„Viniaus basiliskas iš savo irštvos tebesiurbia iš žmonių smegenų pačias geriausias, pačias gražiausias mintis...“ (Ričardas Gavelis, 2000).

„Tai, ką graikai vadino „poei", galima išversti „veikti“. Kur trūksta kokybiškos veiklos, poezija miršta; įsivyravusioje tuštumoje randasi jos antipodai: informacija, programavimas, specializacija todėl poeziją galima laikyti radikalia veiksmu išreikšta teorija, revoliucinės strategijos ir taktikos viršūne, didžiojo kasdienybės žaidimo apogėjum“ (Raoulis Vaneigemas. Menas gyventi. Kasdienybės revoliucija).

– Vėlyvą 1989-ųjų rudenį Lietuva tebestovėjo prie Rolando Paulausko kilpos – nei pakarta, nei paleista...*

– Naujoji sąjūdistinė gerontokratija pasiklydo tarp trijų pušų – Vakarų, Maskvos ir Terlecko.

– Viešumą pasiekė kai kurie Vilniaus pokerio ezoteriniai kodai...

Iš Charkovo per Maskvą į Lietuvą atvyko vienintelis Ašomo specialistas Valerijus su katinu Muslimu ant galvos; Šakinis (reikėtų sakyti „šakietis“) Studentas (iš didžiosios „S“) Bacevyčia perstojo į ką tik įsteigtą filosofijos fakultetą ir su savo pyple g /f „zuikiavo“ Antakalnyje; jo kraštietis poetas Beraštis atėjo „į žentus“ pas būsimą Atkurtosios Respublikos ambasadorių Prancūzijoje ir su Mme Irma-Barbora darė menus po visą Šalį...

Kniazius, Vitalijus, vaidilutis Sadamas, Dramblių pora, dvi Eglės ir kiti „žalčio vaikai“ stojo-virto ne medžiais, bet protagonistiniu šio herojiško pasakojimo branduoliu [epizoduose pasirodžiusiųjų pavardės beigi bajoriškos regalijos (vienu metu kunigaikštis Vilgaudas kilmingųjų vardus suteikė kone visiems „bonifratrams“) – žinomos].

Ašomo pseudospecialistas Valerijus (su katinu Muslimu ant galvos), studijozas Bacevyčia ir menininkas vandalistas Beraštis (kuris juodu ir pakvietė į tądien atsidariusią „parodą“ – instaliaciją iš plytų ir audeklo, nusidriekiančio per kelis narvus-celes ir keleto art vampyr paveikslų) nusileido į kolonų salę – su šiukšlių montblanu bei vaizdu į Akmeninį Stuoką (-Gucevičių) – nusišlapinti pasienyje ir pribaigti alaus debesio…

Gediminaičiais vedinas Erikas Marija Staselis Kunigaikštis uždegė žvakes (kiek vėliau, kai visų didžiausių senamiesčio aikščių pašonėje kažkada buvusiame vienuolyne pritemo, kai pakavojom tuščius butelius) ir paskelbė poezijos skaitymus. Mme Irma-Barbora ir Beraščių šeimos draugas Vytukas su instrumentais-marionetėmis įsitaisė tarp instaliacijų antrame aukšte „damušti“ paskutinių mizanscenų. „Neišsimokiusių studenčių“ kuopa ir gausi margų marginalų kohorta užtvindė griuvėsių erdvę ir nuščiuvusi laukė atomazgos.

Tokia nauja „Vilniaus pocherių” rekonfigūracija: iš nekonvencionalių „prie-menininkų“, savadarbių eiliakalių, metraštininkų diletantų, filosofų plebėjų, kišeninio chaoso, kasdienybės genijų (!).

