Vilį Normaną kritikai jau spėjo pavadinti skandalingiausiu Lietuvos rašytoju. Jo aštrūs straipsniai spaudoje sulaukia labai prieštaringų vertinimų. Jo naujas romanas „Pavojingas protas“ rizikavo būti uždraustas dėl atviro tyčiojimosi iš beveik visų žmogiškų vertybių, visiško nihilizmo skatinimo ir net savotiško savižudybės išaukštinimo, tačiau neuždraustas. Jaunas autorius neketina sustoti ir teigia, kad jo kūrinys verčia susimąstyti, kur link eina žmonija ir kaip galima sustabdyti jos savinaiką.
– Esi lyg vienas asmuo trijuose pavidaluose – rašytojas, publicistas ir filosofas. Ar ne per platūs užmojai šiame siauros specializacijos pasaulyje? Juk romanus rašantis publicistas dažnai pavadinamas „grafomanu“, o filosofuojantis rašytojas – „diletantu“.
– Dar pamiršai, kad studijuoju politikos mokslus. Ir tai man iš tiesų labai patinka. Tik, Dieve, duok sveikatos. O jei klausi, kokia specializacija man pačiam artimiausia, galiu drąsiai atsakyti: tokios nėra. Kiekviena veikla – romanų rašymas, publicistika ar filosofija yra savaip įdomios ir nenorėčiau nė vienos atsisakyti. Priešingai – dar reikės pasirinkti tokią, iš kurios būtų galima užsidirbti. Nuolatos stengiuosi ne riboti save, bet rasti vis įvairesnių veiklų ir jų čia būtų galima išvardinti dar mažiausiai penkias.
Vienmačiai žmonės, kuriuos masiškai gamina ši visuomenė, dažniausiai labai greitai praranda pasirinkimą, kaip pakreipti savo gyvenimą. Siaura jų specializacija įpareigoja visą gyvenimą vergauti vienam gyvenimo modeliui. Dažniausiai labai pragmatiškam ir egzistenciškai apgailėtinam.
Na, o dėl visuomenės požiūrio – kaip galiu kreipti į jį dėmesį, kai parašiau romaną, kurį būtų galima pavadinti spjūviu į šiandienos visuomenę? Romane iki visiško kraštutinumo tyčiojamasi iš šiandienos visuomenės normų, vertybių, apsimestinės gerovės, gyvenimo taisyklių ir siekio vaidinti laimę. Jeigu rūpinčiausi savo reputacija, niekada nebūčiau šio romano parašęs. Aš siekiu ne patikti žmonėms, o būti savimi.
– Jeigu reiktų ištarti tris sakinius, glaustai nusakančius romano esmę, kaip jie nuskambėtų iš autoriaus lūpų? Ką ištartų autorius kaip filosofas, autorius kaip publicistas ir autorius kaip rašytojas?
– Po tavo klausimo prisiminiau savo bakalauro gynimą, kai vienas dėstytojas liepė trumpai atpasakoti visą bakalauro darbą. Aš, žinoma, nesutikau ir pasakiau, kad nesiruošiu atpasakoti to, ko neįmanoma atpasakoti. Buvau apšauktas negerbiančiu vyresnių žmonių. Beje, tai tiesa – nejaučiu jokios pagarbos idiotams, kad ir kokio amžiaus jie būtų. „Pavojingo proto“ neįmanoma glaustai nupasakoti. Tai ne knyga apie maisto gaminimą, kurią galima nusakyti dviem žodžiais: šūdo krūva.
– Gerai, bandykime kitaip. Kas, tavo supratimu, yra „pavojingas protas“? Kodėl šie žodžiai atsirado knygos viršelyje?
– Pavojingas protas – tai protas, kuris naikina, kad sukurtų ką nors nauja. Visos šio pasaulio sistemos yra taip sukurtos, kad išnaudotų didžiąją dalį žmonių, o keliems suteiktų neribotų galimybių. Pavojingas protas būtent todėl ir pavojingas – jis yra prieš tokią sistemą, kuri daugumai atrodo normali, o prieš ją sukylantys – pavojingi. Pavojingas protas – tai tarsi sistemos viduje tiksinti bomba. Neabejoju, ši knyga įkvėps ne vieną žmogų keisti savo gyvenimą ir rinktis kitą barikadų pusę. Pusę, kuri palaiko išnaudojamuosius, ne išnaudotojus. Be to, manau, kad tai puikiai visą romaną atspindinti metafora. Nes visame romane iš principo ir kalbama apie tai, kas geriau – sveikas ir visuotinai priimtinas protas, kuris nieko negriauna, kuris aklai pataikauja esamai padėčiai, ar priešingai – protas, kuris nori kažką pakeisti, protas, kuris sprogdina.
