Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pakvietė Alytaus bienalės rengėjus į šį rudenį vyksiantį Lietuvos dailės gyvenimo dešimtmetį reprezentuojantį renginį – dekadienalę „Lietuvos dailė“. Alytaus bienalės rengėjai, kuriems šiuo metu oficialiai atstovauja tarptautinė psicho[dvasios]darbininkų grupė „Data Miners & Travailleurs Psychique“, ATSISAKĖ dalyvauti šiame renginyje. Atsisakymo motyvus ši grupė išdėstė viešame laiške.

„EIKIT VELNIOP ŠUNSNUKIAI--TARPAS--ATSISAKAU PRIZO--TARPAS--NIEKADA JO NEPRAŠIAU--NETELPA Į JOKIUS RĖMUS TOKS MENININKO KIŠIMAS Į JŪSŲ PROPAGANDĄ--NORIU KAD VIEŠAI PAREIKŠTUMĖTE, KAD AŠ NIEKO BENDRA NETURIU SU JŪSŲ ŠLYKŠČIAIS ŽAIDIMAIS.“ (Asgerio Jorno 1964 m. siųsta telegrama Guggenheimo prezidentui kaip atsisakymas priimti jam skirtą prizą).

Kreipiamės viešai, nes mūsų ligšiolinės derybos nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, nors atskleidė aplinkybes, kurios galėtų sudominti visus Lietuvos menininkus.

Pradžiai pristatysime kontekstą. Šių metų rudenį ŠMC organizuos Lietuvos dailės gyvenimo dešimtmetį reziumuojantį renginį, kuris taip ir vadinasi – „Lietuvos dailė“. ŠMC institucija turi visus galios svertus nuspręsti, kas vertas istorijos, o kas ne. Šiuo atveju ŠMC apsisprendė pagerbti, jo nuomone, vieną svarbiausių dešimtmečio meną formavusių veiksnių – Alytaus bienalę. Ją šiuo metu oficialiai atstovauja tarptautinė psicho[dvasios]darbininkų grupė „Data Miners & Travailleurs Psychique“, susikūrusi po 2009 m. surengtos 3-osios Alytaus bienalės [meno streiko].

2005 m. surengta pirmoji Alytaus bienalė siekė paneigti bienalės surengimo faktą (kaip nepagrįstai susvarbintą) bei atvirai propaguoti antibienalizaciją kaip progresyvų judėjimą, įmanomą ne tik politiniuose-ekonominiuose centruose, bet ir kultūrinėse dykvietėse. Antroji bienalė teigė, kad bienales sėkmingai gali rengti net parodose niekada nedalyvavę jauni žmonės. Trečioji bienalė siekė atvirai paneigti pačią meno prasmę, nes menas ne tik nėra būtinas, bet ir dirbtinai iškreipia socialinį gyvenimą – nepagrįstai pažemina vienas socialines grupes bei jų sąskaita išaukština kitas.

Tai įrodo kad ir šis ŠMC kvietimas. Alytaus bienalę siekiama įteisinti kaip vieną svarbiausių praėjusio dešimtmečio Lietuvos dailę formavusių faktorių, tuo tarpu lieka užmiršti šimtai dailininkų, idealo siekiui atidavę paskutinius sveikatos ir psichikos likučius. To idealo, kurį patys sau susikūrė tikėdami kapitalistine propaganda, perduodama per kultūros, edukacijos ir žiniasklaidos kanalus. Jie niekada nesusimąstė, nes tam paprasčiausiai neturėjo laiko. Taigi šie žmonės nereikalingi istorijai, kuria patys tiki ir pagal ją modeliuoja savo gyvenimus.

Ką gali pasiūlyti bienalizacijos, galios centrų ir meno kaip institucijos devalvuotojai, gavę ŠMC kvietimą dalyvauti dar labiau hierarchizuotoje bienalės versijoje – dekadienalėje? Ko siekia kviečianti institucija? Idėja paprasta: jei nesugebi nugalėti priešo – susidraugauk su juo. Šiam procesui apibrėžti dažniausiai naudojamas rekuperacijos terminas. Pavadinkime menu (ar bent jau kultūros dalimi) jo kritiką, ir jos turinys praras bet kokią prasmę.

