Lietuvos istorijos institutas ką tik išleido Mindaugo Pociaus knygą „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“, kurioje išsamiai tiriamos partizanų baudžiamosios akcijos tikrai ar tariamai su sovietiniu režimu bendradarbiavusiems civiliams. Ši 400 puslapių monografija - pirmasis mokslinis istorijos darbas, skirtas ypač prieštaringai naujausiosios Lietuvos istorijos problemai. Knygoje teigiama, kad antrajame ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo etape (1946-1948 m.) pogrindis kovoje su kolaborantais kartais vykdė ir veiksmus, kuriuos galima laikyti karo nusikaltimu. Remdamasis gausia archyvine medžiaga autorius siekia išsamiau atskleisti pasipriešinimo okupantams kovos aspektus.

- Kodėl ir kada susidomėjote antisovietinio pasipriešinimo istorija?

- Dar Sąjūdžio laikais - studijuodamas Vilniaus universitete. Matyt, tam didelį poveikį padarė bendra Atgimimo, kovos už Nepriklausomybę nuotaika, partizanus gaubianti paslaptis ir Juozo Lukšos knyga „Partizanai“, kurią dar rotoprintu atspaustą perskaičiau. Dar galbūt veikė tėvo romantiški pasakojimai apie partizanus, apie gimnaziją palikusius jo idealistus draugus ir mokytoją, kurie pasišventė laisvės kovai. Pats tėvas kartą slapta vežė pistoletą buvusiam mokytojui.

1991 m. apsigyniau diplominį darbą apie partizaninio sąjūdžio organizacinę struktūrą. Nepriklausomybės metais atsivėrus buvusiems KGB ir Partijos istorijos archyvams, vedamas didžiulio smalsumo ėmiau godžiai skaityti dokumentus su grifu „Visiškai slaptai“. Kilometrai bylų lentynų turėjo padėti užpildyti tą informacinę tuštumą, kuri gaubė pasipriešinimą. Taip ir kibau į darbą.

- Sovietmečiu ginkluoto partizaninio pasipriešinimo tema buvo uždrausta, partizanai buvo paskelbti „liaudies priešais“ ir „banditais“, todėl nebuvo galima tikėtis istorinio objektyvumo. Kaip istorikams sekėsi tirti šią temą po Nepriklausomybės atgavimo?

- Iki šiol neparašyta naujausiais šaltiniais bei kritine analize paremta fundamentali monografija apie pasipriešinimą. Apskritai nuo K.Girniaus knygos „Partizanų kovos Lietuvoje“ pasirodymo teorinių apibendrinimų lygmenyje nepažengta į priekį. Ypač tai akivaizdu kalbant apie keblius klausimus ir modernią pasipriešinimo sampratą. Kita vertus, paskelbta daug naujos vertingos empirinės ir dokumentinės medžiagos, įvairios tematikos tyrimų. Ypač verta paminėti N.Gaškaitės, A.Anušausko, A.Kašėtos, J.Starkausko, D.Kuodytės darbus. Be to, tenka pripažinti, kad ši tema iki šiol tebėra stipriai politizuota, taigi dar jaučiama istorinio objektyvumo stoka. Dominuoja palyginti vienpusiškas idealizuotas požiūris į partizanų kovas.

Jei komunistai partizanus demonizavo, tai šiandien jie, galima sakyti, angelizuojami. Paradoksalu, tačiau skaitant partizaniniam judėjimui skirtus tyrimus dažnai akis bado totalitarinio mąstymo, komunistinės ideologijos, propagandos bei metodologijos šablonai. Skirtumas tik toks, kad negatyvą pakeitė pozityvas. Apskritai buvo vengiama išsamios kritinės šios temos analizės. Paprastai tabu draudimai būna skirti religijos dalykams, tačiau nederėtų jų taikyti sudėtingų istorijos problemų tyrimams. Pavyzdžiui, partizanų neteisėti veiksmai, teroras iki šiol yra tabu. Pavojinga ne tik diskutuoti, bet ir tirti šią temą.

Oficialioji istorijos politika, pernelyg ideologizuotas didaktinis „didysis naratyvas“, tai yra vyraujantis herojinis-romantinis pasipriešinimo istorijos vaizdavimas, yra nepakantūs tyrimams ir diskusijoms apie skausmingus įvykius. Tikiuosi, kad nereikia aiškinti, kodėl tai primena sovietinius laikus, komunistų istorikus ir kompartijos generalinę „liniją“.

