Trys ne itin malonios Lietuvos ypatybės
Lietuvoje jau visu balsu rėkiama, kad šalis milžinišku greičiu garma į prarają, nes jos valdžia pasirinko iš esmės klaidingą antikrizinę programą. Europa ir net pati Amerika be jokių skrupulų išsižada „šventos“ laisvosios rinkos doktrinos – „bolševikiškai“ nacionalizuoja stambias korporacijas ir kuria valstybinius socialinius fondus nuskurdėliams remti. Tuo tarpu Lietuvos valdžios elitas elgiasi priešingai, t.y. lygiai taip pat, kaip aprašyta kairiosios amerikietės N. Klein knygoje „Šoko doktrina“. Neliberalaus kapitalizmo kritikė šiame veikale teigia, kad valdžia pati dirbtinai sukelia krizes bei ekstremalias ekonomines situacijas, kad socialines valstybės funkcijas galėtų perleisti į privačias rankas ir taip forsuotų gaivališką laisvosios rinkos plėtrą.
Mūsų valdžios sprendimai liudija kaip tik tokią strategiją: didinami mokesčiai visoms gyventojų grupėms tuo pačiu metu mažinant pelno mokestį ir drastiškai karpomos socialinės programos tuo pačiu metu garsiai trimituojant apie vienintelį išsigelbėjimą – totalinį likusio valstybės turto išpardavimą. Jau viešai kalbama, kad A. Kubiliaus vyriausybė jau turi parengusi didžiulį „prichvatizavimo planą“, į kurį įrašyta daugiau negu 50 strateginių Lietuvos įmonių.
Kitas specifinis Lietuvos bruožas, išskiriantis ją iš visų kitų krizę patyrusių šalių tarpo, yra tas, kad valstybės valdymas yra itin centralizuotas, eliminavęs net menkiausią savivaldą ir numarinęs visas vadinamosios „pilietinės visuomenės“ užuomazgas. Vakarų Europos piliečiai, ilgus metus „iš apačios“ kūrę horizontalius socialinius tinklus, sunkią minutę gali pasikliauti vienas kitu ir negandas įveikti bendromis pastangomis, tuo tarpu visiškai atomizuotą mūsų šalies gyventoją, per pastaruosius 20 metų nutraukusį bet kokius bendruomeninius saitus, sunkmečiu gali išgelbėti tik labai stora piniginė arba maldaujantis gailus žvilgsnis, nukreiptas į nepasiekiamose viršūnėse sėdinčią jos didenybę Valdžią.
Trečioji mūsų visuomenės ypatybė yra baisi turtinė nelygybė ir dar baisesnis socialinių „apačių“ skurdas. Vakarų šalių „apačios“, aršią kovą už savo gerbūvį pradėjusios jau prieš daugiau nei šimtą metų (prisiminkime 1886 m. Haymarketo įvykius Čikagoje, kurie pagimdė gegužės 1-osios šventę), užsitikrino gana aukštą ekonominės gerovės lygį, tuo tarpu postsovietinė Lietuva dėl menko „apačių“ aktyvumo taip ir liko itin neturtinga Europos Sąjungos provincija, kurioje gerai gyvena tik keli šimtai ar tūkstančiai „nuvorišų“. Skaudžiausia tai, kad per artimiausius metus turtinė nelygybė ir skurdas mūsų šalyje tik didės. Profesoriaus R. Lazutkos tyrimų grupės atliktos prognozės gąsdina, jog pagal oficialią absoliučią skurdo ribą (valstybės remiamas pajamas) skurstančiųjų skaičius 2010 metais Lietuvoje gali išaugti iki 440 tūkst. žmonių.
Šios trys minėtos ypatybės – valdžios vykdoma agresyvi neoliberalizmo politika, horizontalių socialinių tinklų stoka ir totalinis masių skurdas – buvo būdingos ir XXI amžiaus pradžios Argentinai, kuri 1999-2002 m. patyrė didžiulį ekonominį ir socialinį kolapsą, privertusį susimąstyti net didžiausius neoliberalizmo šalininkus. Pastarieji susimąstė jau vien dėl to, kad ši krizė sąlygojo iki tol nematytą precedentą – 2002 m. Argentina atsisakė sumokėti savo kreditoriams (Tarptautiniam valiutos fondui ir Pasaulio bankui) daugiau nei 150 mlrd. dolerių.
Aišku, TVF ir PB ekspertai dar tik rengia Lietuvos kreditavimo planus, tačiau manau, jog A. Kubiliaus vyriausybė pati vykdo kur kas griežtesnę biudžeto išlaidų ir socialinių išmokų mažinimo politiką negu galėtų sau leisti šios dvi pasaulinės finansinės organizacijos. Todėl norėčiau trumpai prisiminti 1999-2002 m. Argentinos ekonominės krizės įvykius, paieškoti analogijų su mūsų šalimi ir galbūt rasti tokių krizės įveikimo būdų, kurie tiktų ir Lietuvai. (Beje, žymūs ekonomistai jau senokai įžvelgė daug panašumų tarp šiandieninių Baltijos šalių ir 2002-ųjų Argentinos, tačiau panašiausia šalimi jie laiko ne Lietuvą, o Latviją.)
