Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        ŽYDŲ GELBĖTOJAI

Žydų genocidas Lietuvoje – išskirtinė tragedija visame Europos holokausto kontekste dėl paprastos priežasties: per trejus hitlerinės oku­pacijos metus Lietuvoje buvo sunaikinta apie 95% visų Lietuvos žydų. Kuršėnų mieste – apie 99%.

R. Hilbergas teigia, kad buvo tokių žmonių, kurie gyveno ir pelnėsi žydų sąskaita, tačiau didesnė dalis buvo tokių, kurie nieko nedarė, o tik stebėjo ir laukė, kas bus toliau. (161) Teigti, kad mažiausia dalis buvo tų, kurie padėjo nelaimės ištiktiems kaimynams – žydams, jis nedrįsta, nedrįsta ir šios knygos autoriai. Kuršėnuose tikrų žydšaudžių, kuriuos galima taip įvardyti, buvo ant rankos pirštų suskaičiuojama, bet tiek pat mažai buvo ir padėjusių bei gelbėjusių žydus. Tačiau jei dar būtų priskaičiuoti visi tie, kurie žinojo apie slepiamus žydus, bet, moralės normų vedami, jų neišdavė, tai gelbėjusių žydus skaičius būtų žymiai didesnis už tų, kurie juos šaudė. Humanitarinių mokslų daktaras J. Braslauskas taip pat laikosi nuomonės, kad tie, kurie šaudė žydus, buvo tik lietuvių tautos mažuma. Tuo pačiu metu Lietuvoje atsirado nemažai kilnios dvasios žmonių, kurie, nepaisydami jiems gresiančio pavojaus, ištiesė pagalbos ranką naikinamiems bendrapiliečiams. (162) Šių žmonių dėka ir išliko gyvi apie 5% Lietuvos žydų ir apie 1% Kuršėnų žydų.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl tiek mažai? Gal todėl, kad žudikų ir gelbėtojų jėgos buvo nelygios. Vieni rankose laikė ginklus, kiti galėjo tik suteikti paramą, vieni jautė kerštą ir pyktį, kiti tegalėjo aukotis. At­rodo, tai tie patys lietuviai, tačiau koks skirtingas jų elgesys! Bet kokiu atveju, ir vienas išgelbėtas žmogus yra neįkainojama vertybė.

Vieni asmenys žydams suteikdavo atsitiktinę, trumpalaikę ir paly­ginti nedaug rizikos keliančią pagalbą: įspėdavo apie planuojamus areštus, nurodydavo žydams saugesnę vietą, duodavo maisto, rūbų, pinigų, suklaidindavo persekiotojus. Pagaliau tylėdavo, žinodami bėglių slapstymosi vietą. Kiti ryždavosi didesniam pavojui, ypač tie, kurie su­tikdavo slėpti žydus ilgesnį laiką. Negalima sakyti, kad visi gelbėtojai buvo nesavanaudžiai, padėję tik laikydamiesi moralės normų. Būta ir tokių, kurie už pagalbą tikėjosi materialinės naudos.

Lietuvos katalikų bažnyčia taip pat nemažai yra prisidėjusi prie žydų gelbėjimo karo metais. Žydų muziejus turi surinkęs apie 140 kunigų ir keliasdešimt vienuolių, gelbėjusių žydus, pavardžių. Tačiau sunku ką nors pasakyti apie Kuršėnų dvasininkų veiklą, nes nėra išli­kusių liudijimų. Iš arčiau Kuršėnų esančių apylinkių žinoma tik apie Kužių kunigą A. KLEIBĄ, kuris savo namuose slėpė 10-15 žydų.

Žydų gelbėtojams atminti 1953 m. rugpjūčio 19 d. Izraelio parla­mentas – Knesetas – išleido įstatymą, kuriuo vadovaudamasi, Izraelio valstybė stengėsi nustatyti ir pagerbti kitataučius, gelbėjusius žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nutarta jiems suteikti Pasaulio Tautų Teisuolio garbės vardą. Nuo 1962 m. Jeruzalėje prie Yad Vashemo holokausto memorialinio muziejaus pradėta sodinti Teisuolių alėja. Kiek­vienas ne žydas, kuriam suteiktas garbės vardas už žydų gelbėjimą, šio­je alėjoje pasodina medį arba tai atliekama jo vardu. Visame pasaulyje iki 1999 m. Pasaulio Tautų Teisuolio vardas buvo suteikti 16540 žmo­nių. Iki 2001 m. Lietuvoje Pasaulio Tautų Teisuolio vardą buvo gavę 497 asmenys. Tarp jų yra ir kuršėniškiai KOTRYNA MINKEVIČIENĖ ir SERGĖJUS MINKEVIČIUS, PRANAS GRIGALAITIS ir BRONĖ GRIGALAITIENĖ.

