1. Iš tikrųjų Lietuva taip ir netapo valstybe tikrąja to žodžio prasme, jeigu valstybę suprantame kaip tam tikrą politinį darinį, kurio fundamentaliausias egzistavimo principas yra elementarus teisingumas. Todėl dabartinėje situacijoje mes judame kryptimi, kurią apibūdinčiau taip: veiksniai, kurie stiprina „tvirtos rankos“ poreikį ir artina mus prie vienokio ar kitokio autokratinio režimėlio, neabejotinai ne tik egzistuoja, bet ir be paliovos stiprėja.

2. Lietuvai gresia toks raidos kelias, kuriuo jau praėjo absoliuti dauguma buvusios SSRS respublikų. Nereikia pamiršti, kad griuvus SSRS, visos jos pradėjo egzistuoti kaip demokratiškos valstybės; tačiau dviejų dešimtmečių pakako, kad demokratijos daigai jose būtų užslopinti. Mano požiūriu, jeigu ne priklausomybė ES ir NATO, kuri verčia laikytis tam tikrų standartų, ir šios priklausomybės teikiama didžiulė piniginė parama įtakingiausioms Lietuvos verslo grupuotėms, Lietuva jau būtų pasukusi autoritarizmo keliu.

3. Lietuva nuėjo visai kitu keliu nei Vakarų šalys. Šį skirtumą aš apibūdinčiau taip: tuo metu, kai Vakaruose kalbama apie politikų ir verslo atstovų atsakomybę už krizę, Lietuvoje tuo tarpu įgyvendinama vadinamoji „antikrizinė programa“, kurios galutinis tikslas ir prasmė – paprastų piliečių sąskaita išlaikyti esamą santvarką nieko iš esmės nekeičiant. Ši politika vykdoma labai nuosekliai ir metodiškai. Naudojamos įvairiausios priemonės nuo paprasčiausio bauginimo iki vadinamųjų „nacionalinių susitarimų“ pasirašinėjimo. Visų šių priemonių bendra logika yra ta pati – tai nuolatinis savo piliečių šantažavimas ir mėginimas juos įbauginti, kad jie pritartų bet kokiems valdžios ir valdančiojo elito žingsniams.

4. Akivaizdu yra tai, kad dabartinė valdžia vykdomos politikos nesiruošia keisti, todėl ji iš esmės yra pasiruošusi į bet kokį piliečių nepasitenkinimą reaguoti jėga. Šių metų sausio įvykiai aiškiai parodė, kuria linkme juda mūsų valstybė.

5. Kalbant apie žodžio laisvę, reikia pasakyti, kad ir dabar Lietuvoje žodžio laisvė yra be galo ribota. Faktiškai cenzūra buvo įvesta po „absoliučios žodžio laisvės“ priedanga. Juk yra milžiniškas paradoksas: pagal pasaulyje atliktą tyrimą, Lietuva pagal žodžio laisvę yra tarp absoliučių lyderių, tačiau mes puikiai žinome, kad tikroji padėtis yra visiškai kitokia. Tai beje ir patvirtina, kaip meistriškai po išoriškai solidžia forma galima paslėpti visiškai kitokį turinį. Todėl kalbant apie žodžio laisvės suvaržymus, neatsirastų jokios formalios ar oficialios cenzūros. Paprasčiausiai būtų taip, kad vadinamosios „tvirtos rankos“ atsiradimas būtų politinis įvykis, kurį netrukus psichologiškai pajustų ir patirtų visi šalies gyventojai. O tuomet dar stipriau imtų veikti tai, ką mes jau turime šiandien – vidinė savicenzūra. Kitaip tariant, atsirastų nerašyti tabu, pavyzdžiui, kad apie tam tikrus valdžios žmones kritiškai rašyti – nepadoru.

6. Politikos didžiausias pavojus yra tas, kad po to, kai vieni ar kiti žmonės įgyja valdžią, situacija šalyje pasikeičia radikaliai iš esmės. Visais atvejais, kai yra įtvirtinama diktatūra, ar tai būtų Vokietija, ar Baltarusija, žmonės tam tikrą dieną nueina prie balsavimo urnų dar bent jau formaliai kaip laisvi piliečiai. Kitą dieną, kai būna suskaičiuoti rinkimų balsai, jie jau atsibunda visai kitoje šalyje. Vienintelis klausimas – kiek laiko prireikia, kol apie tai susivokiama? Tai priklauso tiek nuo pačių piliečių nuovokumo, tiek ir nuo konkrečių politinių aplinkybių, kurios lemia, per kiek laiko naujojo politinio režimo bruožai išryškėja arba yra parodomi. Vienu atveju toks burnų užkimšimas ir opozicijos nuslopinimas vyksta labai greitai, kitais atvejais tai užtrunka keletą mėnesių, o kartais ir ilgiau. Tačiau principinė schema yra visiškai aiški, ir šia prasme Lietuva balansuoja ant labai pavojingos ribos.