Dabartinis pasaulis – tai godžių išnaudotojų uzurpuotas gulagas, kuriame paprasti mirtingieji gyvena tam, kad atneštų pelną saujelei žmonių. Ar tai teisinga? Ar normalu, kad turime milijonierių valdžią? Aš nesutinku su tokia pozicija ir manau, kad geriau jau sugriauti pasaulį iki pamatų, nei toliau gyventi tokiame, koks jis yra dabar. Geriau visi nieko neturėtų, nei keletas turėtų labai daug, o kiti žiūrėtų į juos televizoriaus ekrane.
– Filosofą S.Žižeką žiniasklaida dažnai vadina „pavojingiausiu Vakarų mąstytoju“. Kokie šiandien gyvenantys žmonės mąsto pavojingai? Ar jų yra Lietuvoje?
– S. Žižekas yra akademikas, todėl jo pavojus yra daugiau teorinis. Jis nesiūlo praktinių būdų keisti pasaulį. Jo veikla apsiriboja galimų grėsmių konstatavimu. Nors sutinku – jis yra didis mąstytojas, nes drįsta beveik vienui vienas stoti prieš visus parsidavusius intelektualus, kurie bijo prarasti savo gerą reputaciją, todėl vaidina rimtus. S. Žižekas kitoks – jis nebijo virsti klounu, kad pasakytų labai skaudžius dalykus.
Man pats pavojingiausias žmogus šiame pasaulyje yra prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas. Nes jis drįsta tyčiotis iš visko, ką Vakarų pasaulis laiko didžiausiomis savo vertybėmis. Jis parodo, kad visa tai yra apgaulė, skirta tam, kad žmonės ramiai eitų į darbą ir nieko nekeistų. Kitaip sakant, kad ir toliau gamintų dar daugiau šūdo, kad dar labiau suktų ekonomikos turbiną. Jis yra didysis šių laikų pranašas, kuris nežada rojaus. O ne, jis žada pragarą. Kuris, aišku, anksčiau ar vėliau ateis, jeigu niekas nepasikeis.
Lietuvoje nėra tokio lygio rašytojų ar mąstytojų. Visi daugiau ar mažiau rūpinasi, kaip pragyventi. Ir aš jų neteisiu – būti atstumtuoju, kritikuojamu, nemėgstamu, vienišu ir nelaimingu yra sunkiausia dalia, kokią žmogus gali savanoriškai pasirinkti. Jeigu vėl ateitų Jėzus Kristus, žmonės jo nenukryžiuotų – jie priverstų jį dirbti kapitalizmui, t.y. dirbti šėtono darbą. Manau, to bijodamas Kristus ir nesirodo!
– Romano veikėjai – jauni žmonės, daugiausia studentai – itin dostojevskiški: netgi po lytinio akto jie ima tuojau pat filosofuoti ir kontempliuoti juos supantį pasaulį. Į nuolatinius jų apmąstymus kaskart įsiterpia visa virtinė žymių dabarties ir praeities filosofų. Bet juk L.Wittgensteinas įspėjo: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“
– Pirmiausia – kodėl negalima kalbėti? Nuo kada svarbiausi žmogiški klausimai yra tabu? Kas čia per sušiktas nusistatymas, kad romanai turi būti apie nieką? Šio romano veikėjai kalba apie tai, kas jiems aktualu ir kas, aš manau, aktualu daugeliui. O jeigu L.Wittgensteinas (abejoju, ar jis kada nors tikrai gerai pasimylėjo) čia yra riba, tada atsakau U.Eco žodžiais: „Apie tai, apie ką negalima teoriškai kalbėti, reikia papasakoti.“ Aš ir pasakoju.
