Anarchistai, siekiantys sukurti lygiateisę laisvų individų visuomenę, pagrįsta asmens apsisprendimo teise ir visuomenės narių savitarpio pagalba, visada priešinasi net kokios prievartos formoms ir laisvės suvaržymams. 1940-ųjų m. Lietuvos okupacija reiškė brutalią prievartą prieš mūsų šalyje gyvenančius žmones, todėl akivaizdu, kad anarchistai pritaria kovai prieš okupantus visomis priemonėmis, tarp jų – ir ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui. Kas gali būti kilniau už šventą kovą dėl savo laisvės?

Deja, 1944-1953 m. partizaninis pogrindis Lietuvoje buvo gana tolimas anarchistinės kovos už laisvę idealams. Pokario partizanai nukreipė savo ginklus ne prieš okupantus, o prieš vietinius Lietuvos gyventojus, ir rezistencija virto kruvinomis tarpusavio skerdynėmis bei brolžudišku karu. Be to, tam tikra partizanų dalis (iki šiol neaišku – kokia) sutepė kovos už laisvę vardą niekšingai kolaboruodami su naciais ir aktyviai dalyvaudami holokauste.

Anarchija.lt portalo redkolegijai atrodo svarbu atskirti šias dvi partizaninio pasipriešinimo puses – „šviesiąją“ ir „tamsiąją“, todėl ji stengsis publikuoti istorinę medžiagą, parodančią, kad partizaninis pokario judėjimas nebuvo toks vienmatis, kokį mes jį matome šiandieniniuose mūsų istorijos vadovėliuose. Tik atskyrę ir atmetę „tamsiąją“ pusę, mes galėsime tinkamai pagerbti tikruosius didvyrius, kovojusius dėl mūsų laisvės.

Rolandas Tamošaitis, Jonas Kiriliauskas. Kuršėnų miesto žydų istorija (knygos fragmentas)

Į Kuršėnus vokiečių kariuomenė įžygiavo birželio 26 dieną. Nuo birželio 22 d. iki 26 d. čia, kaip ir visoje Lietuvoje, rutuliojosi tokie įvykiai. Birželio 23 d. visoje Lietuvoje prasidėjo sukilimas. Spontaniškai ir planuotai formavosi partizanų būriai. Tačiau birželio 14 d. prasidėję trėmimai į miškus išvarė ne vieną vyrą, o kartais ir ištisas šeimas. Pra­sidėjęs karas paskatino juos imtis keršto.

Kuršėnų partizanų būrį sudarė apie 70 vyrų, jiems vadovavo Anta­nas Petkus (97). Tačiau Kuršėnuose partizanai nieko ypatinga negalėjo nuveikti, nes, kaip ir daugelis, buvo blogai ginkluoti, be to, mieste, Gruževskio dvare, buvo įsikūrusi karo komendantūra, kurioje tarnavo kariškiai, budėjo ginkluoti milicininkai ir veikė vadinamasis partinis-tarybinis aktyvas.

Besitraukdami į SSRS gilumą Kuršėnų sovietinės valdžios akty­vistai dar vokiečiams nespėjus užimti miestelio, birželio 25 d., parke prie Ventos, karo komendantūros pašonėje, spėjo nužudyti Kuršėnų kunigą kanauninką Vaclovą Dambrauską (1879-1941) ir Ožkėnų kai­mo ūkininką Kazimierą Pieškų. Jų kūnai buvo palaidoti tik birželio 30 d. Visi miestelio gyventojai puikiai žinojo, kad prie žudynių yra prisidėjusi vietinė žydų tautybės moteris, komunistė Šeinė Monkovaitė. Šis faktas, be jokios abejonės, dar labiau pakurstė antisemitines nuotaikas, juolab, kad kunigas V. Dambrauskas Kuršėnuose buvo visų gerbiamas ir mylimas. Tikrosios priežastys, lėmusios minėtų žmonių žūtį, nėra išaiškintos ir tikriausiai nebus, bet viena iš prielaidų yra ryšiai su partizanais.

Kokios buvo partizanų nuotaikos? Ar jie buvo nusiteikę prieš žydus? Ar jie tapatino juos su bolševikais? Atsakyti į šiuos klausimus galima, remiantis išlikusiais dokumentais. Štai vieno partizano prisiminimų ištraukos: „Šančių gyventojai neramūs. Žydai, lyg nujausdami savo galą, dar neramesni. Jų svogūnais ir česnakais smirdančiuose butuose verda darbas – šlama pakuoja­mi daiktai, ruošiamasi ilgai kelionei...“ (98) Atsakymai į užduotus klausimus yra vienareikšmiški. Partizanų nuotaikos revanšinės, jie nusiteikę prieš žydus. Žydai tapatinami su bolševikais.

Partizanai Kuršėnus galėjo užimti birželio 25 d. vakare arba birželio 26 d. ryte, kai pro miestelį nebesitraukė jokie kariniai daliniai ir pabėgo vietiniai milicininkai bei partinis aktyvas.

