Su Jungtinės profesinės sąjungos vadovu Arvydu Dambrausku kalbasi „Juodraščio“ žurnalo redakcijos narys V. Svetimas

Gerbiamas Arvydai, esate vieno iš valdžios „nepripažintų” profsąjungų centro – Jungtinės profesinės sąjungos – lyderis. Kokia tai organizacija? Kiek turite narių ir kokia jūsų veiklos geografija?

Jungtinė profesinė sąjunga (toliau JPS) veikia generalinės profesinės sąjungos principu: visoje šalyje – viena organizacija. Toks veiklos principas rekomenduojamas mažoms valstybėms, kadangi išlaikyti kelis nepriklausomus profesinių sąjungų vadovus vietose (apskrityse, rajonuose) nėra finansinių galimybių. Taip yra koncentruojamos profsąjungų lėšos ir atsiranda galimybė priartinti organizaciją arčiau jos eilinių narių. Generalinės profsąjungos tipas pranašesnis už konfederacinį ar federacinį, nes gali solidarizuoti narius bendriems veiksmams.

Šiuo metu JPS veikia ne tik visose be išimties apskrityse, bet ir visuose (išskyrus 2) Lietuvos rajonuose. Profesinė sąjunga nuolat auga, formuojasi naujos šakos. Šiuo metu mes gana sparčiai plečiamės ir turime daug darbo apmokant naujus žmones. Be to, mūsų žmonių narystė profsąjungoje nenutrūksta jiems pakeitus darbovietę. Todėl esame atsparesni rinkos konjunktūrai – juk galime prisiminti, kiek daug žmonių prarado ryšį su profsąjungomis bankrutavus įmonėms, kuriose jie dirbo. JPS įstatai numato stiprių profesinių sąjungų steigimą. Tik tokios profesinės sąjungos turės galią per derybas ženkliai didinti dirbančiųjų atlyginimus, gerinti darbo sąlygas.

Jūsų profsąjunga pirmoji Lietuvoje prakalbo apie visuotinį nacionalinį streiką kaip atsaką į valdančiųjų vykdomą samdinių skurdinimo politiką Koks tai būtų streikas – įspėjamasis, kai dirbantieji pademonstruoja savo ryžtą priešintis nutraukdami darbą kelioms dienoms ar valandoms, o gal neterminuotas – kai kovojama „iki galo”?

Streikas yra kraštutinė ginčo reguliavimo forma. Ji taikoma, kai profesinei sąjungai nelieka kitų galimybių ginti savo narių interesus. Šiuo atveju galima įtarti, kad vyriausybė pasirinko profesinių sąjungų centrų, jų aktyvo papirkimo ir tuo pačiu profsąjungų judėjimo diskreditavimo taktiką. Tikras, LR Seimo ratifikuotose tarptautinėse sutartyse (TDO Nr. 98, Europos socialinė chartija) nustatytas dialogas Lietuvoje visiškai ignoruojamas.

Kodėl Europoje tokie dideli dirbančiųjų atlyginimai? Todėl, kad ten yra tikros profesinės sąjungos. Lietuvos valstybė, ratifikuodama Europos socialinę chartiją, įsipareigojo siekti teisingų atlyginimų ir tinkamų darbo bei socialinių sąlygų. Teisingi atlyginimai Europoje buvo pasiekti kiekvienais metais vykdant derybas tarp profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir vyriausybių. Tokių derybų rezultatai – nacionalinės ir atskirų šakų kolektyvinės sutartys. Nesuklyskime – SUTARTYS, o ne Vyriausybės siūlomi susitarimai. Tokios sutartys keičia įstatymus ir vyriausybės nutarimus darbo klausimais, nustato atlyginimus (tarifus). Vokietijoje tokios sutartys vadinamos susitarimais dėl tarifų.

Ištisus 20 nepriklausomybės metų Lietuvos nacionaliniai profsąjungų centrai pešėsi dėl turto, o vargais negalais jį išsidalinę, vieningai susitarė dėl kasmetinių „dotacijų“ (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai – 800 tūkst. litų, „Solidarumui“ – 400 tūkst. litų, Lietuvos darbo federacijai – 400 tūkst. litų „socialinei partnerystei“ iš pagrindinio darbdavio – vyriausybės). pažeidžiant LR Konstituciją, iš šių lėšų, Valstybės kontrolės duomenimis, yra pamaloninami 72 profsąjungų aktyvistai. Šiais veiksmais didžiausias Lietuvos darbdavys, siekdamas įtakoti profsąjungų judėjimą, grubiausiai pažeidė LR Seimo ratifikuotą Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 98, žlugdo smulkų ir vidutinį verslą vidaus rinkoje. Tikroms profesinėms sąjungoms neliko kito kelio, kaip pradėti telkti tautą nacionaliniam streikui.   