– Nesunku atspėti, kad autoriaus alter ego yra Tomas – maištininkas, sukilęs prieš akademinį pasaulį; rašytojas, netelpantis į jokius literatūrinius rėmus; filosofas, laužantis visas nusistovėjusias mąstymo ribas. Ar savo prototipus turi ir kiti veikėjai, pvz., politikė Arielė?
– Visi veikėjai turi prototipus. Tik nereikia daryti išvadų, kad autoriaus prototipas yra Tomas. Tai būtų paviršutiniškas spėjimas. Aš nesu toks, koks jis. Man gerokai trūksta „kietumo“, nors daug mano draugų sako, kad aš esu būtent toks. Bet įvaizdis gerokai skiriasi nuo realaus gyvenimo. Visi šios knygos personažai turi prototipus, tik vienas Tomas yra neaiškus. Nes jis toks įvairus, kad surasti jam prototipą beveik neįmanoma. Aš mažiausiai noriu, kad žmonės tapatintų jį su manimi: mat žadu sukurti dar ne vieną įdomų veikėją, panašų į save. Bet niekada nekursiu tokio, kurį laikyčiau savimi. Nebent mirties patale. Arielė, aišku, turi prototipą. Tai irgi gana ryšku. Ir aš jau bijau, kas bus, kai ji perskaitys šią knygą! Na, o visa kita... Ech, palikime tai vaizduotei. Tegul skaitytojai ieško tikrų prototipų. Gal ras. Netyčia. O gal ir ne. Stengiausi labai stipriai juos paslėpti. Nuo visų – net nuo savęs paties.
– Literatūrologė Rima Pociūtė, anonsuodama knygą 4-ajame viršelyje, nusprendė, kad tavo romanas „beveik niekuo nesisieja su lietuvių literatūros tradicijomis“. Ką ji turėjo omenyje? Juk filosofinės literatūros žanrą bandė daugelis – nuo V. M. Putino iki G. Beresnevičiaus?
– Mano literatūra nėra tik filosofinė. Manau, Rima norėjo pasakyti (nors aš jos apie tai neklausiau), kad mano literatūros neįmanoma palyginti su jokio kito lietuvio autoriaus kūriniais. Ir tai man yra pats didžiausias komplimentas, nes esu vienas iš nedaugelio, kuris visiškai nesiskaito su lietuvių literatūra ir galvoja, kad joje tikrai nėra dėmesio vertų autorių. Tik išimtys, apie kurias nekalbėsiu. Jei kas nors sugebės rasti šio romano analogą lietuvių literatūroje, skirsiu tokiam žmogui asmeninę premiją.
– Ta pati R. Pociūtė sako: „Šis romanas yra išbandymas ne tik autoriui, bet ir skaitytojui. Tai naujas lietuvių literatūros etapas – postmodernus nihilizmas.“ Kas gi tas „postmodernus nihilizmas“ – literatūros žanras ar filosofinė kryptis?
– Postmodernus nihilizmas – tai literatūros kryptis, kuriai būdingas XX amžiaus pabaigos Vakarų Europos nuosmukio demaskavimas. Žinoma, tai labai sąlygiškas terminas, bet romane „Pavojingas protas“ galima aptikti visus esmingiausius šios krypties bruožus, iš kurių pagrindinis – laimės visuomenės neviltis. Jos galutinė ir neatšaukiama apokalipsė. Bandymas verčiau griauti laimę, nei toliau kentėti jos sukeliamas kančias.
Dar nė viena visuomenė nepatyrė to, ką išgyvename mes – prievartinį varymą į laimę. Prievarta brukamą visomis prasmėmis aprūpintą gyvenimą. Mes neturime pasirinkimo būti ar nebūti laimingiems, nes nebėra tokios alternatyvos. Apie ją visiškai nemąstoma. Tarsi jos nė negalėtų būti.
Šiandienos pasaulis pasmerkė kančią, nes ji neskatina vartojimo, tuo mus visus pasmerkdamas nevilčiai, kai joks vartojimas neatrodo pakankamas. Reklama nuolatos ką nors siūlo, bet nesukelia svajonių. Mes persisotinome vartojimu ir dabar vemiame nuo jo. Mes neturime svajonių, tikslų, idealų, nes norėjome būti turtingi, gražiai apsirengę ir laimingi, o laimė su materialiais dalykais neturi nieko bendra.