Lietuvos ypatingajame archyve yra saugomas išsamus partizanų są­rašas. Kai kurie jų vėliau dalyvavo miestelio žydų žudynėse. Štai šis sąrašas:

1. Fokas Antanas, Juozo, g. 1913 m.

2. Janulevičius Jaronimas, Mykolo, g. 1910 m.

3. Gužauskas Steponas, Felikso, g. 1909 m.

4. Pliuškus Ignas, Prano, g. 1908 m.

5. Margevičius Justinas, Jokūbo, g. 1921 m.

6. Kiškiūnas Alfonsas, Broniaus, g. 1910 m.

7. Kinialis Leonas, Antano, g. 1917 m.

8. Dikavičius Stasys, Vinco, g. 1917 m.

9. Kažukauskas Povilas, Tado, g. 1909 m.

10. Andriuška Jurgis, Juosifo, gimimo data nežinoma.

11. Bačanskas Jonas, Domo, g. 1916 m.

12. Bartašius Viktoras, Baltramiejaus, g. 1902 m.

13. Beleckas Kazys, Antano, g. 1914 m.

14. Grakauskas Aleksas, Leono, g. 1921 m.

15. Pranckaitis Zigmas, Prano, g. 1919 m.

16. Viesulas Bronius, Mykolo, g. 1908 m.

17. Lėliukas Antanas, Antano, g. 1924 m.

18. Narbutas Jonas, Bronislovo, g. 1913 m.

19. Bernotas Juozas, Juozo, g. 1910 m.

20. Tumas Apolinaras, Apolinaro, g. 1914 m.

21. Kemerdūnas Pranas, Juozo, g. 1904 m.

22. Račkauskas Kazys, Jono, g. 1919 m.

23. Baltrušaitis Zigmas, Jono, g. 1902 m.

24. Stonys Albinas, Juozo, g. 1907 m.

25. Gideika Aleksas, Jono, g. 1905 m.

26. Šilingas Jonas, Jono, g. 1903 m.

27. Petkus-Petkevičius Antanas, Igno, g. 1913 m.

28. Budinąs Antanas, Jono, g. 1906 m.

29. Skabeikis Juozas, Elzbietos, g. 1907 m.

30. Brasas Pranas, Leono, g. 1918 m.

31. Naikauskas Mykolas, Rapolo, g. 1906 m.

32. Šliažas Petras, Juozo, g. 1904 m.

33. Šliažas Povilas, Jono, g. 1912 m.

34. Prekeris Jonas, Jono, g. 1904 m.

35. Bandzinskas Ivanas, Juosifo, g. 1906 m.

36. Vitkauskas Izidorius, Juozo, g. 1902 m.

37. Ribikauskas Jonas, Vinco, g. 1902 m.

38. Dambrauskas Vincas, Juozo, g. 1902 m.

39. Piščikas Alfonsas, Povilo, g. 1913 m.

40. Saunorius Stasys, Juozo, g. 1901 m.

41. Žardeckas Petras, g. 1886 m.

42. Keras Jurgis, kiti duomenys nežinomi.

43. Vengras Steponas, g. 1897 m.

44. Norkus Stasys, g. 1910 m.

45. Bartašius Steponas, Baltramejūno, g. 1900 m.

46. Buiniavičius Domas, Kazio, g. 1914 m.

47. Butkevičius Pranas, g. 1914 m.

48. Darnia Viktoras, g. 1906 m.

49. Medžiūnas Bolius, g. 1900 m.

50. Ruškus Kazys, g. 1922 m.

51. Kažukauskas Kazys, g. 1903 m.

52. Rupšys Vacys, g. 1918 m.

53. Simanavičius Antanas, g. 1922 m.

54. Šeinautas Antanas, g. 1905 m.

55. Tuzinas Stasys, g. 1909 m.

56. Zavadskis Vladas, Vlado, g. 1921 m.

57. Galkus Pranas, g. 1914 m.

58. Lingys Juozas, Jono, g. 1902 m.

59. Melenis Kazys, g. 1915 m.

60. Vidugiris Povilas, Kazio, g. 1920 m.

61. Kupstys Vladas, g. 1909 m.

62. Glodenis Jonas, g. 1920 m.

63. Liaugminas Antanas, Jegoro, g. 1897 m.

64. Češka Aleksas, Kazio, g. 1913 m.

65. Žabanas Danielius, Prano, gimimo data nežinoma.

66. Leistrumas Povilas, g. 1909 m.

67. Masaitis Zigmas, g. 1921 m.

68. Budrys Aleksas, g. 1899 m.

69. Chaleckis Vytautas, Jono, g. 1924 m.

70. Chaleckis Henrikas, Jono, g. 1918 m. (99)

Kaip matyti iš sąrašo, vyriausiam partizanui 1941 m. birželio mėnesį buvo 55 metai, o jauniausiam – 17 metą. Bet daugiausia – tai jauni vyrai nuo 27 iki 37 metų.

Tik prasidėjus karui, Lietuvos Laikinoji Vyriausybė nedelsdama ėmė atkurti Lietuvos valdžios įstaigas. Laikinoji Vyriausybė pakvietė sugrįžti į darbą visus valdininkus, kurie dirbo iki 1940 m. birželio 15 d. Visos ankstesnės tarnybos atnaujino savo veiklą. (100)

Stokodama žmonių visų grandžių okupacinei administracijai (iki ap­skričių ir valsčių lygio) sukurti, nacistinė Vokietija okupuotose šalyse leido veikti ir vietinei savivaldai. Buvo stengiamasi išnaudoti vietinių gyventojų neapykantą bolševizmui ir surasti daug ištikimų ir paklus­nių bendradarbių. Pašalinti vietinę administraciją vokiečiams buvo nenaudinga. Visų lygių vokiečių administracijai sukurti reikėjo labai daug valdininkų ir apie 120 tūkst. policininkų. Manyta, kad dalis at­sakomybės už netinkamos politikos vykdymą turėtų tekti vietinei ad­ministracijai, todėl vokiečiams būtų lengviau palaikyti savo valdžios prestižą. Visi karo metų apribojimai ir nepopuliarūs sprendimai turėjo būti daromi tarsi vietinės administracijos. Vietinės administracijos buvimas palengvino vokiečių politikos tikslų įgyvendinimą Pabaltijo kraštuose.

