„Būtina atkurti tautos dvasinę vienybę ir susitelkimą”

(iš A. Hitlerio kalbos Reichstage 1933 metais)

Šiuo metu dažnai susiduriame su sąvokomis „tauta”, „tautiškumas”, „nacionalinis interesas”, o pats nacionalizmas dažnai vartojamas viename konktekste su demokratija (turime ir neregistruotą Nacionaldemokratų partiją, ir Tautininkų sąjungą, kuri šiuo metu įsiliejo į TS-LKD). Dažnai dešinieji yra religingi (pvz., krikščionys demokratai), bet argi tai nauja? „Šią valandą mes turime melstis, kad niekas mūsų neskirtų, kad Dievas padėtų mums kovoje su Piktąja Dvasia. Visagali Viešpatie, palaimink mus!” – taip 1930 m. A. Hitleris kalbėjo smogiamajam SA būriui.

A. Hitleris apskritai daug kalbėjo apie tautiškumą ir tautą, nors dabar jo kalbų ir idėjų vertimai bei interpretacijos dažnai siejamos su „vokiečių nacijos” idėja. Iš tiesų jis savo kalbose dažniausiai vartojo ne žodį „nacija” (vok. „Nation”), o žodį „tauta” (vok. „Volk”) ir įvairias jo formas. Nes jis žinojo skirtumą tarp sąvokų „nacija” ir „tauta”. Iš esmės nacija – tai teritorinė etnosocialinė bendrija, pavyzdžiui, amerikiečių nacija – tai JAV gyventojai. Jei gimei Meksikoje ir esi meksikietis, bet persikraustei į JAV ir gavai pilietybę, tu tampi meksikiečių tautybės amerikiečiu. Vokietijoje gyvenę žydai lygiai taip pat buvo vokiečių nacijos, o ne vokiečių tautos dalis. Todėl Hitlerio partijos pavadinime buvo panaudota būtent „nacijos” sąvoka. Pradinės jo partijos idėjos buvo tikras socializmo ir nacionalizmo kratinys, buvo sunku apskritai nustatyti, kokia jos politinė orientacija (tai buvo padaryta sąmoningai, nes pradžioje partija sumanyta tarsi koks komercinis projektas), tik vėliau išrykšėjo nacių antisemitinės, antikomunistinės idėjos ir ksenofobija paremtas tautos išaukštinimas.

Kokia buvo kertinė A. Hitlerio valstybės idėja? Jis svajojo apie valstybę, kurioje demokratinės ir socialinės teisės būtų pasiekiamos vienintelei tautai – tai, kuri šioje valstybėje dominuoja. Būtent todėl kitose šalyse ir atsirado draugiški fašistiniai-nacistiniai režimai, tarkime, Italijoje įsigalėjusi Benito Mussolini diktatūra užtikrino socialines ir demokratines teises tik italų tautai, o Lietuvoje Smetonos rėžimas aukštino lietuvių tautą ir garantavo teises tik jai. Esmė ta, kad nacizmas/fašizmas nepropagavo išskirtinai vokiečių teisių, nacionalsocializmas tik propagavo patį principą „Ein Volk, ein Reich, ein Fuhrer” – „Viena tauta, viena valstybė, vienas vadovas”. Karą su kitomis valstybėmis A. Hitleris teisino tuo, kad jose gyventojų daugumą sudarė vokiečių tauta, kuri buvo pavergta kitautaučių, vėlesnius karus – kad vokiečių tautai reikalinga didesnė gyvybinė erdvė. A. Hitlerio tautinių valstybių koncepcija atrodė patraukli netgi kai kuriems inteligentams, tarp kurių buvo netgi Nobelio premijos laureatų.

Tautinės valstybės idėją propagavo ir varpininkai, su V. Kudirka priešakyje leidę laikraštį „Varpas”. Jie aukštino lietuvių tautą ir manė, jog reikalinga vienatautė lietuvių valstybė (kovojo su lenkėjimu, kritikavo kitas tautas, yra išlikę V. Kudirkos antisemitinių straipsnių). „Varpe” pasirodžiusi tautiškumą propaguojanti giesmė „Tautiška giesmė”, šiek tiek paredaguota, dabar yra Lietuvos Respublikos himnas. 