Todėl mes kategoriškai atsisakome bet kokių sąsajų su spekuliacijomis, kurias ši institucija galėtų pateikti savo renginiuose. Ankstesnių renginių metu išsakėme viską, ką galėjome tuo metu išsakyti, o šiandien mes užimame naujas pozicijas, į kurias atvedė mūsų ankstesni veiksmai. Tiek mūsų veiksmų liekanos, tiek jų „dokumentacija“ šiandieniniame kontekste būtų tik noras apgręžti mūsų intencijas, susvarbinti mūsų asmenybes. O tai prieštarauja šiandien mūsų keliamiems tikslams sunaikinti „rimtąją kultūrą“ kaip buržuazijos propagandos ruporą.

Mes nesiūlėme ir neketiname siūlyti ŠMC jokio meno kūrinio ar projekto. Mes tik siūlėme atvykti ir sukurti situaciją, kurioje pasiklystų visi „rimtosios kultūros“ mėgėjai. Galbūt jie nerastų kelio prie meno kūrinių, galbūt kelio atgal, galbūt menininkai liktų nepatenkinti tokia situacija ir eitų ieškoti savo darbų, galbūt irgi pasiklystų, galbūt nerastų tik kelio atgal, galbūt mokytojai nebegalėtų kontroliuoti savo mokinių, kurie irgi pasiklystų. O galbūt tai atvertų naują socialinę vaizduotę, kurią mes ir norime skatinti.

Gerbiami ŠMC strategai ir ideologai! Suprasdami Jūsų geriausius ketinimus, norime tik paklausti, ar tikrai esate įsitikinę, kad skirdami skyrelį vienos institucijos atrinktame vaizduojamojo meno ribose besireiškiančių paskirų individų kratinyje ir pavadindami jį „institucine kritika“, pateiksite tai, kas nors kiek atitiktų šį teiginį? Jūs iš karto kuriatės nugalėtojo pakylą po savo pačių statoma triumfo arka. Negi jums dar vis atrodo, kad jūsų instituciniai sprendimai turi kokią nors prasmę? Kad jais kas nors tikėjo?

Mūsų kritika nėra nukreipta prieš jus tiesiogiai – mes siekiame pasikasti po meno kaip sampratos, kaip institucijos, kurios egzistenciją jūsų tipo darbovietės priima kaip aksiomą, pamatais. Mes atvirai teigiame, kad nei menas, nei menininkas dabartinėje visuomenėje neatlieka jokios funkcijos, jie yra tik tušti signifikatoriai rinkos ir politikos manipuliacijoms. Mes vykdome agitacinę, edukacinę ir propagandinę veiklą teigdami, kad žiūrovo pozicija, į kurią jį pastato tokios institucijos kaip jūsų, yra žeminanti. Mes teigiame, kad „aukštoji kultūra“ yra mitas, kurio tikslas – dvasiškai ir psichiškai represuoti žmogų, daryti jį pasyvų ir paklusnų („kultūringą“).

Kita vertus, šiandieninėmis sąlygomis siekti išlaisvinti žmogų dvasiškai nebeturi jokios prasmės – kapitalistiniai santykiai suskaldė žmogaus sąmonę į daugybę specializuotų sričių, kurių kiekvienai sukurtas atskiras represinis aparatas. Šiandien žmogus represuotas ne tik dvasiškai ir psichiškai, bet ir ekonomiškai, seksualiai, politiškai ir netgi fiziologiškai. Norėdami ko nors pasiekti žmogaus išlaisvinimo srityje, menininkai (tam tikra socialinė grupė žmonių, kurie yra jautrūs išnaudojimui, vadovaujasi intuicija, o ne protu, bei susigalvoja dar nematytų priemonių, kaip prieš tą išnaudojimą kovoti) šiandien privalo imtis iniciatyvos ir totalių priemonių visose žmogaus egzistencijos srityse – ne vien estetinėje.

Kas nusprendė, kad menininkų reikalas tėra estetika? Ar tik ne tas senas pirdžius Kantas, kuris toliau savo universiteto kiemo nosies neiškišo?.. Estetika yra ne kas kita kaip pažeminimo ir išaukštinimo instrumentas, kuris buvo įduotas į rankas institucionalizuotiems menininkams, kad šie galėtų iš pradžių diferencijuoti vieni kitus, o vėliau ir visą žiūrovų visuomenę.

Kaip jau supratote, mes kategoriškai atsisakome dalyvauti jūsų žaidimuose. Mes savaip vertiname praėjusį dešimtmetį, o jūs nesate pasirengę priimti mūsų idėjų ir veiklos būdų.

Alytaus psicho[dvasios]darbininkai

Data Miners & Travailleurs Psychique