Vakar mačiau mūsų valytoją, už lango grėbiančią lapus. „Nieko čia įspūdingo”, – pasakysite jūs. O įspūdinga yra tai, kad ji grėbė lapus medyje. Taip taip. Ne nuo žemės, o tiesiai nuo medžio. Idėja labai paprasta.
Rudenį medis meta lapus ne visus iš karto, o kasdien po truputį. Valytojai reikia kasdien lapus grėbti nuo žemės. O jeigu ji grėbliu papurto visas šakas, tai lapai nukrenta visi iš karto, ir jai reikia šluoti žemę tik vieną kartą.
„Tingėjimo filosofijos aukštumos”, – pasakysite jūs. Ir vėl klystate. Čia iš tiesų yra tingėjimo filosofijos žemumos. Tuojau viską paaiškinsiu nuodugniai.
Matote, tingėjimo formų yra įvairių. Vienos iš jų išlaisvina, kitos – ne. Pagal tai galima spręsti, kokio lygio tingėjimas yra. Štai valytojos pavyzdys. Ar ji bando išsilaisvinti? Ne. Ji tik susimažina sau darbo. Kas su valytoja atsitiks po metų? Ji vis tiek bus mūsų kiemo valytoja. Dirbs gal kiek ir mažiau negu bet kuri kita valytoja, bet dirbs. Kasdien kelsis anksti ryte, prausis ir eis į darbą.
Ji nėra laisva ir link to nejuda. Ji negali sau leisti tokių minčių kaip: „Oi, kaip gražiai saulė šviečia pro langą, dar pamiegosiu…“, „Oi, šiandien mano duktė išteka, gal nueisiu į vestuves…“ Matote, koks nelaisvas žmogus ta mūsų valytoja. Ji negali padaryti to, ko nori. Ir po metų laiko negalės. Ji – totali vergė.
Cha, galiu kirsti lažybų, kad skaitydami teksto pradžią jūs (kreipiuosi į tuos 98 procentus) vis dėl to pamanėte, jog valytoja atliko tingėjimo veiksmą. Apsigavote. Ar žinote, kaip galėtų atrodyti tikras tingėjimo veiksmas? Štai kaip: „Valytoja vietoje to, kad kasdien grėbtų lapus nuo žemės, sugrėbia juos nuo medžio ir paskui nuo žemės per vieną dieną.“ Sakysite: „Juk tai tas pats pavyzdys“. Taip, vizualiai tas pats, bet galite ateiti po metų laiko ir pažiūrėti, ar valytoja vis dar grėbs lapus. Ne, negrėbs. Tad kuo gi šie du pavyzdžiai skiriasi?
O skiriasi jie mintimis, kurios slypi už aprašyto veiksmo. Pirmoji valytoja galvoja: „Va kaip gudriai sugalvojau – sugrėbsiu lapus nuo medžio ir nereikės man jų grėbti kasdien visą savaitę.“ Antroji valytoja galvoja: „Na va, dar dvi dienelės, gausiu atlyginimą ir mesiu darbą, išvažiuosiu gyventi į sodybą. Ten nereikės mokėti kosminių kainų už šildymą, buto nuomą, liftą, šiukšlių išvežimą, kiemo valytoją (ironija), rūsio ir laiptinės apšvietimą, kaimynų vagiamą elektrą, šilumą ir nuleidinėjamą vandenį iš bendro mūsų ūkio. Negausiu tų 600 litų perį mėnesį, bet ir neišleisiu, todėl dirbti man nereikės, galėsiu sau bimbinėti dienų dienas.“
Matote, kokia minties jėga? Abiejų valytojų veiksmas tas pats, o mintis keičia visą gyvenimą.
Idealioje sistemoje tikras tinginys turėtų gulėti ir kvepėti. Jis nieko neprivalėtų dirbti. Taip buvo Rojuje. Žmogus nieko nedirbo, bet jam nieko ir netrūko, nes visko aplinkui buvo apstu. Tačiau šiandien mes turime sugadintą pasaulį. Šiandien kiekvienas gimstame ir esame tarsi įmetami į vergovės pasaulį. Mes privalome eiti į darželį, mokyklą, universitetą, o paskui visam gyvenimui į darbą darbą darbą... Tokį pasaulį mes paveldėjome iš savo tėvų. Mūsų tėvai – iš savo tėvų. Šie – iš savųjų. Bet taip juk tesėsi ne visada. Kažkada gi mūsų planeta buvo graži. Čia buvo Rojus. Ir nieko nereikėjo dirbti.
Tad kuris iš mūsų protėvių suklydo pirmasis? Kuris nusispjovė į Rojaus sąlygas ir pasakė: „Tfu, gana, parduodu velniui sielą, eisiu pas jį dirbti.“ Kodėl spjauti į Rojaus sodą? Juk čia yra visko, ko tik reikia. Kam dirbti, jei galima nedirbti? Beprotystė. Ir vis gi tai įvyko. Kažkuris iš mūsų protėvių neteko proto – įkinkė save ir savo vaikus, anūkus, proanūkius bei visus kitus palikuonis į pragarišką darbo sistemą. Todėl šiandien kiekvienas užgimęs žmogus privalo dirbti.
Koks bus tas darbas – išlaisvinantis ar besitęsiantis visą gyvenimą ir perduotas mūsų palikuonims – priklauso nuo mūsų pačių. Taip. Rojų galima sugrąžinti. Viskas priklauso nuo minčių, kurios slypi už dabartinių mūsų veiksmų. Taip taip, jūsų bendradarbis keistai šypsodamasis jau dirba išlaisvinantį darbą. Veiksmai tokie patys, kaip jūsų. Jis, kaip ir jūs, – pardavimų vadybininkas. Bet mintys jo jau kitos. Ir šypsenėlė jo jau kitokia. Jei gerai įsižiūrėsite, keistai šypsosi jau pusė jūsų bendradarbių. Jų galvose – pabėgimo planas, išsilaisvinimo planas. Šiandien jie dirba, atlieka robotiškus veiksmus, bet ryt poryt, žiūrėk, jų jau nebebus šalia. Jie ištrūks, išsilaisvins, pradės rinkti mėlynes, gervuoges ir galvas puoštis gėlių vainikais. Spėk, iš kur jie gavo tokių minčių, a? Galbūt skaito tuos pačius interneto puslapius, kaip ir tu? Tai kodėl jie keistai šypsosi, o tu – ne? Dar ne laikas? Dar ne? O gal jau?
Juk pirmas žingsnis padarytas. Darbe skaitai tingėjimo filosofijos tekstus. Tavo antakiai susiraukę, šefas mano, kad tu įnirtingai dirbi. Tu apsimetinėji, apgaudinėji šefą savo įtempta veido mina, o pats skaitinėji tingėjimo tekstus. Tu žinai, kad tau gerai sekasi. Šefas nieko nė neįtaria. Gali sau bimbinėti ir skaitinėti, kol šefo antakiai suraukti ir kol jis įnirtingai dirba ir nepastebi tavo slapto užsiėmimo. Tu gerai žinai, jog esi saugus, nes gerai moki slėptis. Vienintelis dalykas, kurio tu nežinai, yra tas, kad šefas irgi šiuo metu skaito tingėjimo filosofiją. Ups, sumišimas. Pasižiūrim vienas į kitą ir keistai nusišypsome.