Vienas ryškiausių XX a. tautinės demokratijos pavyzdžių (be Trečiojo Reicho) yra Pietų Afrikos Respublika. 1948 metais rinkimus laimėjusi Tautinė partija paskelbė Aparteido (afrik. „atskirties”) programą – kadangi valstybėje buvo daug tautinių mažumų, jos buvo suskirstytos į rasines grupes (juodieji, baltieji, spalvotieji, azijiečiai). Baltųjų miestuose pradėta segregacija (pavyzdžiui, pasirodė ženklai, nurodantys, kokios rasės atstovams leidžiama vaikščioti šia gatve ar naudotis šiuo suoliuku), afrikiečiams griežtai uždrausta apsigyventi miestuose. 1950 metais išleistas „Grupinių vietovių aktas” tapo Aparteido sistemos šerdimi – atsirado tarsi autonomines zonos, skirtos gyventi ne baltiesiems (panašiai kaip Reicho getai – žydams). Palaipsniui atsirado ištisos nebaltųjų valstybės (bantusanai), priklausomos nuo baltųjų aukščiausios valdžios, kurios, žinoma, buvo tose zonose, kur nėra deimantų ar kitų naudingųjų iškasenų. Baltieji PAR turėjo viską – darbą, socialines garantijas, balso teisę, o kitataučiai praktiškai neturėjo jokių teisių. Situacija buvo labai panaši į susiklosčiusią Vokietijoje, kurioje žydai neturėjo jokių teisių. Žydų diaspora, ilgus šimtmečius gyvenusi Vokietijoje, nacių laikais neturėjo kas juos gintų, lygiai taip pat, kaip ir afrikiečių gentys, šimtmečius gyvenusios PAR. Todėl abiem atvejais šie gyventojai buvo prilyginti svetimtaučiams ir tiesiog atskirti nuo dominuojančios tautos. Iki 1950-ųjų rasinė egregacija buvo taikoma ir pietinėse JAV valstijose (tik ten nebuvo tautiškumo idėjos, ten vyravo baltosios amerikiečių nacijos idėja). 

Visos šių valstybių sistemos buvo identiškos – jos garantavo demokratines/socialines teises tam tikrai etninei/nacionalinei grupei, atskirdama kitas. Tai ir būtų galima pavadinti nacionaline-tautine demokratija arba nacionalsocializmu. Tų valstybių gyventojai, priklausantys dominuojančiai grupei, gyveno gerai ir iš esmės buvo patenkinti, bet jų gerovė buvo sukurta kitų tautų vergovės sąskaita. Šios sistemos oficialiai buvo kuriamos vadovaujantis pačiais tyriausiais patriotiniais jausmais ir meile savo tautai.

Juokinga, kai šiuolaikiniai „patriotai” sako: „Nepainiokite nacizmo su fašizmu, fašizmas buvo Italijoje, o nacizmas – Vokietijoje”. Juk Vokietija ir Italija buvo sąjungininkės, jas vienijo bendra tautiškumo idėja, t.y. tautinių valstybių idėja. Ir Trečiajame Reiche, ir Alabamoje, ir PAR dominavo fašistinės sistemos, nesvarbu, kaip jas pavadinsi – aparteidu ar tuometine JAV demokratija (sakoma, kad taip nusprendė dauguma, todėl tai ne fašizmas, nors iš tiesų Vokietijoje naciai irgi buvo išrinkti demokratiškai). Šitoks dvigubų standartų ir pavadinimų žaidimas suteikia valstybių valdžioms meluoti, neva „Mes ne naciai, naciai buvo Vokietijoje”. Žodžiu, „kai tai darome MES, tai jau ne nacizmas”. Neapgaudinėkime savęs. 

Šiuo metu Lietuvoje irgi vykdoma tautiškumo propaganda, bet ji atskiriama nuo pasaulinės patirties, pateikiama lyg naujas, neutralus kelias ir nelyginama su ankstesnėmis ideologijomis, pvz., fašizmu, šovinizmu, nacionalizmu. Politikai nevartoja tokių terminų kaip „liaudis” arba „žmonės”, vis girdime „tauta”, „tautinė vėliava”, „tautiška giesmė”, „lietuvių tautos rašytojas”. Jei tu ne tautos patriotas, tai tu tautos priešas. O ką daryti, tarkim, vadinamiesiems litvakams, žydams, gimusiems ir visą gyvenimą gyvenusiems Lietuvoje? Yra toks žydų posakis: „Tik Lietuvos žydas, gimęs ir augęs Lietuvoje, senatvėje gali SUGRĮŽTI į tėvynę Izraelį”. O ką daryti su Adomu Mickevičiumi (Adam Mickiewicz) – lenkų tautybės, lietuvių kilmės poetu, gimusiu ir augusiu Baltarusijoje? Arba Andriumi Mamontovu, kurio tėvas – rusas, motina – lietuvė, o pats jis kalba rusiškai, lietuviškai ir dar kitomis kalbomis? Kokiai tautai jis turėtų priklausyti?

Nebūkime buki naciai, raskime vietos savo šalyje ir rusams, ir lenkams, ir totoriams, ir žydams, ir turkams. Juk mes jau senų seniausiai susimaišėme su tokia galybe tautų, jog indentifikuojame save tik pagal kalbą, o ir ta kalba nuo Mindaugo laikų neatpažįstamai pasikeitė. Nebūkime naciai, šovinistai ar ksenofobai, nes bet koks savęs išaukštinimas visada sukelia neišvengiamus konfliktus. Nebūkime akli, skirkime patriotizmą nuo nacizmo. Nebukinkime savęs tokiais užslėptais pavadinimais kaip „tautiškumas”. A. Hitleris irgi buvo savo tautos patriotas.