Rugsėjo 26 d. Algirdo Paleckio vadovaujama partija „Frontas“ kartu su Antrojo pasaulinio karo veteranais ir Socialistų partija rengia tarptautinę konferenciją „Molotovo – Ribbentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“, kurios tikslas, pasak rengėjų – „moksliškai ir netendencingai pažvelgti į sudėtingus istorijos procesus“. Įvairūs žiniasklaidos kanalai su pasimėgavimu demaskuoja šios konferencijos dalyvius – Kremliaus ideologinius agentus, kurių tikslas – „netendencingai“ plauti mūsų bendrapiliečių smegenis ir brukti mums Kremliui naudingas Sovietų Sąjungos istorijos versijas. O mūsų žiniasklaidai ši konferencija tampa dar vienu koziriu, leidžiančiu sieti komunizmą vien tik su Sovietų Sąjunga ir lipinti visiems kairiesiems stalinizmo etiketes.
Nereikia didelio nusimanymo norint suprasti, kad bolševizmas, o ypač stalinizmas visame pasaulyje diskreditavo politinę kairę. Įvairūs mąstytojai ir socialiniai judėjimai praeitame šimtmetyje padėjo daug pastangų, norėdami demaskuoti Lenino ir Stalino projektus. Vieniems iškart po Spalio perversmo, kitiems – Stalino teroro akivaizdoje tapo aišku, kad bolševikų Sovietų Sąjungoje prievartiniais metodais, paminant visas žmogaus teises ir laisves, kuriamas „komunizmas“ kaip diena ir naktis skiriasi nuo to komunizmo, už kurį kovojo daugybė Vakarų kairiųjų radikalų.
Jau pirmaisiais Lenino veiklos metais bolševizmą kritikavo ne tik dešinieji, bet ir radikalūs kairieji. Vietoj laisvės – „proletariato“ diktatūra ir despotizmas, vietoj lygybės – „darbininkų klasės avangardo“ vykdomas teroras, prievarta ir smurtas, vietoj darbo panaikinimo – stachanovietiškas režimas, vietoj kovos su kapitalizmu – oponentų ir demokratinės savivaldos – tarybų – naikinimas, milžiniškas represinis aparatas, o galų gale – nepuolimo sutartis su mirtinu revoliucijos priešu, kuriai pateisinti, be abejo, ir skirta ši konferencija. Tapo aišku – revoliucijos pasiekimus sumindė valdžios troškulys. Anarchistų įkvėpėjo Michailo Bakunino citata „Valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“ išsipildė su kaupu.
Tiesa, po Stalino atėjimo į valdžią, vadinamojo Termidoro, kai Sovietų Sąjungoje buvo sunaikinti visi komunizmo likučiai, šios šalies nebeapsiverčia liežuvis vadinti komunistine. Tai buvo „normali“ tautinė nomenklatūrinė Rusijos valstybė, vykdžiusi imperialistinę užsienio politiką ir vidaus represijas. Vienas iš radikaliausių to laikmečio komunistų, Vokietijos Spartako lygos atstovas Otto Ruhle rašė: „Kova su fašizmu prasideda kovojant su bolševizmu“.
Žinoma, kol Sovietų Sąjungoje partijos kontrolė smaugė bet kokias teises ir laisves, kovos vyko kitur. Šaltojo karo ideologiniai įtvirtinimai buvo pralaužti septintajame dešimtmetyje, kai tikrasis komunizmas grįžo su hipių ir anarchistų komunomis, situacionistų gatvės barikadomis, nesankcionuotais darbininkų streikais, seksualine revoliucija, laisvės ir buvimo kartu išaukštinimu. Šiuo atveju komunizmas reiškė nebe vieną iš totalitarizmo rūšių, bet kelią į laisvę. Šiuo keliu ėjo Paryžiaus komuna, Rosos Luxemburg ir Karlo Liebknechto vadovaujami vokiečių komunistai, prancūzų situacionistai, Italijos autonomistai ir Graikijos sukilėliai. Beje, pastariesiems visiškai nepakeliui su Staliną tebegarbinančia Graikijos komunistų partija (KKE), kurios vienas iš narių neseniai Lietuvoje gynė liūdnai pagarsėjusį Mykolą Burokevičių. Lietuvos socialistai yra užmezgę glaudžius santykius tiek su Graikijos stalinistais, tiek su Belgijos komunistais.
Visi jie reakcingai ir su nostalgija žvelgia į nykią praeitį, ir būtent toje nykioje praeityje įkalina bet kokias pastangas grąžinti komunizmo sampratai jos šiuolaikiškumą, siejant ją su šiuolaikiniais socialiniais judėjimais ir išsilaisvinimo kovomis, galų gale – su nesibaigiančios kapitalizmo krizės įveikimu. Šių metų pradžioje komunizmo aktualumą patvirtino Didžiojoje Britanijoje įvykusi mokslinė konferencija, kurioje dalyvavo tokios įžymybės kaip Slavojus Žižekas, Alainas Badiou ir Antonio Negri. Bet iš karto aišku, kad tokias konferencijas kaip ką tik minėtoji, ir „netendencingas“ Kremliaus iniciatyva organizuojamas konferencijas Lietuvoje skiria gili bedugnė. Kalbama apie skirtingas komunizmo versijas.
Gėda ir pikta, kad Algirdo Paleckio partija prisideda kuriant tokius apgailėtinus, reakcingus, naftalinu dvokiančius projektus. Konferencijos svarstymuose galbūt galėtų dalyvauti Hitlerio garbę ginantys skustagalviai, bet ne apie šiandieną galvojantys aktyvistai, valingai išbraukę iš savo sąmonės jiems nevalia peršamas pasenusias idėjas.