Kas atsitiko Argentinoje 2001-ųjų pabaigoje?
Po Antrojo pasaulinio karo Argentina buvo socialiai gana tvirta ir teisinga valstybė. 1943 m. darbo ministru tapo J. D. Peronas, ėmęs vykdyti paprastiems darbuotojams naudingą politiką ir skatinti profsąjungų kūrimąsi. Tai padėjo J. D. Peronui 1946 m. tapti šalies prezidentu ir iki pat 1955-ųjų ramiai vykdyti vadinamosios „gerovės valstybės“ kūrimo darbus. Tačiau jau nuo 1955 m. surengto valstybės perversmo Argentina pasuko neoliberalizmo keliu. Buvo atvertos rinkos, prasidėjo vietinės pramonės krizė, ėmė augti bedarbystė, 1974 m. užsienio skola jau siekė beveik 8 mlrd. dolerių.
Neoliberalizmo kursas itin sustiprėjo 1989 m. į valdžią atėjus prezidentui C. Menemui ir jo finansų ministrui D. Cavallo. C. Menemas priešrinkiminės kampanijos metu kiekvienam argentiniečiui žadėjo „po gražią moterį ir raudoną „Ferrari“, todėl po rinkimų ėmėsi stropiai vykdyti savo pažadus. Jis pirmasis šalyje įsigijo pusę milijono dolerių kainuojantį sportinį šios markės automobilį ir ėmė stengtis, kad tą patį galėtų padaryti ir kiti šalies gyventojai. Jo vadovaujama vyriausybė pradėjo imti milžiniškus TVF ir PB kreditus bei leido užsienio kapitalui supirkti didžiausias vietines įmones. O D. Cavallo ištisus 10 metų kruopščiai vykdė visus savo kreditorių nurodymus.
Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Visą C. Menemo valdymo laikotarpį nuosekliai augo šalies užsienio skola: 1991 m. – 80,8 mlrd., 1996 m. – 108,9 mlrd., 2000 m. – 140,0 mlrd., 2001 m. – 155,0 mlrd. dolerių. Tolydžio augo ir skurdas. 1999 m. C. Menemą pakeitęs prezidentas F. de la Rua vykdė tą pačią TVF ir PB politiką, todėl 2002 m. spalį Argentinoje buvo pasiektas absoliutus skurdo rekordas – 54,3 % šalies gyventojų, t.y. 20 iš 37 mln., gyveno žemiau skurdo ribos, o 9 mln. žmonių per dieną uždirbdavo mažiau nei po 1 dolerį.
2001 m. pabaigoje dėl ištuštėjusio biudžeto savaitėmis ir mėnesiais buvo neišmokami atlyginimai valstybinių įstaigų darbuotojams, tačiau TVF reikalavo dar labiau sugriežtinti biudžeto taupymą. Dėl hiperinfliacijos nuvertėjo gyventojų santaupos, žmonės apgulė bankus, tačiau TVF patarė bankams įvesti „corralito“ – apribojimą, kad bankai vienam žmogui galėtų išduoti ne daugiau kaip 100 dolerių per savaitę. Grudžio mėnesį prasidėjo neramumai, bankų antpuoliai ir kruvini gatvių mūšiai su policija, kuriuose žuvo 30 žmonių. TVF ekspertų patartas prezidentas F. de la Rua įvedė komendanto valandą.
Tada Argentinos žmonės neišlaikė. Gruodžio viduryje į gatves išėjo milijonai gyventojų, barškindami puodais ir keptuvėmis. Gimė nauja protesto forma – „cacerolazo” („puodų tarškinimas”). Gruodžio 20 dieną, neišlaikiusi baisaus triukšmo, atsistatydino vyriausybė. Vienas po kito keitėsi parlamento paskirti laikinieji prezidentai, kurie poste išsilaikydavo vos kelias dienas..
Masiniai puodų tarškinimai vyko visą 2001-ųjų gruodžio pabaigą ir 2002-ųjų sausio pradžią. Svarbiausia šių protestų ypatybė buvo ta, kad žmonės nesielgė standartiškai ir nereikalavo vienos valdžios pakeisti kita. Milijonai argentiniečių reikalavo pakeisti visą sistemą – panaikinti visas tris valdžios formas (vykdomąją valdžią, įstatymus leidžiančiąją valdžią bei teismus) ir suteikti laisvę tvarkytis patiems žmonėms. Šis reikalavimas geriausiai atsispindėjo populiariausiame to meto šūkyje „Šalin visus!“ („!Que se vayan todos!“).