1941 m. liepos 17 d. įsaku Hitleris paskelbė, kad „iš buvusių laisvų Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių“ bei Gudijos sudaromas Rytų krašto (Ostlando) reicho komisariatas. Ostlando reicho komisaru buvo paskirtas Hinrichas Ložė. Jo rezidencija įkurta Rygoje. Ostlando rei­cho komisariatas buvo padalytas į Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Gudi­jos generalines sritis. Joms vadovavo generaliniai komisarai, pavaldūs Ostlando komisarui Ložei. Lietuvos generalinė sritis buvo suskirstyta į keturias kaimų apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio, bei dvi miestų apygardas – Vilniaus ir Kauno. Apygardų valdžios įstai­goms vadovavo apygardų komisarai. Šiaulių apygardos komisaru paskirtas Hansas Gevetė. Jis valdė Šiaulių, Telšių, Mažeikių, Kretingos, Tauragės ir Raseinių apskritis.

Žemutinėje vokiečių savivaldos grandyje dirbo lietuviai, ir svarbiau­sią vaidmenį atliko apskričių viršininkai. Šiaulių apskrities viršininko pareigas pradėjo eiti J. Noreika, saugumo policijos viršininku tapo J. Pakulis, o apskrities policijos vadu – B. Palilionis (101). Jie laikyti vo­kiečių apygardų komisarų vietininkais apskrityse. Jiems buvo pavaldūs valsčių viršaičiai, miestų burmistrai ir policijos nuovadų viršininkai. Valsčių viršaičius skyrė apskrities viršininkas, o seniūnus – valsčiaus viršaitis. Miestų burmistrai ir valsčiaus viršaičiai turėjo būti skiriami septyneriems metams. Iš viso lietuvių savivaldos aparate dirbo apie 300 apskričių viršininkų ir valsčių viršaičių. Be to, dar buvo šimtai seniūnų, mokesčių rinkėjų, inspektorių ir kitokių pareigūnų. Tačiau okupacinė vokiečių valdžia nesiruošė suteikti jokio valstybingumo statuso, nesiruošė pripažinti Lietuvos Laikinosios Vyriausybės, ir jau birželio 28 d. sukilėliams, arba partizanams, buvo duotas įsakymas nu­siginkluoti. (102) Laikinoji Vyriausybė savo veiklą nutraukė 1941 m. rug­pjūčio 5 d., nebegalėdama atlikti prisiimtų funkcijų, o partizanų būriai buvo išformuoti rudenį (Kuršėnuose – spalio mėnesį). (103)

Nemaža dalis sukilėlių perėjo į tarnybą policijoje, kadangi kai ku­rias funkcijas (objektų saugojimo, viešosios tvarkos priežiūros ir kt.) jie atliko ir sukilimo metu. (104) Kuršėnų valsčiaus policijos nuovados viršininku vokiečių okupacijos pradžioje tapo Povilas Vidugiris. (105)

Kiekvienas, įstojęs į vokiečių policijos būrį, buvo apginkluotas karabinu, vyresnieji policininkai, policijos viršininkas ir jo padėjėjai turėjo pistoletą „Brauning“. Saugantiems geležinkelio tiltą būdavo išduodamos rusiškos „vintovkos“ su 15 kovinių šovinių. (106) Už savo tarnybą kiekvienas policijos tarnautojas gaudavo atlyginimą. Priklau­somai nuo užimamų pareigų, pradžioje buvo mokama nuo 60 iki 70, vėliau 140-150 reichmarkių per mėnesį, (107) taip pat kai kurie gaudavo maisto davinį. Žinant prastą šalies gyventojų padėtį, kai trūko darbo, daugeliui reikėjo kęsti alkį, nepriteklių, šitoks atlyginimas buvo nors ir menkas, tačiau vis dėlto išsigelbėjimas iš sunkios ekonominės situa­cijos. Vieni policininkai turėjo uniformas, kiti – ne (priklausomai nuo pareigų). Pagrindinis Kuršėnų policijos savisaugos būrio tikslas buvo saugoti kraštą nuo sovietinių partizanų, areštuoti ne tik sovietinius ak­tyvistus, bet ir žydų tautybės asmenis, taip pat naikinti išvardytus as­menis ir struktūras. Taip pat jie privalėjo saugoti tiltus, geležinkelius, kelius ir kitus svarbius objektus. (108)

Ne visi 70 partizanų dirbo šį darbą iki pat 1944 m. rudens, kol priartėjo sovietai. Buvo tokių, kurie pasitraukė iš tarnybos jau pirmai­siais karo mėnesiais. (109) Lietuvių, dirbančių vokiečiams, gretos retėjo, nes daugelis pamatė tikruosius vokiečių ketinimus, jų elgesį. Pirmieji vokiečiai sutikti su gėlėmis rankose ir džiaugsmo ašaromis, o 1942 m. visoje Lietuvoje nuotaikos buvo radikaliai pasikeitusios. Registruo­jant 1919-1922 m. gimusius vyrus dėl talkininkavimo transporto tar­nyboje, įrašyti keli tūkstančiai, tačiau pašaukti atvyko tik keliolika. Panašiai ir Kuršėnų valsčiuje: iš 40 pašauktų vyrų 1942 m. birželio 10 d. teatvyko trys. (110)

 

1941 M. LIEPOS 20-21 D.

Frontas jau buvo pasistūmęs toli į Rytus, ir tomis dienomis ne tik Kuršėnų miestelyje, bet ir visuose okupuotuose kraštuose imta naikin­ti žydus. Kaip visoje Lietuvoje, taip ir Kuršėnuose sukilėlių ir gyventojų nuo­taikos nebuvo palankios žydams. Jau minėta, kad neapykantą kėlė ir trėmimai, kuriuose dalyvavo žydė Šeinė Mankovaitė, ir miestelyje ger­biamo klebono kanauninko Vaclovo Dambrausko nužudymas. Be to, žydai palaikė sovietinę okupacinę valdžią. (111)

Žydus persekioti imta jau liepos mėnesį. Vokiečių valdžios nurody­mu, liepą Kuršėnuose buvo įsteigtas getas. Didelė dalis žydų apgyven­dinta sinagogose (112), dirbti jie buvo varomi į Daugelių plytinę.

