Sekso panika atūžė Lietuvon. Tai ne stichiška emocinė banga. Tai – politinė dramaturgija. Vienišus tėvus ir jų vaikus diskriminuojanti Šeimos koncepcija, pastangos uždrausti abortus, naujausi homoseksualus stigmatizuoti ir net kriminalizuoti skirti Seimo demaršai bei žingsniai didinti jaunimo amžiaus cenzą, vainikavęsi A. Kubiliaus prasitarimu apie laiką uždrausti bet kokių lytinių santykių propagandą nepilnamečių apsaugos pretekstu, - tokie būtų oficialaus lygio ženklai, kad Lietuvoje siaučia sekso panika.
SexPanic! Buvo toks judėjimas prieš Niujorko merijos paskelbtą karą gėjų laisvalaikio įstaigoms maždaug 15 metų atgalios. Nors Lietuvos homoseksualai yra patogus Seimo ir neonacių būrelių taikinys, kai be atpirkimo ožio nesugebama racionaliai spręsti visuomenės problemų, Kubiliaus užuominos apie bet kokių lytinių santykių cenzūrą nurodo dar platesnę sekso panikos reikšmę. Būtent: gerovės valstybės idėjos griovimą.
Gal gerovės valstybė ir taip griūna „sunkmečio“ laikais? Krizė nėra jau tokia „stichinė nelaimė“. Vadinamosios laisvosios rinkos stichijos netolygios gamtinėms. Pijarinė manipuliacija ir piliečių atsainumas savo ilgalaikiams interesams leidžia matyti čia aprašytos “šoko doktrinos” apraiškas Lietuvoje. Ypač svarbi pastaba, kad krizės įvairiuose regionuose sukeliamos nemaža dalimi dirbtinai, kad tas “šokas” taptų gera proga naikinti socialines garantijas bei rinkos reguliaciją.
Ne vien krizė naudojama griauti eilinių piliečių socialinį saugumą. Tam taip pat naudojami mažumos ir net seksas.
JAV sociologijos tyrimai jau daugiau kaip trisdešimt metų nagrinėja ryšį tarp sekso panikos ir ekonominės politikos, nukreiptos prieš piliečių priėjimą prie valstybės paramos.
Praeitas JAV prezidentas George’as. Bushas laimėjo antrą kadenciją 2004-aisiais, nukreipdamas debatus nuo Irako karo dirbtinumo bei kylančio biudžeto deficito –gėjų bei moterų teisių “pavojaus civilizacijai” link. Tai tapo įgaliojimu toliau griauti gerovės valstybę bei plėsti nereguliuojamą rinką, įžiebusią ekonominę krizę.
Anot sociologų, tai ne pirmas kartas, kai sekso panikos sukėlimas žengia koja kojon su socialinių garantijų naikinimu. Panašiai reikalai klostėsi JAV per “gerovės reformą” 1996-aisiais, per naftos krizę 1972-aisiais.
Kiekvieną kartą tam tikroms socialinėms grupėms priskiriamas įgimtas ir kultūros vientisumą bei tvarkingą ekonomiką griaunantis amoralumas. Jo išraiška – kontrolei nepaklūstantis seksualinis gyvenimas. Bene ryškiausias sekso panikos objektas nuo gerovės valstybės sukūrimo JAV visada buvo juodaodė vieniša didmiesčių mama. Tokiais taikiniais tekę būti bendrai rasinėms mažumoms, nedokumentuotiems imigrantams, homoseksualams. Socialinės garantijos tada “karpomos” visiem, kam jų reikia, nes neva kaipgi kitaip bus sutramdytas seksualinis tam tikrų “elementų” elgesys.
Lietuvoje turbūt be didesnės dvejonės prie sekso panikos taikinių galima būtų priskirti nesutuoktinius tėvus, romus, imigrantus, gėjus.
Ne panašumai tarp amerikietiškos ir lietuviškos sekso panikos variantų yra blogiausia, o skirtumai. Pirma, tai skirtumai demokratiškumo ir žmogaus teisių tradicijose. JAV socialinės grupės stigmatizuojamos arba subtiliais administraciniais būdais, arba aptakiais įstatymais, kurie po to atmetami ar keičiami konstituciškumo bei atitikimo žmogaus teisėms pagrindu.
Lietuvos viešojoje politikoje nepakantumas vienai ar kitai žmonių grupei gali atsispindėti gana tiesiogiai, be jokios įtampos su demokratiškumo ar žmogaus teisių tradicija. Galima tik įsivaizduoti, kiek tiesmukiškas nepakantumas mažumoms būtų įstatymuose, jei nereikėtų “terliotis” su Europos Sąjungos “diktatu”… JAV batalijos vyksta už teisių ir santykinę ekonominių galimybių lygybę, tuo tarpu Lietuvos Seime net be sužagsėjimo balsuojama už homoseksualų tapatybės kriminalizavimą.
Antra, Lietuva neturi gerovės valstybės. Griauti nelabai yra ką. Jei kas ir yra, užtenka ir naktinio posėdžio sugriauti. Jei Lietuvos mamos nepatenkintos mažinama parama vaikams, didelių pastangų patologizuoti motinystę, nepasižyminčia paklusnumu tradicinei vyriškai tvarkai, net neprireiks. Užteks ir E. Vareikio diagnostikos pastatyti ne tik paramos, bet ir žmogiškos pagarbos reikalaujančiąsias į “savo vietą”.
Išties, ištuštinus konkrečius žmonių santykius iš šeimos ir kitų tradicinių visuomenės institucijų, gerovės valstybės ir nereikia. Pagarba žmogui Lietuvos padangėj nepelninga.