Jau sausio pradžioje argentiniečiai ėmė ne tik reikalauti teisės į savivaldą, bet ir ją kurti savo pačių rankomis. Bankų ir valdžios įstaigų piketų bei gatvių blokadų metu užgimė nauja valdžios forma – piliečių asamblėjos. Asamblėjos arba žmonių susirinkimai, kaip tiesioginės, o ne atstovaujamosios demokratijos išraiška, vienijo tūkstančius pačių įvairiausių profesijų ir amžiaus piliečių, nepriklausančių jokioms partijoms bei politiniams judėjimams. Iš pradžių sprendusios tik „cacerolazo” organizavimo klausimus, asamblėjos pamažu ėmė tvarkyti vis daugiau visuomeninio gyvenimo reikalų. Į asamblėjas susibūrę žmonės kūrė teisinės piliečių apsaugos grupes, užimdavo bankrutavusias gamyklas ir tęsė jų darbą, steigė naujas įmones ir netgi medicinos klinikas. Pirmaisiais 2002-ųjų mėnesiais Buenos Airėse ir didžiausiuose Argentinos miestuose veikė daugiau nei 300 įvairiausių asamblėjų.
UNESCO konsultantas Nicole’as Maurice’as 2002 savo ataskaitoje rašė: „Argentinos piliečiai spontaniškai kuria naujas visuomeninių santykių formas. Jie nežino, kaip apsaugoti ar susigrąžinti prarastus pinigus. Tada jie ima megzti asmeninius ryšius, grįstus tarpusavio pasitikėjimu ir kaimynyste. Jie kuria asamblėjas ne tik dėl „corralito“ apribojimų, tokia demokratijos forma jie išreiškia politinį savo atstovavimą, nes anksčiau negalėjo dalyvauti priimant sprendimus, tiesiogiai liečiančius jų gyvenimą. Argentinoje pirmą kartą formuojasi naujas pilietinių santykių tipas. Asamblėjose dalyvauja įvairūs žmonės – bedarbiai, valstybės tarnautojai, gydytojai, mokytojai, pensininkai, piketuotojai („piqueteros“). Žemiausios ir vidurinės klasės atstovai palaiko ryšius per internetą, kartu dirba asamblėjose, organizuoja mainų klubus, skirsto surinktus pinigus ir kuria kolektyvines struktūras, kurios užtikrina skaidrų ir demokratinį visuomeninių fondų paskirstymą.“
Kai kurios gyventojų asamblėjos vėliau nunyko, kitos transformavosi į visuomenines organizacijas, o kai kurios veikia iki pat šių dienų. Argentinos vyriausybei ir tarptautinėms finansinėms organizacijoms teko pripažinti jų įtaką ir vesti tiesiogines derybas pačiais svarbiausiais visuomeniniais klausimais. „Piqueteros“ judėjimas irgi išliko, šiandien jame dalyvauja apie 35 000 argentiniečių. Veikia ir daugelis krizės metais užimtų gamyklų bei įmonių. Pavyzdžiui, 2001 m. savavališkai užėmę keraminių plytelių gamyklą „Ceramica Zanon“, darbininkai įkūrė kooperatyvą „Fabrica sin Patrones“ („Fabrikas be viršininkų“), kuriame savininkų teisės suteiktos visiems įmonės dirbantiesiems – 500 žmonių.
Argentinos „masių sukilimo“ pamokos
Argentinos gyventojai, kurie 2002-ųjų pradžioje buvo pasiryžę įgyvendinti savivaldos principą ir perimti į savo rankas visų visuomenės klausimų sprendimą, kovojo ne tik prieš neoliberalizmo ir skurdo įsigalėjimą. Jie kvestionavo pačią atstovaujamosios demokratijos sistemą, šiandien vyraujančią visame Vakarų pasaulyje. Jie suprato, kad į valdžią iškilę žmonės, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų ir rinkiminių pažadų, nesistengs rasti išeities iš krizės, o norės tik išsaugoti uždarą ir jiems patogią sistemą, kurios hierarchijos viršūnėje atsidūrė. Sukilę argentiniečiai tiesiai ir atvirai pareiškė, kad gali tvarkytis patys, o ne patikėti savo reikalus saujelei korumpuotų valdininkų.
1999-2002 m. Argentinos ekonominės krizės pavyzdys leidžia tiesiogiai susieti tris nagrinėtas kategorijas – neoliberalizmą, skurdą ir savivaldą. Neoliberali valdžios politika gimdo socialinę atskirtį ir žemiausių socialinių sluoksnių skurdą. Kai šio skurdo mastai pasiekia tam tikrą kritinę ribą, įvyksta socialinis sprogimas – nuskurdusios masės sukyla ir pareikalauja panaikinti ne tik tiesioginę skurdo priežastį (neoliberalizmą), bet ir potencialų skurdo sukėlėją (bet kokios valdžios egzistavimą).
Taigi neoliberali valdžios politika pati nepastebimai kuria pilietinę visuomenę, kuri, kaip ir Argentinoje, gali atsirasti staiga, per vieną dieną. Šiandien pilietiškai aktyvios visuomenės Lietuvoje mes nematome, tačiau vieną gražų rytą pabusime ir išvysime pilietinės visuomenės triumfą – šimtus tūkstančių mūsų šalies gyventojų tuščiais pilvais ir tuščiais puodais rankose. Tam reikia visiškai nedaug – svarbu, kad dabartinė vyriausybė toliau tęstų neoliberalią „diržų veržimo“ politiką.
