Prieš penkerius metus, mano nuomone, neteisėto ir neteisingo pajamų mokesčio mokėtojams bei visai užguitai Lietuvai buvo suteikta unikali galimybė 2 % šio mokesčio paskirstyti savo nuožiūra. Beveik pusė milijono pasinaudojusių šia galimybe žmonių vidutiniškai kiekvienais metais išdalindavo po 116 Lt. Žmonės rėmė mokyklas, vaikų darželius, bažnyčias, gyvūnų prieglaudas, sporto klubus – kas kam prie širdies. Dalis įkliuvo į vien tokios paramos gavimui susikūrusių organizacijų pinkles. Tiek to, ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tai buvo pirmas nedidelis, bet vis dėlto šioks toks žingsnis tikrai demokratiškos visuomenės ir laisvai apsisprendžiančio žmogaus link. Tokio kelio pabaigoje buvo galima tikėtis šimtaprocentinio savo mokesčių paskirstymo, galbūt net laisvo apsisprendimo, kiek savo pinigų skirti mokesčiams.

Tokiu atveju visuomenėje, ko gero, kiltų ir rimtų abejonių, ar jai būtini dabartiniai pinigų skirstytojai – vyriausybės nariai ir politikai, paskirstantys iš mūsų prievarta surinktus pinigus. Visuomenė pati skirstytų savo pinigus, jų srautai tiesiogiai atspindėtų visuomenės poreikius. Remiantis tuo, būtų galima kurti realius veikos modelius, kurie atitiktų žmonių poreikius. Tai būtų savivalda tikraja šio žodžio prasme.

Savivaldą įgalinančios technologinės priemonės, galinčios įgyvendinti omnikratiją, wikinomiką ir kitus savivaldos modelius, jau seniai sukurtos, tad ko trūksta? Žinoma, kad valios. Iš abiejų pusių. Turintiems galią ir valdžią tokios valios trūkumas savaime suprantamas. Žmonėms atgavus galią patiems skirstyti savo mokesčius, greičiausiai nutrupėtų visas valdančiųjų blizgesys, apdulkėtų limuzinai ir surūdytų karo lėktuvai. Lyg nujausdamas, kuo viskas gali pasibaigti, Liberalų Sąjūdis (?!) pateikė pasiūlymą krizės laikotarpiu atimti šią kuklią ir kol kas beveik vienintelę tiesioginės demokratijos galimybę. Taigi politikams atrodo, kad jie geriau už tave žino, kur išleisti tuos 116 Lt. Nejaugi?