Jie ateidavo tiesiog iš paskaitų, mokyklos, „juodo darbo“, iš Žibės ir Vaivos, kelionės į sostinę, bastymosi po miestą: surūkyti cigaretės, pagąsdinti sulaukėjusių kačių, pasilabinti, susimatyti, atšvęsti, pasidžiaugti, atsiverti, išsiplūsti, išsižliumbti, prakeikti, „nusiplauti“ – kalbėti, kalbėti, kalbėti. Atsinešdavo knygų (infoshopo užuomazgos!), gitarų, smuikų, kanklių, tamtamų, harpą, ready-made iš kiemo sąvartyno. Noisas čia skambėjo taip pat įprastai, kaip vargonų (silpni) garsai, prasismelkiantys iš „Mažosios baroko“. Vakarojimas užsitęsdavo iki ryto, virsdavo nakvojimu: iš vyrių iškeltos gretimų celių durys atstojo (improvizuotas) lovas;

„Laisvajame Bonifratrų universitete“ klausytasi Valerijaus paskaitos-pasakos apie ašomų kalbos komparatyvistiką, a-politinį valdymą ir paskutiniąją gyventojų reformą (ir šiandien paslaptis, koks „kontingentas“ ĮSIKIRTO, kad Ašomas – tai viso labo megėjiška utopija, nors ir su savo „kalba“, labai kruopščiu politiniu bei geografiniu žemėlapiais), kunigaikščio Vilgaudo – „apie humanizmą“, enciklopedisto Vitalijaus – „apie viską“.

Naujas žanras lietuvių žodinėje kūryboje – Bacevyčios „ligos istorija“: iš medikų nugvelbtos ligonio kortelės (įskaitant skiepų kortelę) skaitymas su beletristiniu patosu juoku springstančiai atmorozintai auditorijai. 

Populiariausia artyvizmo srovė – malkavimas (vėliau sėkmingai „kultivuotas“ Užupio, Skapo ir kituose skvoterynuose): po vieną, poromis arba grupėmis leisdavosi rinkti „nelegalių lentgalių“ ir kitokios medienos „pečiukui“ – dažniausiai statybvietėse, tačiau kentėdavo ir buržujų malkinės.

Agitacinis antibasiliškumas: nuo undergroundo iki overgroundo. „Letristai“ gediminaičiai-vilgaudaičiai iš čia traukdavo į naktines grafitti akcijas: GRIAUK VISKĄ, KA ZABULIS** PASTATĖ!

Studentas filosofas Sadamas savo valia fanatiškai dabojęs „ugniakurą” (už ką ir gavo vaidilučio pravardę), aukodavo kiauras naktis, kad gerieji broliai ir sesės (dažniau – sesės) nesužvarbtų. Jeigu katrai būtų įtaisęs vaiką, dabar jis/ji turėtų devyniolika metų.

Pusę savo gimtadienių „pogrindyje“ atšventęs Bacevyčia tą 1990-ųjų vasario 16-ąją įkopė į (jojo) dvidešimt devintuosius ir pagal išankstinį artistų susitarimą buvo iškilmingai pagerbtas griežtai laikantis išvakarėse nuskambėjusio sąjūdžio kreipimosi-priesako: BE LAŠO ALKOHOLIO!.. Tik (kartusis) ČEFYRAS, „petardos“ su Viduriniosios Azijos ŽOLYTE, neaiškios kilmės RATAI, kurie „vežė“, (galbūt) kokteilis iš dantų pastos „Pamorin“…

„Jeigu basiliskas gali nučiulpti tau, vadinasi, galima ir jam“, – be kita ko yra pasakęs Beraštis. „Apostrofa į dievą!?“ – atliepęs jam vos girdimas apostrofiškas ne šios žemės Balsas…

KAŽIKURIS neiškentęs nubėgo vyno į tašką Pilies gatvėj. Štai kokiu išdavikišku akt[yvizm]u prasidėjo pirmoji pilietinio nepaklusnumo akcija laikinojoje autonominėje postsąjūdistinėje zonoje – pačioje basilisko (irštvos) pašonėje.

** Henrikas Zabulis – LTSR Liaudies švietimo ministras 1988-1990 metais. Angarų statybos senamiestyje „krikštatėvis”.