Kaip pasakoja to meto liudininkai, liepos 20 d. šalia Padarbų miško buvusiame Gaudžių kaime pasirodė Kuršėnų miestelio seniūnas Jakštavičius ir nurodė visiems kaimo vyrams su savo darbo įrankiais susirink­ti girininkijoje. Kai žmonės paklausė, kodėl reikia pasiimti kastuvus, buvo paaiškinta, kad reikės iškasti didelę duobę šoviniams paslėpti. Vyrai neprieštaravo (kaip miestelio seniūnui prieštarausi), apie 20 jų susirinko nurodytoje girininkijoje. Per mišką vyrai buvo nuvesti į už kokių 300 metrų esančią paprastą miško aikštelę, apaugusią aukšta žole bei krūmais, ir jiems nurodyta, kur reikia iškasti 20 metrų ilgio, 2 metrų pločio ir 2 metrų gylio duobę tariamiems šoviniams paslėpti. Neskubėdami vyrai pasidarbavo kelias valandas, tačiau nebaigę darbų išsiskirstė namo, nes neliko prižiūrėtojų, be to, kilo įtarimų, ar iš tiesų kasama duobė bus skirta šoviniams paslėpti. (113)

Kitą rytą, t. y. liepos 21 d., saulei tik pakilus, tie patys vyrai savo kiemuose sulaukė seniūno, labai įtūžusio, kad nebaigtas darbas. Pri­grasinti ir įbauginti vyrai tuojau pat nuėjo atgal į miško aikštelę. Kad duobė būtų greičiau iškasta, liepta dirbti ir anksti ryte pro šalį važia­vusiems vyrams. Apie 11 valandą duobė jau buvo baigta kasti, o visi darbininkai uždaryti buvusios girininkijos daržinėje. (114)

Kuršėnų policijos štabe buvę apie 20 policijos savisaugos būrio vyrų sulipo į sunkvežimį ir pajudėjo Šiaulių pusėn. Paskui sunkvežimį ta pačia kryptimi važiavo ir lengvasis automobilis. Jame sėdėjo apie 6-7 vokiečių tautybės asmenis. Nuvažiavę 3 km nuo Kuršėnų, auto­mobiliai pasuko Padarbų miškelio link. Visiems išlipus iš automobi­lių, vokiečiai per vertėjus paaiškino ir nurodė, kokia tvarka čia turi būti sušaudyti žydų tautybės asmenys. 10 Kuršėnų policijos savisau­gos būrio vyrų pareiškė norį dalyvauti žydų sušaudymo akcijoje. (115)

Tuo tarpu žydų tautybės vyrai apie 11 valandą ryto iš Kuršėnų miesto centro iki Padarbų miško buvo vežami penkiomis mašinomis, prižiūrimi tos pačios policijos būrio narių. Kaip teigia Steponas Sabeckis, šių įvykių liudininkas, tą dieną nuo lietaus besislėpdamas Vilniaus gatvėje, jis aiškiai atpažino sunkvežimyje sėdinčius ir du Kuršėnų poli­cijos būrio vyrus – Justiną Margevičių ir Juozą Skabeikį. (116)

Kitas šių įvykių dalyvis ir liudininkas Steponas Gužauskas, buvęs žydų egzekucijos vietoje, per 1968 m. kovo 28 d. apklausą tardytojui teigė, kad iš Kuršėnų miestelio į Padarbų mišką prie iš anksto iškas­tos duobės atvežtiems žydams vokiečių karininkai įsakė nusirengti viršutinę rūbų dalį ir į pastatytą tuščią kibirą dėti pinigus bei kitus vertingus daiktus, ką žydai ir darė. Po to tie patys vokiečiai, kaip spėja liudininkas, greičiausiai iš Šiaulių atvykę vokiečių karininkai, įsakė ei­ti žydams prie duobės grupelėmis po 10 žmonių ir atsistoti prie krašto, veidu pasisukus į duobės pusę. Yra duomenų, kad buvo įsakoma gultis kniūpsčiomis. (117) Stovėję už nugaros 10 lietuvių savanorių iš rusiškų „vintovkių“ paleido pirmus šūvius. J. Ribikauskas rankiniu kulkos­vaidžiu nušaudavo griovyje esančius dar gyvus žydus. (118) Sušaudžius pirmuosius atvežtus žydus, greitai atvežti kiti, ir taip iš viso atvažiavo penkios mašinos. Per dvi valandas buvo sušaudyti visi Kuršėnų miestelio žydų tautybės vyrai (apie 180). (119) Remiantis liudininkų parody­mais galima teigti, kad apie 10 žydų nušovė vokiečių karininkai. (120)

Kai kurie liudininkai tvirtina, kad prie duobės likimas suvedė du buvusius jaunystės draugus, atsidūrusius skirtingose pusėse. Tačiau lietuvis nepagailėjo žydo. Bet ar galėjo pasigailėti? Juk yra žinoma nemažai faktų apie bandymus pasigailėti ir jų tragišką baigtį. (121)

