Po Lietuvą vėl klaidžioja šmėkla – privatizacijos šmėkla. Vilniaus savivaldybė (o paskui ją – ir Lietuvos respublikos vyriausybė) prakalbo apie totalinę privatizaciją. Motyvai panašūs į girtuoklio, prie parduotuvės pardavinėjančio iš namų išneštus daiktus, – „reikia pinigų”. Ką pasakytumėt apie meistrą, kuris pritrūkęs pinigų neša parduoti savo įrankius? Manau protingu jo tikrai nepavadintumėte. Politikai, pardavinėdami įmones – „pinigų uždirbimo įrankius”, tam, kad kuo greičiau gautų pinigų, ir toliau vaidina protingus. Nors akivaizdu, kad čia nesueina galai. Nugali vienadienis godumas? Dažnai taip. Privatizacijos sandoriai – tai galimybė gauti „komisinius” vokelyje. Greičiausiai kaip tik dėl šios priežasties politikai aršiai priešinasi privatizacijai, kurią neva „neskaidriai“ vykdo jų konkurentai, ir privatizuoja lygiai taip pat „neskaidriai”, vos tik prasibrauna prie lovio.
Bet tai nėra vienintelė priežastis. Neretai bandoma privatizuoti ir socialines paslaugas teikiantį turtą. Pavyzdžiui, visi pamename, kaip Lietuvoje buvo privatizuoti viešieji tualetai. Buvo net teigiama, kad privatininkai geriau tvarkysis ir netgi uždirbs visuomenei pinigų. Politikams neužteko proto suprasti, kad tualetas statomas ne tam, kad uždirbtum pinigus, o tam, kad būtų švaru. Pasireiškė paprasčiausias noras sutaupyti socialinių reikmių sąskaita. Panašiai dabar elgiamasi bandant privatizuoti keleivių pervežimu užsiimančias įmones. Kol jos visuomeninės, tol sudėtinga mažinti jų teikiamas „nepelningas”, bet žmonėms reikalingas paslaugas, pvz., galimybę vakare grįžti namo. Iš pažiūros tai nuostuolinga transporto įmonei, bet be tokių paslaugų būtų sunku teatrams, kavinėms, po 20 valandos miestai „išmirtų “, žmonės užsisklęstų tarp keturių sienų. Beje, ar žinote, kiek prie kaimo nuosmukio prisidėjo keleivinio transporto sunaikinimas? Politikai, šlovinę privačią nuosavybę, turėtų prisiimt dėl to kaltę.
Dar viena politikų deklaruojama privatizavimo priežastis – uoliai kartojamas mitas „Privatininkai geriau tvarkosi”. Kad tai nepasiteisinusi apgavystė, rodo sugriuvę, be stogų langų ir durų visai nesenai privatizuoti pastatai ir neveikiančios įmonės. Juos sugriovė privatininkų godumas. Beje, anekdotiška, bet dalį valstybinių Lietuvos įmonių, pvz., „Telekomą“, privatizavo užsienio šalių VALSTYBINĖS kompanijos. Bet politikai išradingi – pateikia daugybę blogo savivaldybių ir valstybės įmonių valdymo pavyzdžių. Bepigu jiems tuos pavyzdžius pateikinėti, kai jie patys tuo blogu valdymu ir užsiima. Manyčiau, kad tas įmones reiktų ne privatizuoti, o dar plačiau socializuoti.
Tarkime, vyriausybė kalba apie dalies „Lietuvos dujų” privatizavimą. O jei padarytume kiek kitaip? Lietuvos savivaldybės turi ne vieną šilumos tiekimo įmonę. Jos vartoja nemažai gamtinių dujų, kurias tiekia tos pačios „Lietuvos dujos“.Savivaldybių ir valstybės valdomos įmonės yra nemažai skolingos šilumą tiekiančioms įmonėms. Tai gal dalį tų skolų galima padengti „Lietuvos dujų” akcijomis? Manau, tokiu būdu dujininkų veikla taptų kur kas draugiškesnė vartotojams, t.y. socialesnė ir gerokai efektyvesnė, nes pagausėtų prievaizdų. Sumažėtų valstybės pinigų poreikis – dalis skolų būtų apmokėta akcijomis, o visuomeninis turtas nesumažėtų, nes didesnė dalis šilumos įmonių tebepriklausytų savivaldybėms.
Manyčiau, keleivinio transporto, miesto infrastruktūros, sveikatos apsaugos įmonių valdymas ženkliai pagerėtų, jei nedidelę jų akcijų dalį savivaldybės perduotų jų teritorijoje veikiančioms invalidų, pensininkų organizacijoms, namų savininkų bendrijoms – kaip neatlygintiną paramą, be teisės parduoti. Dėl to tik padaugėtų savivaldos ir pagerėtų tų įmonių valdymas.
Pasikartosiu: visuomeninį turtą reikia ne privatizuoti, o dar labiau socializuoti.