Manau, kad tiek atskirų faktų panaudojimas partizanų reputacijai menkinti, pasipriešinimui juodinti, tiek besąlygiškas partizanų idealizavimas, sakralizavimas – ne tie keliai, kuriais reikėtų eiti. „Nepatogių“ faktų nutylėjimas, angažuotas ar apologetinis pasipriešinimo istorijos vertinimas nėra priimtina.

- Ką daryti?

- Pirmiausia nustoti drebėti. Mano galva, būtina laikytis kelių principų: pirma, adekvatus žinojimas, tai yra puikus faktinės medžiagos išmanymas (gražūs mitai užpildo nežinojimo erdvę), antra, analize (be išankstinių nuostatų) paremtas aiškinimas ir trečia - nešališkas, kuo mažiau ideologizuotas vertinimas. Kritinė analizė nėra lengvas dalykas, tačiau ji padeda vaduotis iš primityvaus mitologinio istorijos supratimo. Be to, taip galima savyje geriau pažinti šiandienos konjunktūros spaudimo ugdomus konformizmą ir baimę.

- Knygoje tyrinėjate specifinį ginkluoto pasipriešinimo aspektą: Lietuvos partizanų kovą su kolaborantais, baudžiamąsias akcijas prieš civilius, savo tautiečius. Kaip ir kada kilo mintis tyrinėti Lietuvoje tokią skaudžią ir prieštaringą temą? Ar šis aspektas jau toks svarbus vertinant partizaninį judėjimą?

- Ta mintis rutuliojosi pamažu. Ne vieneri darbo metai archyvuose padėjo man susidaryti adekvatesnį vaizdą bei giliau suvokti, kas tuomet dėjosi Lietuvoje. Pradžioje norėjosi parašyti apibendrinančio pobūdžio knygą apie ginkluotą Lietuvos sąjūdį. Tačiau sekdamas gausiai leidžiamą literatūrą pastebėjau, kad apie partizanų didvyriškumą ir pasididžiavimą keliantį pilietinį pasipriešinimą įvairiais aspektais parašyta pakankamai.

Kita vertus, pradėjo aiškėti, kad sąmoningai ar nesąmoningai nutylima, netiriama kita, ne tokia graži partizaninės kovos pusė - ją norima nugramzdinti į pasąmonės gelmes ar užmiršti. Kova su kolaboravimu, šis svarbus ir skaudus su tūkstančių žmonių mirtimi susijęs klausimas, rimtų tyrimų nesulaukė. Norėjosi užpildyti šią spragą.

- Knygoje teigiate, kad įsitikinimas, jog civilių šeimų žudynes vykdydavo partizanus vaizduojantys MGB specialiųjų grupių agentai smogikai, yra mitas. Ar tikrai tik mitas? Kokiais faktais galite tai pagrįsti? Ir apskritai - kokiais šaltiniais daugiausia rėmėtės? Ar nekilo problemų dėl šaltinių patikimumo – juk tai daugiausia sovietų palikti šaltiniai?

- Rėmiausi ne tik Valstybės saugumo ministerijos (MGB), bet ir partizanų dokumentais bei liudytojų atsiminimais. Visus šaltinius reikia vertinti kritiškai. Daugelis KGB (MGB) dokumentų turi nemažą patikimumo laipsnį, jais plačiai rėmėsi daugelis rašiusių apie sovietų represijas ir partizaninį pasipriešinimą.

MGB specialiųjų grupių veiklą išsamiai tyriau dvejus metus ir paskelbiau straipsnį. Kartais MGB agentai smogikai išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas kaip pavojingus slaptų operacijų liudytojus. Tačiau šie civiliai būdavo numetami turgaus aikštėse kaip nukauti „banditai“, o ne kaip partizanų nužudyti civiliai. Saugumas niekada nekėlė specialiosioms grupėms užduoties žudyti civilių šeimas dėl partizanų kompromitacijos ir jie to nedarė.

