradusių jaunojo kario klasių bei būsiančio karinio licėjaus nebūtų be Kauno konservatorių savivaldybės paramos. Tačiau kokiu tikslu būtent valstybė moko vaikus kariauti? Tokia investicija į ateitį atrodo tikrai gluminanti.
Visuomenėje vis dar gajus kario kaip didvyrio archetipas, kartu su savimi nešantis sovietinio mąstymo modelio šleifą. Karys įsivaizduojamas kaip kilnią misiją vykdantis, altruistinis, garbus ir narsus (meta-)žmogus. Sovietiniais laikais tokiems statydavo monumentus, kurie įkūnydavo visus tuos turiningus kario simbolius. Simbolius, kurie turėjo vainikuoti karą kaip didžiausią laimėjimą ir valstybės išsigelbėjimą, o ne nusikaltimą žmonijai. Šiandien tikriausiai vis dar tuo tikima – steigiamos sukarintos mokyklos vaikams, siekiama didinti valstybės karines pajėgas, tad telieka sulaukti tik bronzinių monumentų, gaivinančių praeities kovas ir kviečiančių ateities žygiams.
Įdomūs tėvų, skiepijančių savo vaikui ne humanizmą ir pagarbą žmogui, bet įduodančių ginklą į rankas, motyvai. Tie motyvai, manau, pradings, kai jų vaikas, nuo pat mažumės mokytas karo, vieną dieną tiesiog įvykdys nurodytą komandą – nužudys žmogų. Kuriems tėvams ši žinia būtų maloni?
Pateikiau daug neatsakytų klausimų, kurie atspindi situacijos absurdiškumą. Dar vieną bene absurdiškiausią dalyką – patį karą – puikiai aprašė K. Vonnegutas savo knygoje „Skerdykla Nr. 5“, turinčioje dar ir kitą pavadinimą, atveriantį karo beprasmybę ir žiaurumą – „Vaikų kryžiaus žygis“. Nors knyga su savo archetipu yra ne toks veiksmingas „ginklas“ kaip automatas, ji vis tik yra „ginklas“, kuriuo kovojama už žmogiškumą, pažinimą ir atvirumą kitokiam.
Nemanau, kad kario mokykla ir apskritai bet koks militaristinis lavinimas yra tinkamas ugdymas vaikui. Beto, niekada nežinai, kaip toks vaikas, mokytas agresijos mokslo, gali reaguoti sutikęs kitamintį, kitatikį ar kokį kitą „priešą“ – savęs priešybę. Pacifistų su ginklais rankose nebūna.