Paliktas sušaudytų žydų turtas pirmiausia atiteko akcijos dalyviams. Miestelyje dar ilgai buvo kalbama, kas kokio žydo rūbus nešioja. Pats Antanas Fokas prisipažino, kad „iš sušaudytų žydų turto paėmęs savo sūnui švarką ir dėl savęs vieno žydo turtą“. (122)

Kiek tą dieną buvo sušaudyta žydų, tiksliai nėra žinoma, kadangi ekshumacija nebuvo atlikta. Įvairūs šaltiniai nurodo nevienodą sušau­dytų žydų skaičių. Įvykių liudininkas Steponas Gužauskas teigia, kad iš viso buvo sušaudyta apie 120-130 žydų tautybės vyrų, 10 iš kurių nušovė patys vokiečiai, stebėję šiuos įvykius. (123) Kitas įvykių liudinin­kas Ivanas Bandzinskis sako, kad buvo sušaudyta apie 120 žydų tautybės asmenų. (124) Jonas Ribikauskas teigia, kad buvo sušaudyta apie 150 piliečių. (125) 1968 metais SSRS valstybės saugumo komitetas nu­statė, kad iš viso buvo sušaudyta 130 asmenų (126), o jau 1989 metų Vals­tybės saugumo komiteto skaičiai šoktelėjo iki 200. (127) Memorialinė lenta ant sušaudymo vietoje pastatyto paminklo skelbia, kad čia buvo nužudyta 180 žydų tautybės vyrų. Sovietiniais metais iš viso nebuvo minimas žodis „žydai". Sušaudyti asmenys daug metų buvo įvardijami kaip tarybiniai piliečiai.

SSRS valstybės saugumas nustatė, kad 1941 m. liepos 21 d. Padarbų miške Kuršėnų miesto žydų tautybės vyrus šaudė 11 asmenų:

1. Ribikauskas Jonas, Vinco.

2. Chaleckis Vytautas, Jono.

3. Chaleckis Henrikas, Jono.

4. Bandzinskas Jonas, Josifo.

5. Brasas Pranas, Leono.

6. Naikauskas Mykolas, Rapolo.

7. Piščikas Alfonsas, Povilo.

8. Dambrauskas Vincas, Juozo.

9. Lingys Juozas, Jono.

10. Petkus-Petkevičius Antanas, Igno.

11. Fokas Antanas, Juozo. (128)

Kita savisaugos būrio vyrų dalis buvo pasklidusi aplinkui visą miškelį ir saugojo, kad nekiltų jokių incidentų. Buvusios girininkijos daržinėje uždaryti darbininkai puikiai girdėjo šūvius, ataidinčius iš miško. Maždaug po poros valandų jie vėl atvesti į tą pačią miško aikštelę, šį kartą jau užkasti duobę ir joje gulinčius ne­gyvus žydus. Daugelis vyrų buvo sunerimę, nes nežinojo, koks likimas laukia jų, kaip liudininkų. Vyrai taip pat matė, kaip nuo lavonų kojų buvo nuaunami batai. Laimei, užkasę duobę, visi paleisti namo. Kai kurie iš duobkasių atsikratyti nerimo skubėjo ne namo, bet į Kuršėnų miestelio karčiamą, o ten jau prie „bonkelės ir stikliuko“ pasidarė leng­viau, atsirišo liežuviai. To tik ir reikėjo. Kalbos, kad Padarbų miške buvo sušaudyti visi Kuršėnų miestelio žydai vyrai, greitai pasklido po visą miestą. (129) Tos kalbos per laiką peraugo į būtus ir nebūtus dalykus, todėl dar ir šiandien sklando įvairūs gandai, išgalvotos ir neišgalvotos pavardės ir t.t.

Šaudant žydus Padarbų miške, vieno iš pasmerktųjų – Nateso Afroimo – buvo pasigailėta. Šiandien sunku atskleisti motyvus, kodėl ir už ką jam dovanota gyvybė, tačiau žmonės kalbėjo, kad vyrą paleido vien dėl to, kad jis dirbo Kuršėnų gaisrinėje vairuotoju, o vairuotojų karo metais labai trūko. (130) Tačiau kad ir kaip būtų, jeigu liudininkai kalba tiesą, – tai unikalus atvejis, kai vokiečiai paleidžia pasmerktą myriop žmogų. Natesas Afroimas liko gyvas, bet neilgai...

Susipažinus su liudininkų prisiminimais, kyla klausimas, kodėl bu­vo sušaudyti tik vyrai? Istorikas A. Eidintas rašo, kad Žemaitijoje ir ki­tur provincijoje 1941 m. vasarą žydų naikinimo taktika buvo panaši: vokiečių – gestapo ar SD – grupės pirmiausia sušaudydavo žydus vy­rus, o moteris ir vaikus palikdavo naikinti vietiniams aktyvistams. Sa­lantuose moteris ir vaikus sušaudė po savaitės. (131) Kitose vietose irgi buvo elgiamasi panašiai.