Kitas klausimas – kaip ir kodėl tokie mitai atsiranda? Man regis, šis pramanas atsirado sąmoningai ar nesąmoningai suveikus psichologiniam atsakomybės perkėlimo mechanizmui, nesugebant suderinti to su romantišku partizanų įvaizdžiu. Suprantamas noras suversti kaltę okupantui, ir tai padaryti kartais pavyksta.

- Knygoje teigiate, kad partizanai antrajame pasipriešinimo etape (1946-1948 m.) ėmė vykdyti teroro aktus prieš civilius. Ar buvo nusižengta tarptautinėms teisinėms normoms? Jei taip, kokioms?

- Geriausiai tai padarytų nešališki, savicenzūros nekaustomi teisininkai. Pirmiausia reikia pasakyti, kad tai nebuvo masiniai (su kai kurių regionų išimtimis) reiškiniai. Teroras užėmė svarbią vietą kovoje su kolaboravimu, tačiau tikrai ne pagrindinę ir neturėtume jo pernelyg sureikšminti. Kova vyko ir žodžiu, ir spaudos pagalba, atsišaukimais, perspėjimo lapeliais.

Antra vertus, kai kurie dalykai tokie akivaizdūs, juos patvirtina tiek daug faktinės medžiagos, kad tenka padaryti labai nemalonių išvadų. Kaip teigiu savo knygoje, atskirų pogrindžio narių ar jų grupių teroristiniai veiksmai yra sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai. Tai yra karo nusikaltimai.

Čia turiu galvoje tokius partizanų veiksmus, kai būdavo sušaudomi tikri ar tariami kolaborantai (pvz.: simpatizuojantys sovietų valdžiai civiliai) kartu su šeimomis, artimaisiais, kartais su mažamečiais vaikais, masinės tėvynės išdavyste kaltintų civilių egzekucijos be teismo ir kitų teisinių procedūrų.

Minėta teisė galioja visoms šalims ir visai nesvarbu, kuri kovojanti pusė ją pažeidė. Kita vertus, net kraupiausi įvykiai negali diskredituoti kovos dėl laisvės, daugelio pasipriešinimo dalyvių šviesaus atminimo. Negalima atsakomybės už atskirų asmenų ar jų grupių veiksmus priskirti visam partizaniniam sąjūdžiui ar visai jo vadovybei. Tūkstančiai partizanų garbingai, negailėdami savęs kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, žuvo, apsupti priešo nusižudė ar pateko į lagerius, tačiau nepažeidė teisingumo, nesusitepė nekaltu krauju.

- Ar Lietuvos partizaninis judėjimas yra unikalus savo specifika, ar panašių kovos su kolaboravimu būdų galima aptikti kituose partizaniniuose karuose? Gal galėtumėte paminėti panašių pavyzdžių?

- Visuose XX amžiaus partizaniniuose karuose buvo panašūs bendradarbiavimo su okupantais prevencijos būdai, visur teroras buvo neatsiejama tokio karo dalis. Baltijos šalyse ir Vakarų Ukrainoje 1944 - 1953 m. vykęs partizaninis pasipriešinimas iš esmės buvo panašus, nulemtas tų pačių aplinkybių bei priežasčių. Kita vertus, pastebėtina, jog Lietuvoje daugiau buvo kovojama su kaltintais bendradarbiavimu civiliais, o Vakarų Ukrainoje, Latvijoje bei Estijoje civilių procentiškai žuvo mažiau nei okupantų represinių struktūrų narių.

Tačiau jei lyginsime karus Vietname, Afganistane ir Čečėnijoje, skirtumų bus žymiai daugiau. Ten vyko plataus masto ginkluota kova su okupantų kariniais daliniais, buvo intensyviai puolami kariškiai.

Žinoma, tiek gyventojų skaičius, tiek partizanų ginkluotė ten buvo visai kitokie, gamtos sąlygos ir geopolitinė padėtis labai palankios kovai su agresoriaus kariuomene. Pavyzdžiui, Čečėnijos pasipriešinimo kovotojai išvis vengė susidorojimų su kolaborantų šeimomis. Kova vyko su okupantais, buvo puolami strateginiai kariniai objektai: sandėliai, tiltai, aerodromai, atsparos punktai. Panašių dalykų Baltijos šalyse retai pasitaikydavo. Kodėl tokie skirtumai buvo, reikėtų plataus aiškinimo.