Pagal pagerbtų žmonių skaičių Lietuva yra septintoje vietoje, mus lenkia tik Lenkija, Olandija, Prancūzija, Ukraina, Belgija ir Vengri­ja. Bet esmė yra ne skaičiai. Šiandien žinoma apie 3 tūkst. asmenų, daugiau ar mažiau prisidėjusių gelbstint žydus Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą. Štai pavardės žmonių, gyvenusių Kuršėnuose ir jų apy­linkėse, padėjusių žydams:

ERMANIENĖ (vardas nežinomas), PRANAS MONTVILA ir RAČKAUSKIŲ šeima (visi iš Kuršėnų) padėjo ir slėpė Mirjam Nechamą Javnaitę-Voronovą iš Telšių. (163). Mirjam Nechama Javnaitė-Voronova likusi gyva po karo pasakojo, kad ji pabėgusi iš Šiaulių geto, o geri žmonės ją radę ir priėmę į savo namus. „Jie mane paslėpė. Mano geroji šeimininkė slėpė mane didelės koklinės krosnies viršuje, nišoje, kurios iš apačios nebuvo galima ma­tyti. Paskui pasirodė lietuvių vyrai, ieškojo manęs ir norėjo mane nušauti, bet mano šeimininkė įpylė jiems degtinės ir prigirdė juos. Kai jie dingo, šeimininkai nuėjo į tvartą, nušovė ten kiaulę, įdėjo į maišą ir užkasė sode. Kai budeliai vėl atėjo, mano šeimininkai aiškino jiems, kad mane nušovė ir užkasė. Bet paskui pasirodė dar vienas kaimynas, labai pamaldus katalikas. Jis aiškino, kad negalima laidoti žmogaus nešventintoje žemėje, jog lavoną reikia iškasti ir perlaidoti į šventą ka­pinių žemę. Vargais negalais mano šeimininkams pavyko įrodyti, kad kiaulės nereikia vėl iškasti. Taip aš ir likau gyva.“ (164)

PRANAS GRIGALAITIS ir BRONĖ GRIGALAITIENĖ iš Kuršėnų slėpė ir augino Liubą Funkaitę-Chessakov, nuo 1958 m. iki šiol gyvenančią Izraelyje. (165) Liuba Funkaitė-Chessakov gimė Šiauliuose, vidurinę mokyklą jau po karo baigė Kaune. 1941 m. trejų metukų Liubą, tėvų paslėptą kanalizacijos vamzdyje, iki pusės įsmigusią į dumblą ir tylinčią, surado Daugelių plytinės darbininkas Pranas Grigalaitis. Jos tėvus išvežė į Dachau. Bronė ir Pranas Grigalaičiai mergaitę pakrikštijo Liuba Aldu­te. Iki 1947 m. ji ir augo Grigalaičių šeimoje, Kuršėnuose, drauge su jų vaikais Pranu, Birute (dab. Bražienė) ir Vytu. (166) 1989 m. pabaigoje Liuba Funkaitė-Chessakov buvo atvykusi į Lietuvą, aplankė Bronę Grigalaitienę, tuo metu gyvenusią Šiauliuose. Pranas Grigalaitis mirė 1969 m. (167) 1999 m. Liuba pati kreipėsi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų, kad Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi būtų apdovanotos Prano Grigalaičio seserys ONUTĖ GRIGALAITYTĖ (gim. 1921 m.) ir BRONĖ GRIGALAITYTĖ-DALUNGAUSKIENĖ (gim. 1926 m.), kurios karo metais padėjo savo brolio šeimai auginti mažąją Liubą. (168)

KOTRYNA MINKEVIČIENĖ, SERGĖJUS MINKEVIČIUS ir JOKŪBAS MINKEVIČIUS iš Kuršėnų padėjo dviem mergaitėms – Goldai Goldbergaitei ir Basei Javnaitei. (169) 1995 m. liepos 20 d. buvusiose Kuršėnų žydų kapinėse buvo atidengtas paminklas mirusiųjų atminimui įamžinti. Atidengiant paminklą, iškilmėse dalyvavo ir Gol­dą Goldbergaitė, tuo metu buvusio Izraelio valstybės pasiuntinio Aust­rijoje žmona. (170)