Nacionalinis streikas reikalauja didelių organizacinių, finansinių išteklių, struktūrų bei koordinacijos visoje Lietuvos teritorijoje. Svarbiausia, reikia „ikistreikinės“ situacijos. Mūsų nuomone, streikinės situacijos viršūnę vyriausybė, neišmanydama ir nevaldydama makroekonominių procesų, galutinai suformuos ateinantį pavasarį. Mūsų tikslas – ne gilinti nacionalinę krizę, o jos išvengti. Be abejo, tam mes turime siūlyti realius kelius krizei įveikti. Situacija šiuo metu dar nėra subrendusi tokiems siūlymams (reikalavimams) iškelti, kadangi vyriausybė nėra pasiruošusi juos išgirsti. Taigi streikų judėjimas augs palaipsniui.

Viena iš Jūsų šakinių organizacijų yra pradėjusi balsavimą dėl streiko. Ar Jūsų keliama nacionalinio streiko idėja su tuo susijusi?

Viskas tarpusavyje susiję. Spalio pirmą dieną Vilniuje vyksiantis Lietuvos bibliotekininkų suvažiavimas taip pat svarstys savus reikalavimus. Tikimės, kad po to įvyks kitų šakų suvažiavimai.

Gal esat sulaukę kokių nors atsiliepimų, palaikančių arba nepalaikančių visuotinį streiką? Kaip reaguoja kitos profsąjungos? Jei streikuosite, ar dar kas prisijungs?

Gal galite išvardyti, iš ko?

Kalbėjome su Švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininku Aleksu Bružu, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininku Vytautu Baku, Klaipėdos darbininkų sąjunga, Kauno regiono profsąjungomis. Rimta problema – profesinių sąjungų papirkinėjimas. Kodėl staiga nutilo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, anksčiau skambiai grasinusi nacionaliniu, bado streikais? Gal jai buvo pagrasinta, kad neteks valstybės lėšų? Man gėda, kad tai vyksta Lietuvoje, nes kompromituojamos visos kitos profsąjungos. Juk žmonės nežino, kuri profesinė sąjunga valstybinė, kuri ne.

Kaip būtų galima prisidėti prie jūsų rengiamo streiko?

Prieš streiką turi būti sutvarkyti ryšiai, veiksmų koordinacija, surengti atitinkami mokymai. Taigi reikalingi tiesioginiai kontaktai...

Ar bendradarbiausite su tomis darbininkų grupėmis, kurios galbūt nuspręs „partizaniniu būdu” pasakyti „basta”. Ar rengsite bedarbių ir neorganizuotų darbininkų protesto renginius streiko metu?

Esate kaunietis. Koks jūsų požiūris į Kauno troleibusų vairuotojų įspėjamuosius streikus?

Esame su jais bendravę, pareiškėme solidarumą. Bet mes kol kas nesame subrendę streikams. Jau minėjau, kad nacionaliniam streikui kitą pavasarį ruošimės nuosekliai. Pirmiesiem streikams pasiruošti mums dar reikia mėnesio ar dviejų. Yra įvairių streiko formų, streikus reikia rengti taip, kad streikininkams jie kuo mažiau kainuotų. Troleibusų vairuotojų streikai, manau, būtų efektyvesni ir vairuotojams mažiau skausmingi, jei streikuojama būtų tik piko valandomis.

Ar streiko metu galima tikėtis įvairių gatvių ar kelių blokadų, kitokių radikalių veiksmų?

Manau, kad tai antrinė, remianti patį streiką, stichinė pilietinio nepaklusnumo ir protesto stadija.

Streikas – darbininkams brangiai kainuojantis renginys. Žinau, kad ruošiatės tokiam atvejui, turite streikų fondą. Kaip būtų galima paremti streikuojančius jūsų narius, parodyti solidarumą?

Tam pas mus yra senai įsteigtas streiko fondas, aprašomas mūsų internetiniame puslapyje: „Jungtinė profesinė sąjunga pasisakė ir pasisako už teisingas, konstruktyvias derybas tarp darbo ir kapitalo ar darbo ir valstybės. Lietuva nesiruošia kariauti, tačiau išlaiko kariuomenę, sudarinėja karines sąjungas su kitomis valstybėmis, kad galėtų būti lygiaverčiu partneriu derybose. Norėdamos būti lygiaverčiais partneriais derybose su darbdaviais, profesinės sąjungos visame pasaulyje diegia pažangiausias ryšių sistemas, kaupia streikų fondus, apmoko savo narius, kaip elgtis konflikto sąlygomis. Kol šito nėra, nebus teisingų derybų.”