Kiekvienas tipinis mūsų visuomenės narys, t.y. pilietis, turi darbą, turi valdžią, maitinasi, gyvena. Tame gyvenime visur jį supa šefai – darbe turime viršininką, valdžioje turime viršininkus, ką jau kalbėti apie krūvas ministerijų su visais savo departamentais – ištisas viršininkų kontoras. Kam mums jie?

Turbūt pats artimiausias kiekvienam darbininkui yra tiesioginis viršininkas darbe. Jis tave, nabagą, priglaudžia, priima į darbą ir moka algą. Rodos, abipusiai naudingi santykiai – tu dirbi, o jis tau moka. Apie šių santykių neabipusiškumą dar gūdžiame XIX amžiuje (ne per seniausiai pasirodžius samdomo darbininko fenomenui) kalbėjo piktas dėdė Marxas, kuris aiškino, jog kiekvienas dirbantis iš tiesų ne dirba ir gauna už darbą pinigus, o dirba ir dalinasi savo sukurtais pinigais su darbdaviu.

Tai apibrėžta paprastu pridėtinės vertės dėsniu – juk prekės galutinė savikaina susideda iš jos žaliavų savikainos ir darbo (padaryto apdorojant žaliavą) vertės. Žinoma, realybėje kiek kitaip – realybėje pardavėjas prie viso to užsideda dar ir dešimteriopai didesnį antkainį. Bet esmė paprasta – šefas tau turi duoti darbo įrankius, tu sukuri prekę ir pinigus, o šefas, savęs neskriausdamas, su tavimi dalijasi tavo pinigais. Jo pagrindinė užduotis – duoti tau įrankius, žaliavą ir paimti tai, ką tu padarei. Kodėl tu to negalėtum padaryti pats – pasiimti įrankius, pasiimti žaliavą, padaryti ir parduoti arba atiduoti pardavėjui? Todėl, kad tada šefas neturėtų darbo, todėl jis daro viską, kad tu to negalėtum padaryti. Kitas dalykas – jis nuolat, kai tik galės, mažins tau algą, nes tada jam daugiau liks pinigų – jis juk su tavimi dalijasi tavo paties sukurtais pinigais, vadinasi, kuo mažiau tau duos, jam pačiam daugiau liks. 

Kiti šefai, su kuriais ne taip tiesiogiai susiduri, yra tie dėdes, kurie sėdi valdžioje ir kuriuos tu a la „renki” į valdžią, nors nieko iš sąrašo nepažįsti, todėl ką bežymėtum, per TV matai vis tuos pačius snukius Seime. Viena pagrindinė jų funkcija – paimti iš tavęs pinigus, kuriuos tu jau dalinaisi su savo darbo šefu, ir pasidalinti dar kartą. Tai tiesiogiai vyksta per mokesčius. Kai tu dirbi, pirmiausiai „moka” tavo darbo šefas – jis atseit už tavo darbą moka pinigus iš savo kišenės, o iš tikro visiems suprantama, kad iš tavo darbo, nes nuo to tiesiog sumažėja tavo oficiali alga, ir tiek. Tada tu moki mokesčius pats – nuo tavo atlygio valstybė pasiimą didžiulę dalį socialiniam draudimui ir kitoms reikmėms. Bet tai dar ne viskas! Atrodo, po paraliais, pagaliau gavai savo pinigus, kuriais su visais jau dalinaisi tiek kartų, bet jie iš tavęs dar atima – yra toks mokestis, vadinamas PVM, kurį tu sumoki pirkdamas bet kurią prekę. Tu perki duoną – moki valdžiai, perki pieną – moki valdžiai. Kuri atlygio dalis galų gale lieka grynai tau? 

Žinoma, nenuostabu, kad valdžioje dažnai sėdi tie patys dėdės verslininkai arba su jais susiję žmonės – kam jiems dalintis pinigais su šefais, jie geriau eis į valdžią, tada nereikės su niekuo  dalintis. Čia prasideda kitas procesas – sėdint valdžioje, reikia paimti tai, ką avinėliai piliečiai sunešė į kraitį. Prasideda visokie viešieji pirkimai, kai valdžia perka iš verslo paslaugas ir turtą, t.y. iš esmės perka patys iš savęs, o dar tiksliau, į savo sąskaitas perveda mokesčių mokėtojų pinigus.

Galima nesunkiai pastebėti, kad valstybė iš tiesų laikosi ne dėl šefų, o dėl nuolatinio paprastų mirtingųjų darbo. Bet mirtingieji turi savybę mirti, todėl minimaliai reikia pasirūpinti, kad turėtų duonai ir galėtų nors kiek pasigydyti bei prigimdyti atžalų – naujos darbo jėgos. Bet nebūtina. Sakoma, kad sunkiausia uždirbti pirmąjį milijoną. Jei uždirbai pakankamai ir prasimušei į valdžią, tada pinigai taps tik formalumu. Iš esmės egzistuoja ribinė suma, po kurios jau reikia tikrai lakios fantazijos, kad sugalvotum, kur panaudoti tuos popierėlius – juk visi maitinamės ta pačia duona, gyvybei palaikyti mums reikia to paties, nesvarbu, ar turi milijardą, ar pusšimtį litų.

Šiandieną sėdėjau „Maximoje”. Viduryje prekybos centro įrengtos tokios kavinukės, kuriose paprastai dirba vienas žmogus, ir jose galima pavalgyti bei atsigerti. Stebėjau, koks pardavėjos darbas – ji turi paprastą virtuvės įrangą, jos meniu sudarytas iš to, ką galima įsigyti toje pačioje „Maximoje”. Ji tuos produktus tiesiog pašildo ir pateikia klientui. Praktiškai ji viena yra pilnavertė „varomoji kavinės jėga” – ji pati paima, pati paruošia, pati patiekia, pati aptarnauja, pati sutvarko, pati išplauna. Bet ji turi šefą, kurio užduotis – pasidalinti su ja jos pačios uždarbiu. Tas šefas nei gamina tų produktų, nei gabena, nei paruošia juos, nei bendrauja su klientais... O ar ji negalėtų tiesiog įkurti savo kavinės? Ne, šefas tuo pasirūpins – jis pasirūpins sudėtingais įstatymais ir pakankamai maža alga.

Kam mums visiems tie šefai? Ar ekonomika sugriūtų, jei vietoj šefo pati „Maximos” kavinės darbuotoja susitartų su tiekėjais? Ar tada paprastam žmogui galutinis produktas nekainuotų dar mažiau? Tada gal užtektų pinigų ir mokslui, ir sveikatos apsaugai, kuriuos turėtų užtikrinti mūsų mokami mokesčiai? Žinoma, mums nereikia šefų. Mes neturime dalintis savo darbo vaisiais su pašaliniais žmonėmis, mums nereikia, kad mums kas nors komanduotų kaip avinų bandai. Vietoj to patys turėtume spręsti, su kuo dalytis savo pinigais. Patys turėtume priimti sprendimus, susijusius balsavimais, susirinkimais ir tarybomis. Patys, o ne mūsų šefai.

2009 11 09