Vyriausybė, beieškodama ką dar apvogti, surado atpirkimo ožį – bedarbius. Stebuklingu būdu buvo nustatyta, kad maksimali bedarbiui mokama pašalpa, kuri sudaro 1050 Lt per mėnesį, yra per didelė ir neskatina dirbti. A. Kubilius pasiūlė ją sumažinti iki 819 Lt – daugiau nei dvidešimčia procentų. Ideologines tokio žingsnio priežastis girdėjome ne kartą – didelės bedarbių pašalpos neva neskatina dirbti, bedarbio pašalpa neva negali būti didesnė nei minimali alga, bedarbio išmoka neva nėra draudimo išmoka ir daug kitokio melo. Pamėginkime tuos melus po truputį demaskuoti.

Kodėl valdžios ponai yra įsitikinę, kad žmogus privalo dirbti tokiomis sąlygomis, kurios jam siūlomos?

Negi jie galvoja, kad bedarbis yra vergas? Darbo sutartis todėl ir vadinama sutartimi, kad abi pusės sutinka laisvu noru ir jokia prievarta nenaudojama. Dabar gi yra ne visai taip – Darbo birža skelbia, kad bedarbis neturi teisės atsisakyti dirbti darbo, atitinkančio jo kvalifikaciją ir sveikatos būklę. Tačiau kvalifikaciją vertina darbdavys, sveikatą – gydytojai, tad vietos darbuotojo valiai kaip ir nebelieka.

Didelės bedarbių pašalpos neskatina dirbti?

Problemą užgožia samdytojų verksmai, kad bedarbiai, gaudami didžiules išmokas, nenori dirbti. Pažiūrėkime, su kokio dydžio išmokomis tenka „konkuruoti” darbdaviams. Šiuo metu Darbo biržos duomenų bazėje yra mažiau kaip tūkstantis laisvų darbo vietų ir gal tris kartus daugiau bedarbių, kuriems draudiminė bedarbystės išmoka yra pasibaigusi, todėl jie gauna tik 350 Lt socialinę pašalpą. Ką galima patarti tiems verkiantiems verslininkams, kurie nepajėgia konkuruoti su „net 350 Lt” siekiančiomis išmokomis? Reikėtų pasiūlyti kuo skubiau bankrutuoti, kad it piktžolės netrukdytų vystytis normaliam verslui.

Kiekvienas dirbantysis moka socialinio draudimo mokesčius, kurių paskirstymas – kam kokia jų dalis tenka – yra labai aiškus. Įstatymu numatyta, kad tam tikrai nelaimei atsitikus, žmogui priklauso nustatyto dydžio išmoka.

Paimkime, kad ir mano bedarbystės atvejį – ankstesnė alga nebuvo labai didelė, bet visgi gerokai didesnė nei draudžiamos pajamos. Tai reiškia, kad aš visą laiką „permokėdavau”. Iš darbo išėjau ne todėl, kad įmonė bankrutavo ar nesugebėjau dirbti. Man nepatiko primetamos vis nepalankesnės darbo sąlygos. Todėl pasiskaičiavau savo santaupas, būsimas darbo biržos išmokas, jei nerasiu sau tinkamo darbo, ir ryžausi išeiti. Dabar gi Vyriausybė nori sumažinti man skirtą išmoką 200 litų per mėnesį. Dar gerai, kad pora mėnesių jau bus praėję, tad bendroje sumoje prarasiu tik vieną išmoką.

Vyriausybė mano, kad susiveržti diržą iki 40 procentų buvusių pajamų (kaip tik tokiu mastu sumažėjo mano pajamos tapus bedarbiu) yra per mažai? Tai kodėl tada savo išlaidas karpo tik dešimčia procentų ir dar stena, kai mažina reprezentacines išlaidas. O kaip tada teisėti lūkesčiai? Ar į juos bus atsižvelgta – bus kerpamos tik naujai skiriamos išmokos? Ne, Vyriausybė ruošiasi mažinti draudžiamas pajamas ir kirps viską iškart. Į bedarbių lūkesčius, manau, jiems nusišvilpti.

Sunkmečio sąlygom visi turi būti solidarūs?

Sutinku, bet juk bedarbis irgi gyvena sunkmečio sąlygomis. Ar solidarumu vadiname tokį veiksmą, kai atimdami iš vargšų atiduodame turtingiems? Pamąstymui – Vyriausybė ketina mažinti pelno mokestį...