Vėliau JONAS STAŠEVIČIUS iš Šaukėnų, kunigas, Basei Javnaitei surado prieglobstį, apgyvendino ją RACKAUSKIŲ šeimo­je Pavainiškės kaime. (171) Dar vėliau Račkauskiams slėpti mergaitę padėjo SURVILA (vardas nežinomas) iš Gandučių kaimo. Iš Rackauskių Basė buvo išvežta į Šiaulius, į DANUTĖS VENCLAUSKAITĖS dirbtuves Varpo gatvėje. Čia mergaitė ir sulaukė karo pabaigos. (172) ONA RAGAUSKIENĖ ir ANTANAS RAGAUSKIS, gyvenę Ama­liuose, netoli Kužių, savo tvartelyje slėpė Rūtą Kron. Vėliau, kalboms pasklidus, ji iš ten pervežta į Normančių kaimą. (173) ALEKSANDRAS BIELSKIS karo metu taip pat išgelbėjo dviejų žydų – Ichezkelio Fleišerio ir Lazario Nolio – gyvybes (174).

Bet tam, kad būtų išgelbėtas vienas žmogus, kaip savo atsimi­nimuose teigia įvykio liudininkas, po karo likęs gyvas, reikėjo, jog įvyktų dešimt stebuklų. Devynių stebuklų neužteko... (175) Ne veltui Yad Vashemo įteiktuose diplomuose Pasaulio Tautų Teisuoliui yra pa­rašyta: „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tas tarsi būtų išgelbėjęs visą pa­saulį“.

 

(97) Ten pat. P. 99. Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942. Vilnius, 2002. P. 58.

(98) 1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Sud. V. Brandišauskas. Vilnius, 2000. P. 44.

(99) Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau   LYA). F. K-1. Ap. 45. B. Nr. 16732. L. 441-448.

(107) Bernai vidutiniškai uždirbdavo iki 300, pusberniai – 200, o mergos – 230 markių per metus. 1 kg sviesto kainavo apie 25 markes, Kaune net iki 50 markių. 50 kg ruginių miltų – 70 markių, o 50 kg kvietinių miltų – 100 markių. 1 kg duonos – 0,14, baltos duonos – 0,28, cukraus – 0,53, vyriški auliniai batai – 22-25 markės, moteriški odiniai batai – 8,5 markės.

(111) Zaleckaitė L. Dvidešimt pirmajame kilometre // Raudonoji vėliava, 1961-07-22. Nr. 144. P. 3.

(113) M. Tamošaičio, A. Spulgino pasakojimai. Iš asmeninio autorių archyvo.

(121) O. Abyšalienės ir kitų liudininkų pasakojimai. Iš asmeninio autorių archyvo.

(129) M. Tamošaičio, A. Spulgino pasakojimai. Iš asmeninio autorių archyvo.

(130) O. Abyšalienės ir kitų liudininkų pasakojimai. Iš asmeninio autorių archyvo.

(144) Malinauskaitė A. Šiaulių krašte veikusių rinktinių apžvalga // Partizanų kovos Šiau­lių krašte. Šiauliai, 1996. P. 20.

(147) Malinauskaitė A. Partizaninis judėjimas 1944-1953 m. Kuršėnai, 2003. P. 127.

(161) Hilberg R. Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai. Žydų tragedija 1933-1945. Vilnius, 1999. P. 224.

(162) Braslauskas J. Žydų gelbėjimo specifika Lietuvoje nacių okupacijos metais // Lietu­vos žydų tragedija. Vilnius, 2001. P. 53.

(163) Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. Vilnius, 2001. P. 38, 103.

(168) Šilinis R. Žemė ir motina- viena // Šiaulių naujienos, 1989-04-18. P. 2.

(173) Mūsų gimtinės istorija. Šiaulių raj. Kužių vid. mokyklos Atminties klubas. Ma­no senelių ir prosenelių kaimynai žydai. Moksleivių darbų konkursas. Vilnius, 2002. P. 20-22.

(175) Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. Vilnius, 2001. P. 180.

Rolandas Tamošaitis, Jonas Kiriliauskas. Kuršėnų miesto žydų istorija. Š.: VŠĮ Šiaulių Universiteto leidykla, 2007.