Džiaukimės – artėja šventės! Klijuotos vatinės barzdos ir petardų šūviai. Saldainiais peršerti vaikai ir prie stalų kriokančios „šeimos galvos“. Namų šeimininkės, į parduotuvių vežimėlius kraunančios būsimą šiukšliadėžių turinį. Firmų „baliai“, kur žemės kirminai bent trumpam pasijunta kalnų ereliais...
Tai puiki proga išsiskalbti savo sąžinę nunešus kinišką šūdniekį giminaičiui – suknistam niekšui, sukčiui ir nevykėliui. Apkabinti ir kartu prisipilti gerkles magiško skysčio. Ir, spjaudant baltos mišrainės gabalėlius, pabliauti „Su šventomis Kalėdomis!..“ „Su šventomis...“ – aidu atsakys šalia sėdinčiųjų choras.
Koks saldus tas tradicijų kvapas: silkių ir seniai nevalytos peleninės. Kaip gera nerti ir plaukti pasroviui – kad tik šalia nestovėtų liūdnas minas nutaisę giminaičiai ir draugai.
Tu nešventi? Atsakyk teigiamai, ir tu jau įtartinas. Tu jau – ne savas, tu jau – raupsuotasis.
O juk reikia tiek nedaug. Juk niekas neprašo pulti ant kelių ir prašyti kažko, ko negausi, jei pats nepadarysi, pats nesukursi, pats neišsaugosi, pats neišauginsi ar nepasigaminsi. Tiesiog čiupk automobilio raktelius ir keliauk ten, kur suplaukia žmonių srautai.
Sakralinis parduotuvės vežimėlis – jis šių dienų gyvenimo centras ir egzistencijos pamatas. Jei jis pilnas – tavyje sukyla pasitenkinimo jausmas, artimas tam, kurį patirdavo mūsų tolimi protėviai, vilkdami iš medžioklės nudobtą mamutą.
Sakai, kad jie negalėjo elgtis kitaip, nes būtų mirę iš bado. O ar tu gali? Juk tavo gyvenimas irgi nebus tikras, visavertis ar prasmingas, jei neišsiveši vežimėlyje savo socialinį statusą patvirtinančio grobio. Tu juk negali pasakyti: „Nuo šiol valgau tiek, kad nebadaučiau, rengiuosi, kad nešalčiau, vairuoju automobilį, kuris turi mane saugiai nugabenti iš taško „A“ į tašką „B“. Negali, nes savo padėtį visuomenėje turi įtvirtinti atitinkamais atributais. Tavo gyvenimas – jau ne fiziologinių poreikių tenkinimas. Tu greičiausiai net nesi susidūręs su grėsme jų nepatenkinti. Tavo gyvenimo įrodymas – vartojimas.
Bandai prisiminti senos senos mitų knygos ištraukas? Vargu ar prisiminsi jas po pirmos stiklinės? Greičiau po dešimtos. Bet ir po dešimtos vargiai prisipažinsi, kad šios mitų knygos neskaitei. Jei būtum skaitęs, gal ir prisimintum: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukite sau lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mt 6,19-20).
Tačiau ar tikrai verta prisiminti seną mitų rinkinį? Juk aš netikiu dangumi, o tu netiki, kad neverta krauti lobių.
Vitalijus Balkus
2011 12 17