Kitas klausimas, kurį kelia istorikai ir į kurį bando atsakyti likę gyvi žydai, yra toks: kodėl žydai nebėgo, kur nors nesislėpė, o tarsi nuolankiai ir pasyviai laukė savo likimo? Ir vėl vienareikšmio atsakymo nėra. Pirmiausia, Lietuvoje, ypač provincijoje, bėgti nebuvo kur. Kaime daug ūkininkų, ypač stambes­nių, nukentėjo nuo sovietų valdžios, o miestelyje žmonės turėjo labai menkas materialines pragyvenimo galimybes išmaitinti papildomą šeimą. Svarbiausia, jeigu kas ir apsiimdavo globoti pabėgusius žydus, tai labai rizikuodavo gyvybe, turėdavo saugotis visų, net artimiausių kaimynų. Dauguma žydų per ilgą klajonių bei kančių istoriją buvo įpratę kęsti įvairiausius, net ir pačius baisiausius sunkumus, persekio­jimus, tremtis. Todėl manė, kad ir šį sykį pavyks kaip nors išsisukti, išgyventi.

Avrahamas Tory prisiminimuose pasakoja apie vieną žiauriausių Kauno geto dienų – 1941 m. spalio 28 d., kai IX forte atrinkta sušau­dyti 10 tūkst. žydų. Kaip šioje beviltiškoje situacijoje elgėsi žydų vadovybė? Ji kreipėsi į vyriausiąjį rabiną Sapirą patarimo. Pastarasis visą naktį vartė šventraščius ir šitaip atsakė: „Tokiais atvejais , kai piktadariškas įsakas grasė visai žydų bendruomenei, o tam tikru poelgiu dalį bendruomenės galima buvo išgelbėti, vadovai privalėjo pasitelkti visą drąsą, imtis atsakomybės ir išgelbėti tiek gyvybių, kiek įmanoma...“ (132) Gal ir Kuršėnų žydai tikėjosi, kad kas nors imsis juos gelbėti?

„GALUTINIS SPRENDIMAS“

Praėjus maždaug mėnesiui po masinio žydų sunaikinimo Padarbų miške, rugpjūtį, policijos viršininkas Povilas Vidugiris įsakė Kuršėnų pakraštyje Deksnės miške (esančiame priešingoje pusėje nei Padarbų miškas) sušaudyti žydo Nateso Afroimo šeimą. Ivanas Bandzinskas, S. Norkus, P. Žardeckas ir Keinas, atvykę pas Natesą Afroimą į na­mus, pirmiausia pasistengė atimti iš šeimos galvos visus pinigus, prieš tai jį dar sumušę šautuvo buože. Nors sumušimo požymius I. Ban­dzinskas kategoriškai neigė, tačiau miestelio gyventojai visa tai matė ir paliudija. (133)

Kuršėniškiai šnekėjo, kad Natesui Afroimui liepė duobę išsikasti pačiam. Jis maldavo pasigailėti šeimos, netgi savo budeliams bučiavo kojas, (134) tačiau tai nepadėjo. Izidoriui Vitkauskui, tos pačios policijos tarnautojui, beliko tik duobę užkasti. (135) Visas sušaudytų žydų Nateso Afroimo šeimos turtas, kaip ir kitų, buvo išsidalytas vietos policininkų, o buvusiuose jo namuose apsi­gyveno pats Ivanas Bandzinskas ir gyveno jame iki pat 1944 metų rudens. (136)

Paskutinis Kuršėnų miestelio žydų istorijos puslapis buvo užvers­tas 1941 m. rugsėjo mėnesį, kai didžioji likusių žydų dalis, apie 600, daugiausia moterys ir vaikai, buvo išvežta į Žagarę. Konvojavimo darbus iš Kuršėnų į Žagarę atliko tie patys Kuršėnų policininkai ir partizanai. (137)

Koks likimas ištiko paskutinius žydų bendruomenės žmones Žagarėje? Vartant skrupulingai vokiečių kalba surašytą Operatyvinio būrio Nr. 3 dokumentą, kuriame pateikti duomenys apie žydų naikinimo mastą Lietuvoje iki 1941 m. gruodžio 1 d., ties Žagarės pavadinimu randamas toks įrašas: „1941. X. 2 Žagarė – likviduoti 633 žydai, 1107 žydės, 469 žydų vaikai (išvedant šiuos žydus kilo maištas, kuris čia pat buvo nuslo­pintas. Slopinant vietoje buvo nušauta 150 žydų. 7 partizanai buvo sužeisti)“. (138) Tikriausiai kilo nevilties protrūkis, nes žydai, be abejo, suvokė, kad bus išžudyti, ir pabandė priešintis.

Tuo metu Pavenčių cukraus fabriko ir Daugelių plytinės teritorijose buvo įkurtos sunkiųjų darbų stovyklos, kaip Šiaulių geto filialai. Žydai gyveno ten buvusiuose sandėliuose. (139) Dalis darbingų Kuršėnų žydų pateko į šias stovyklas ir buvo pasmerkti lėtai mirčiai nuo išsekimo ir kitų negandų, kurios laukė panašių „įstaigų“ gyventojų. Stovyklas saugojo lietuvių policininkai. Jose gyveno po 250 žydų, prireikus pa­pildomai siunčiamų iš Šiaulių geto. Jie čia gyveno ir dirbo iki 1944 m. sausio 30 d. Abiejų stovyklų žydai buvo sušaudyti netoli Kužių. (140) Taip baigėsi kelis amžius egzistavusios Kuršėnų miestelio žydų bendruomenės istorija.