- Knygoje teigiamai vertinate ginkluotą partizaninį pasipriešinimą, tačiau atskleidžiate daug prieštaringų šio judėjimo aspektų. Kokią, jūsų manymu, tai darys įtaką bendram partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje vertinimui? Ar nebijote, kad jūsų tyrimai gali būti panaudoti siekiant sumenkinti šio judėjimo reputaciją?

- Išties šiek tiek neramu, kad mano tyrimas gali būti panaudotas visai kitiems tikslams nei norėčiau – politikoje, pavyzdžiui Rusijos imperinių propagandistų, Lietuvoje – aršių revanšistinių bolševikų ar neapykantą partizanams jaučiančių Lietuvos žmonių, kurie bandė ir bando kai kuriuose internetiniuose puslapiuose apjuodinti, sumenkinti ar diskredituoti visą pasipriešinimo istoriją. Tokia grėsmė yra reali ir labai nenorėčiau, kad taip nutiktų.

Antra vertus, sovietmečiu galinga ideologinė propagandinė mašina tai darė nuolatos, tačiau didelių rezultatų taip ir nepasiekė. Sukompromituoti visus partizanus, visą pasipriešinimo istoriją yra neįmanoma, o tie, kas bando tai daryti, savo tikslo tikrai nepasieks.

Man sunku pasakyti, kiek mano knyga gali pakoreguoti bendrą partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje vertinimą. Neabejoju, kad bendras teigiamas pasipriešinimo vertinimas išliks, bet labai norėtųsi, kad tuo pat metu būtų drąsiai pasakyta ir apie kai kuriuos neigiamus aspektus. Svarbu pasakius viena, nenutylėti ir kito. Jeigu mūsų istorinė sąmonė sugebės tuos prieštaringumus priimti ir jie vienas kitam netrukdydami ras savo vietą istoriografijoje, problema bus išspręsta. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau taip ir įvyks. Tai tik laiko klausimas.

- Knygoje kalbate apie traumą, kurią patyrė lietuvių tauta pokario metais. Ar nemanote, kad tokių prieštaringų temų tyrimas dar yra per ankstyvas? Kokios skaitytojų reakcijos tikitės?

- Tas laikotarpis psichologiškai traumavo daugelį Lietuvos gyventojų, todėl mūsų tėvų, senelių atmintis yra stipriai veikiama emocijų. Aišku, didžiausias traumas paliko komunistinio režimo teroras ir represijos. Šiandien jau atlikti tyrimai, kuriuose nagrinėjamos potrauminio streso sindromo apraiškos nuo sovietų režimo nukentėjusių žmonių sąmonėje, pvz., profesorės Gailienės tyrimai.

Antra vertus, niekas nenori tirti bei pripažinti to, kad partizanų politinė prievarta taip pat prisidėjo prie psichologinių traumų, kurių pasekmės juntamos visuomenėje ir šiandien.  Sunkių psichologinių padarinių liko sušaudytų okupacinės valdžios pareigūnų, bendradarbiavimu kaltintų ir mirties bausme nubaustų civilių vaikų bei artimųjų sąmonėje, o juk šie žmonės taip pat yra Lietuvos visuomenės dalis. Tokius tyrimus daug kam sunku net įsivaizduoti. Ši problema yra visiškai nutylima.

Kai ėmiausi šios temos, išgirdau kai kurių kolegų komentarus: „Dar ne laikas“, „visuomenė dar nepribrendusi ir teisingai nesupras“ ir pan. Reakcija gali būti įvairi. Tamsumo ir neapykantos šiandieninėje Lietuvoje labai daug. Neabejoju, kad kai kam knyga gali atrodyti kaip tobulas Maskvos informacinio karo specialisto, FSB agento kūrinys. Kiti gali ją įvertinti kaip mūsų istorijos reviziją, klastojimą, falsifikavimą, apšaukti sovietmečio propagandos sužalotu partizanų šmeižiku.

Žinau, kad panašių fantazijų ar piktų užsipuolimų bus. Tačiau manau, kad vis dėlto jau atėjo laikas palikti emocijas nuošalyje ir susitaikyti su tais skaudžiais dalykais, kurie vyko praeityje. Tai būtų mūsų brandos požymis.