Argi už nedarbą negalima mokėt daugiau nei už darbą?

O kaip tada, pavyzdžiui, signatarų rentos? Jei neklystu, jos beveik keturis kartus didesnės už minimalią algą ir yra mokamos tada, kai signataras neturi draudžiamų pajamų, t.y. nedirba. O Seimo narių ir politinio pasitikėjimo pareigūnų išeitinės pašalpos – juk jos irgi mokamos tiems asmenims praradus darbą ir kartais yra netgi dešimtimis kartų didesnės už minimalią algą. Šių aukso klodų sąskaita taupyti kažkodėl nesirengiama.

Argi bedarbio išmokų sumažinimas sumažins Sodros deficitą?

Maksimalių išmokų sumažinimas nepadidins bendrojo darbo vietų skaičiaus. Turėdami mažiau garantijų, dirbantieji bus priversti greičiau sutikti su primetamu atlyginimo sumažinimu, o naujai pasisamdantys darbuotojai turės sutikti dirbti už mažesnį atlyginimą. Lems ne darbo patrauklumas, o noras valgyti. Rezultatas? Sumažės įmokos į Sodrą, todėl šios įstaigos deficitas tik dar labiau padidės.

Ar bedarbių išmokų sumažinimas padidins verslo konkurencingumą?

Lietuvos verslas konkuruoja vidaus, Europos Sąjungos ir pasaulinėje rinkose. Vidaus rinkoje sumažės išlaidos darbo užmokesčiui, tai reiškia, kad veikla atrodys kiek patrauklesnė, o konkurencija tik padidės, t.y. galimybės konkuruoti sumenks. Europos Sąjungoje ir taip esame mažų darbo kainų lyderis, bet tai kol kas mums neduoda norimo pranašumo. Dabar, lyginant su kai kuriomis šalimis, mūsų darbo kaina mažesnė iki trijų kartų, bet mes vis tiek nesugebame konkuruoti. Vadinasi, dar kokia dešimtimi procentų numušta darbo kaina nieko nenulems.

Pasaulyje? Yra šalių, kuriose darbininkui mokama dešimt ar net keliasdešimt kartų mažiau, tik kažin ar norėtume į jas lygiuotis. Manau, kad atlyginimų sumažėjimas gali tik pabloginti lietuviško verslo padėtį pasaulio ir Europos rinkose. Juk verslas visame pasaulyje konkuruoja ne darbo kaina, o sugebėjimu dirbti. Deja, pigesnis darbininkas profesine prasme reiškia prastesnį, mažiau lojalų savo įmonei darbuotoją. Prisiminkime visai nesenus laikus, kai žmonės lengvai keisdavo darbą už pasiūlytą papildomą šimtą litų. Darbuotojų kaita, jų nelojalumas neleidžia kelti darbo kultūros ir tuo pačiu mažina konkurencingumą. Dabar susiklostė situacija, kad darbuotojų lyg ir reikia, bet tinkamų sunku rasti, o apmokyti jų neįmanoma, nes jie pakeis darbovietę greičiau nei išmoks dirbti.

Koks gi visos tos nedarbo socialinio draudimo išmokos mažinimo tikslas?

Manyčiau, siekiama „išbuožinti” bedarbius – lygiai taip pat, kaip prieš kurį laiką buvo bandyta pasielgti su vaikus auginančiomis motinomis, dirbančiais pensininkais, dar kiek anksčiau – su priešpiečius valgančiais vaikais. Kodėl bedarbiai skriaudžiami net 21 procentu? Taigi dėkinga situacija – bedarbiai neturi savo organizacijos, jų negina profsąjungos, nes Lietuvos įstatymai leidžia į jas burtis tik dirbantiems asmenims. A. Kubilius lyg koks Stalinas išsirenka neįtikusią socialinę grupę ir užpuola ją savo biudžeto karpymo žirklėmis. Kokios bus viso to pasekmės? Turbūt norima ir miestuose išplėtoti socialinį eksperimentą, jau keliolika metų vykdomą Lietuvos kaime, iš kurio išvažiuoja visi kas gali, o likę po truputį išmiršta. Gal kam nors kaip praeito amžiaus viduryje vėl reikalinga gyvybinė erdvė naujojo Reicho sukūrimui?