 

EGZEKUTORIŲ LIKIMAI

Pokario metais sovietų saugumas išaiškino ir suėmė apie 40 buvu­sių Kuršėnų partizanų ir policininkų; dar apie 20 kuršėniškių, 1941 metų būrio narių, žuvo pokario partizanų kovose su sovietais. (141)

Šiandien būtų sunku pasakyti, kas iš jų tikrai kaltas dėl žydų žudy­nių. Gyvų to meto įvykius tiksliai atmenančių, dar geriau, dalyvavusių juose liudininkų yra išlikusių nedaug. Jų, kaip ir kitų pasakotojų, liu­dijimai pateikti prieštaringi, tačiau, palyginus sovietų saugumo tardy­mo protokolus ir liudininkų prisiminimus, galima teigti, kad Padarbų miške vykusioje likvidavimo operacijoje aktyviai dalyvavo, t. y. žydus šaudė, 11 asmenų:

1. Ivanas Bandzinskas, Josifo, g. 1906 m. Nuo 1926 m. kartu su tėvais gyveno Panevėžyje. 1927 m. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuo­menės I pėstininkų pulke, užsitarnavo jefreitoriaus laipsnį. 1928 m. buvo demobilizuotas, grįžo pas tėvus, kurie jau gyveno Kuršėnuose. 1931 m. vedė Juzefą Kabuševskaitę, nuolatinio darbo neturėjo, todėl dirbo įvairius darbus pas vietos gyventojus. Sovietams okupavus Lie­tuvą, įsidarbino Kelių valdyboje tvarkyti kelius, tiltus, aerodromus. 1941 metais, vokiečiams užėmus Lietuvą, pareiškė norą dirbti, kaip jis pats teigia, Kuršėnų policijoje. Įstojęs į policiją, gavo pažymėjimą nevaržomam vietos instancijų keliauti po kraštą bei teisę nešiotis gin­klą –  „karabiną". 1941-1944 metais jis dalyvavo sušaudant Kuršėnų miestelio žydų tautybės vyrus, saugojo kelius, geležinkelio ir kelių tiltus. Asmeniškai dalyvavo Deksnės miške sušaudant žydų tautybės Nateso Afroimo šeimą. Apdovanotas nebuvo. Artėjant sovietams, 1944 metų rudenį kartu su šeima iš Kuršėnų pasi­traukė į Vokietijos gilumą. Vėliau atsidūrė Lenkijoje, kur 1946 m. Selskio kaime buvo suimtas. Lenkijos kalėjimuose išbuvo iki 1949 metų, kada buvo perduotas sovietų valdžiai. 1950 m. teistas pagal RSFRS BK 58-tą straipsnį, tačiau bausmės neatliko, mirė lageryje. (142)

2. Pranas Brasas. Leono, g. 1918 m. Kaunatavos kaime Telšių rajo­ne. Buvo paskelbta paieška pagal iškeltą bylą Nr. 5463. Daugiau duo­menų nerasta. (143)

3. Henrikas Chaleckis. Jono, g. 1918 m. Kuršėnuose, prieš karą dir­bo mokytoju. Vokiečių okupacijos pradžioje trumpai buvo Kuršėnų policijos vadas. Karo metais tarnavo policininku. 1944 m. kartu su bro­liu Vytautu pasitraukė į Vakarus, į Abvero mokyklas. 1945 m. sausio 20-osios naktį desantu iš lėktuvo buvo nuleista 4 diversantų grupė. Du iš jų – Henrikas ir Vytautas Chaleckiai. Lakūnui suklydus, desantas nusileido ne Kuršėnų krašto miškuose, o Tauragės apskr. Jų veiklos tikslas – įsijungti į ginkluotą pasipriešinimą. Artinantis Raudonajai Armijai, tapo Lietuvos Laisvės Armijos kovotoju. Nuo 1945 m. tar­navo įkurtame Žemaičių Legione, Vytenio rinktinėje. Nuo 1946 m. priklausė Vytenio rinktinės štabui, šaltiniuose įvardijamas kaip „desan­tininkas". (144) 1949 m. rugpjūtį žuvo. (145)

4. Vytautas Chaleckis, Jono, g. 1924 m., Henriko brolis, prieš karą dirbo lentpjūvėje. Apie jį rasta mažiau informacijos. Žinoma, kad labai aktyviai dalyvavo šaudant Kuršėnuose žydus, po karo kartu su broliu priklausė Vytenio rinktinei, vadovavo kuopai. (146) Jų tėvas Jonas Chaleckas nepriklausomybės metais tarnavo Lietuvos pasienyje, turėjo kapi­tono laipsnį. (147) Vytautas žuvo 1948 m. rugpjūtį. (148)

5. Vincas Dambrauskas, Juozo, g. 1902 metais Šiaulių rajono Ruvelių kaime. Po karo gyveno Žagarėje, slapstėsi. Buvo ieškomas, gyveno Vokietijoje. (149)

6. Antanas Fokas, Juozo, g. 1913 metais Kuršėnuose, iki 1940 m. priklausė Šaulių sąjungai. 1941 m. dalyvavo sukilime prieš okupacinį sovietinį režimą, vėliau tarnavo policijoje. Kaip pasakoja liudininkai, iki karo buvo labai aktyvus visuomeninkas, dalyvaudavo įvairiose organizacijose. Keičiantis valdžiai, tarnavo tai sovietams, tai vokie­čiams. Po karo pasitraukė į Plungės rajoną, ten pradėjo dirbti „Švyturio“ kolūkyje. Valdžiai susidomėjus jo praeitimi, nuteistas už dalyvavi­mą žydų žudynėse. Kalėjo Magadane. Apie 1956 m. grįžo į Lietuvą, Plungės rajoną. Mirė apie 1965 metus. (149)

7. Juozas Lingys, Jono, g. 1902 m. Joniškio raj., Žagarėje; aukšto ūgio, šviesiaplaukis. Nuo 1941 m. dirbo Kuršėnų policijoje, buvo vy­resnysis policininkas. Žuvo kaip partizanas 1952 metais, ieškotas pagal iškeltą bylą dėl žydų žudymo. (151)

