Spalio 21 d. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) valdyba nusprendė pritarti Nacionaliniam susitarimui. Balsavimo rezultatai: 14 – už; 8 – prieš; 2 – susilaikė. Šis sprendimas reiškia, kad profsąjungos pritarė algų ir pašalpų mažinimui, Sodros įmokų didinimui, absoliučios daugumos Lietuvos gyventojų apvogimui. Kaukės nukrito. Ką gavo mainais? Jei tikėtume „Lietuvos profsąjungų” portalu, sprendimą nulėmė vyriausybės pažadas iki 2011 metų nekeisti teisės aktų, reguliuojančių darbo santykių nepritarus Trišalei tarybai. Tačiau toks pažadas atrodo niekinis, nes Seimas ir toliau gali jį ignoruoti, o vyriausybė, nesilaikydama šio principo, atmesti Trišalės partnerystės principus, įtvirtintus Seimo priimtuose įstatymuose. Kad profsąjungos neišsireikalavo iš Kubiliaus vyriausybės, jog ši laikytųsi įstatymų, yra tik pačių profsąjungų glebumo problema. Tad įdomu, kaip jos privers vyriausybę laikytis susitarimo?
Profsąjungų garbei reikia pasakyti, kad sprendimui pritarė ne visi. LRT darbuotojai nusiteikę net išstoti iš profsąjungos, jeigu bus pasirašytas šis susitarimas. Pasak Nacionalinio radijo ir televizijos kūrybinių darbuotojų profesinių sąjungų pirmininkės Dianos Vipartienės, žmonės šį dokumentą vadina „nacionaliniu nutarimu“. Švietimo ir mokslo profsąjungų federacijos atstovas Audrius Jurgelevičius pasisakė kategoriškai prieš, jis teigia, jog aprobavę šį susitarimą uždegsime žalią šviesą Vyriausybės sudarytam biudžeto projektui, kuris vėl numato didelius „karpymus“ biudžetiniame sektoriuje. Kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos vadovė Aleksandros Leparskienės teigimu, susitarimo negalima vadinti nacionaliniu. Jo taip vadinti negalima ir dėl to, kad visuomenėje nėra solidarumo. Jos manymu, pasirašius šį susitarimą „prarasime daugiau nei kada nors atrasim“.
Bet kolegos jų neišgirdo. Gal suviliojo galimybė ir toliau likti „reikšminga” trišalio dialogo šalimi, kai nieko nesprendžiant suteikiama galimybė pabendrauti su aukštais pareigūnais, o gal rūpėjo iš valstybės biudžeto mokamos algos – neduokdie, jei Kubilius nutrauks jų mokėjimą! Kas nulėmė – nežinome. Visą posėdžio aprašymą galima rasti portale www.lprofsajungos.lt.
Sprendimas priimtas, tad galime pasvarstyti apie jo pasekmes. Manau, neverta tikėtis, kad sprendimą priėmę veikėjai bandys savo nariams aiškinti nacionalinio susitarimo naudą, greičiausiai tylės ir vaidins, jog „nieko neįvyko”. Kad nebūtų uždavinėjami netinkami klausimai, rečiau vyks į susitikimus su kolektyvais, kai kurie gal susirgs ar pasiims atostogų.
Blogiau tiems, kurie pasisakė prieš. Eiti į žmones ir aiškinti, kad mes buvome prieš, bet dauguma nusprendė kitaip? Rizikinga – ištarus A, reikės ištarti ir B. O kas, jei žmonės paklaus: „Ko sėdite toje niekingoje konfederacijoje?“ Argi galima tikėtis, kad A. Jurgelevičius ar A. Leparskienė ryšis palikti šiltą vietą ir išeis į gatvę? Tai būtų stebuklas. Bent šią žiemą jo tikėtis kažin ar verta. Juo labiau, kad gatvėje įsitvirtina streikuoti pasirengę Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos pedagogai ir Jungtinės profsąjungos bibliotekininkai. Jų nariai tikrai gali išeiti į gatvę, bet jau be juos nuvylusių vadų. Labai tikėtina eilinių konfederacijos narių ir net jų pirminių organizacijų migracija. Žmonės bėgs nuo susitaikėlių pas kovingesnius.
Kaip ir visada, kai vadai išduoda, bus daug nusivylusių. Manau, kad dėl šios išdavystės profsąjungas paliks iki penkių procentų narių. Dar apie penkis procentus narių praras ryšį su profsąjungomis netekę darbo. Aišku, šiek tiek sustiprės profsąjungų organizacijos, užėmusios kovingą poziciją. Bet jų yra nedaug ir joms teks atlaikyti rimtą valdžios spaudimą ar net persekiojimą.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) sprendimas pasirašyti nacionalinį susitarimą reiškia reformizmo galą. Reformistinė laikysena galutinai susikompromitavo, bet tai teikia optimizmo. Dabar pats tinkamiausias metas kurti kovingas profsąjungas, keliančias revoliucinius tikslus. Labai tikėtina, kad šią žiemą tokių atsiras.