7. Per dvidešimt metų įsitvirtinusi nomenklatūrinė-oligarchinė sistema, nenorėdama remtis vien nuoga jėga, privalo rasti tuos, kurie ją palaiko paprasčiausiai remdami intelektualiai. Todėl per šį laikotarpį susiformavo ištisas sluoksnis politikos komentatorių ir žurnalistų, kuriuos, atvirai kalbant, galima drąsiai lyginti su sovietinių laikų propagandininkais. Tai žmonės, kurie sąmoningai (tų, kurie nesupranta, ką daro, manyčiau yra labai mažai) daro jiems skirtą darbą. O kalbant apie šias stereotipines klišes, kad yra tiktai juodintojai ir kritikai, kurie nieko nesiūlo, tai aš pats ir ne tik aš daugybę kartų siūlėme labai konkretų dalyką, nuo kurio reikia pradėti Lietuvos politinio gyvenimo pertvarką.

8. Vertinant pagal Vakarų demokratinių valstybių standartus, Lietuvos rinkimų įstatymai yra atvirai diskriminaciniai, ir tokie išlaikomi sąmoningai, nes aukščiausiose valdžios viršūnėse suvokiama, kad vienintelis būdas išlaikyti esamą santvarką – neįleisti piliečių į viešąją erdvę, t.y. į politiką. Tuo tarpu formali galimybė dalyvauti politikoje tik per partijas šiuo metu praktiškai nieko nereiškia, nes pačiose partijose šiuo metu veikia visiškai nedemokratiškas narių atrankos mechanizmas, kuris leidžia netinkamus sistemai žmones automatiškai pašalinti.

9. TS-LKD vyraujanti laisvosios rinkos manija ir bent kiek aiškesnių konservatizmo ideologinių kontūrų nebuvimas leidžia daryti prielaidą, kad TS-LKD be didesnių nesklandumų galėtų susijungti su bet kuria Lietuvos oligarchine grupe, kaip ir su bet kuriuo socialiniu sluoksniu, kuriam visiškai nerūpi ne tik krikščioniškosios vertybės, bet ir elementari socialinė atsakomybė. Kitaip tariant, tai yra turtingiausių ir įtakingiausių Lietuvos žmonių interesams atstovaujanti partija, kuri savo ideologinį tapatumą pripažįsta tik tiek, kiek šito reikia norint „sumedžioti“ daugiau rinkėjų balsų. Kalbant dar aiškiau, kalbos apie krikščioniškas vertybes yra skirtos tiems 200 000 aklai balsuojančių, politiškai ne per daug išprususių ir naivių žmonių. Reali politika, visų pirma pasireiškianti tuo, kad sunkmečiu didinant mokesčius visoms gyventojų grupėms, mažėja tik pelno mokestis, yra visai kas kita.

10. Visais laikais, bet kuriomis istorinėmis ir politinėmis sąlygomis, buvo, yra ir bus laisvai mąstančių žmonių. Klausimas tik toks – kiek šiam mąstymui yra leidžiama reikštis. Dabartinėje Lietuvoje tos sąlygos nėra palankios dėl priežasčių, apie kurias jau kalbėjome: tariamai „absoliuti“ žodžio laisvė iš tikrųjų slepia tobulai sustyguotą, nepaprastai galingą smegenų plovimo mašiną. Tačiau mąstančių žmonių yra, ir jų tikrai netrūksta. Pagrindinė problema – kaip jiems išeiti į viešąją erdvę. Viskas priklausys nuo to, kaip toliau keisis pati mūsų šalies visuomenė. Iš principo galimos dvi raidos kryptys: arba bus pasiduota šiam tautą ir valstybę griaunančiam ekonominiam ir socialiniam spaudimui, ir vyks visuomenės atomizacija, kai kiekvienas rinksis individualaus išgyvenimo strategiją (daugelis tokiu atveju bėgs į užsienį), arba įsijungs savotiškas savisaugos instinktas, kuris paskatins burtis.

V.Radžvilas: D.Grybauskaitė Lietuvą verčia „pilkąja zona“

V.Radžvilas: Lietuvoje įvesta cenzūra po žodžio laisvės priedanga

V.Radžvilas: konservatorių deklaruojama pagarba šeimai – apsimestinė