8. Mykolas Naikauskas, Rapolo, g. 1906 m. Šiaulių raj., Strugaičių kaime. Buvo vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, tamsiaplaukis. Iki 1940 m. vertėsi ūkininkaudamas. Nuo 1941 m. dirbo policininku. Buvo ieškomas pagal iškeltą bylą dėl žydų žudymo. Daugiau duo­menų nėra. (152)

9. Antanas Petkus-Petkevičius, Igno, g. 1913 m. Kelmės raj., Pusgirių kaime. Buvo vidutinio ūgio, tamsiaplaukis. Nepriklausomoje Lie­tuvoje dirbo policininku Kuršėnuose. Nuo 1941 m. ėjo Kuršėnų polici­jos viršininko pavaduotojo pareigas. Buvo kaltinamas žydų šaudymu Padarbų miške ir kaip vykdęs operacijas prieš sovietinius partizanus. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, į Angliją. (153)

10. Jonas Ribikauskas, Vinco, g. 1902 m. Kuršėnuose. Dirbo polici­joje, saugojo geležinkelio tiltą. 1945 m. nuteistas už dalyvavimą žydų žudynėse. Mirė 1966 m. rugpjūčio mėn. (154)

11. Alfonsas Piščikas, Povilo, g. 1913 m. Kuršėnuose. Buvo 1941 m. sukilimo dalyvis, po karo gyveno Panevėžyje, atrodo, nebu­vo teistas (155), bent jau iki 1949 m. Tolesnio gyvenimo faktų nepavyko rasti.

Visi minėti asmenys buvo baudžiami arba turėjo būti nubausti pagal RSFRS BK 58 straipsnio I dalį 25 metams laisvės atėmimo pataisos darbų stovykloje su visišku turto konfiskavimu.

Kokio likimo susilaukė žydo Nateso Afroimo šeimos žudikai? Apie I. Bandzinską jau rašyta.

Negalima nepaminėti ir Kuršėnų miestelio policijos viršininko Po­vilo Vidugirio, Mykolo, g. 1906 m. Panevėžio raj., Naikių kaime. Juk jis buvo policijos viršininkas 1941 m. liepos 21 d., jis įsakė išžudyti Nateso Afroimo šeimą. Karinę tarnybą atliko technikos pulke. Nuo 1926 m. birželio 5 d. iki 1940 m. rugsėjo 21d. dirbo Lietuvos policijo­je: nuo 1932 m. Panevėžio rajono Raguvos miestelio policijos viršinin­ko padėjėju, nuo 1934 m. Pakruojo rajono Rozalimo miestelio polici­jos viršininku, nuo 1937 m. Kėdainių rajono Gudžiūnų miestelyje ir nuo 1940 m. Kretingos rajono Darbėnų miestelyje policijos viršinin­ku. Už tarnybą buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio meda­liu. Iš darbo atleistas 1940 m. rugsėjo 21 d. 1941 m. liepos mėn. tapo Kuršėnų miestelio policijos viršininku. Vadovavo žydų likvidavimo operacijoje 1941 m. liepos 20-21 dieno­mis bei žydo Nateso Afroimo šeimos egzekucijoje. Policijos viršininko pareigas užėmė iki 1943 m. 1944 metais, artėjant sovietams, kartu su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Kana­doje. Mirė 1965 m. (156)

Stasys Norkus, g. 1910 m. Kuršėnuose. Vokiečių okupacijos metu tarnavo Kuršėnų policijoje. Nuo 1943 m. buvo paskirtas tardytoju. Nešiojo juodą uniformą. 1944 m. traukėsi su vokiečiais. Žuvo, būda­mas partizanas. (157)

Petras Zardeckas. g. 1886 m. Kuršėnų valsčiuje. Nuo 1941 m. dirbo Kuršėnų policijoje. Žuvo, būdamas partizanas. (158)

Izidorius Vitkauskas, Juozo, g. 1902 m. Kuršėnuose. Tarnavo polici­joje. Po karo teistas pagal RSFSR BK 58 str. I-ą dalį. Mirė lageryje. (159)

Kas toks buvo liudininkų minimas Keinas (160) išsiaiškinti nepavyko.

Taigi žudikai sulaukė atpildo, ir daugelio jų likimai nepavydėtini. Iš tiesų, didelio pasirinkimo tie žmonės neturėjo: arba reikėjo trauktis į Vakarus, viliantis, kad nepateks į sovietinių karinių dalinių okupuotas žemes, arba likti Lietuvoje. Liekantiems Lietuvoje irgi buvo dvi alter­natyvos. Viena – pasyviai laukti, kol sovietinė valdžia suras ir nuteis už dalyvavimą sukilime ir, kaip anuomet sakydavo, „už dalyvavimą sovietinių piliečių žudyme“. Kita alternatyva – partizaninė kova.

Išlikę liudininkai nevienareikšmiškai pasakoja apie aukščiau išvar­dytų partizanų veiklą. Tik neigiamai vertinami broliai Henrikas ir Vytautas Chaleckiai. Dėl savo elgesio, kai kurių veiksmų jie dauge­lio vadinami „banditais“. Nors asmeninis liudininkų vertinimas nėra mūsų darbo tikslas, bet retoriškai galima paklausti: „Kaip reikia pa­vadinti asmenį, pakėlusį ginklą prieš niekuo dėtą žmogų, prieš dau­gelį žmonių?“

 

Rolandas Tamošaitis, Jonas Kiriliauskas. Kuršėnų miesto žydų istorija. Š.: VŠĮ Šiaulių Universiteto leidykla, 2007.

 

Skaityti toliau