Daug geriau už mane tai aprašė mano jau minėtas prancūzų rašytojas M.Houellebecqas, kuris pateikė kaltinamąjį aktą Vakarų visuomenei už tai, kad ši privertė žmones būti laimingus. Karlas Popperis jau seniai sakė, jog bandymas padaryti žmones laimingus yra pats pavojingiausias visuomenės idealas. Ir jis buvo teisus. Jis tikriausiai matė nemąstančią Amerikos visuomenę ir suprato, kad, privertus žmogų būti laimingą, atimamas pats jo žmogiškumas.
Taigi grįžtant prie terminologijos, leisiu sau būti filosofiniu diletantu ir pasakysiu, kad tradicinis nihilizmas ir pirmiausia F.Nietzschės filosofija nihilizmą laikė būdu griauti tam tikrus stabus ir ieškoti naujų gyvenimo perspektyvų. Šiandienos pasaulyje jau nėra perspektyvų – vienintelis būdas nepasiduoti masiniam kvailinimui yra totalus visa ko griovimas. Tai ir yra atsakymas į klausimą, kas tas postmodernus nihilizmas.
– Romano viršelis išties labai apokaliptinis – liepsnojančių dangoraižių fone išnyra ugniniai autoriaus veido kontūrai. Ką norėjai aprašyti – savo ar viso šiandieninio pasaulio apokalipsę?
– Tai nėra mano autobiografija. Mano veido kontūrai ugnies fone simbolizuoja žvilgsnį, kuriuo stebiu pasaulinę apokalipsę. Nors, kita vertus, kiekvienas pasaulio pilietis turėtų jausti, kad gyvena, kaip sako S.Žižekas, „pabaigos laiku“. Ši civilizacija yra pasmerkta išnykti. Taip sako ne tik garsiausi mokslininkai, geriausi rašytojai, taip sako visi sveiko proto žmonės, kurie suvokia, kad tokie, kokie esame, mes ilgai netempsime.
Būtų gerai dar sulaukti, kai liepsnos kils ne knygos viršelyje, bet užlies visą pasaulį. Juoksiuosi pirmas, kai žmonės nustebs dėl to, kas vyksta. Nes iki tol tikriausiai daugiau nieko nedarė, tik vartojo ir teršė. Ir visai nesusimąstė. Tai bus geriausias vakarėlis Visatoje. Vien dėl jo verta dar šiek tiek pagyventi ir pakentėti esamą absurdą.
– Tačiau romanas baigiasi savotiška „laiminga pabaiga“. Maištininkas Tomas pasauliui pasiūlo trečiąją alternatyvą – mažinti konkrečių žmonių galios turėjimą. Krizė ėmė slūgti, karo grėsmė – mažėti, o veikėjai – tuoktis ir gyventi ramų gyvenimą. Papasakok plačiau apie tokią panacėją.
– Tu klysti. Tomas pasiūlo gyvenimą kitaip. Tiesa ta, kad mirsime visi. Nejau nesupratai? Jis susprogdina visą sistemą. Ir jis laimi. Amžiams. Laimingai iš tiesų išgyvena tik jis vienas. Visi kiti pasirenka „laimingą“ vegetavimą. O tai, kad viskas normalizuojasi, yra normalu, anksčiau ar vėliau taip ir turėjo būti. Bet normalizuojasi socialinė – ekonominė pusė. Ne vidinis žmogaus pasaulis.
– Norėdamas pramisti, būsi priverstas gyventi kaip visi – kulniuoti į darbą, o paskui – į prekybcentrį. Kaip įmanoma „gyventi kitaip“ ir nenumirti iš bado? Ir ką reiškia „susprogdinti visą sistemą“? Juk susisprogdinsi pats, nes esi sistemos sraigtelis.
– O ką dirbo G.Debordas? Arba E.Limonovas? Jie nieko nedirbo. Jie rado kaip pragyventi ir be kulniavimo į darbą. Be to, tas taikytina ir daugeliui kitų praeities rašytojų, mąstytojų ar revoliucionierių. Gyventi kitaip – reiškia rasti būdą, kaip nepasiduoti sistemai ir vis tiek joje išsilaikyti. Keli šio romano veikėjai sugalvoja iš tiesų neblogą planą, kaip kvailinant žmones užsidirbti daug pinigų. Jei kas nors, perskaitęs romaną, nuspręs tokią idėją įgyvendinti, aš mielai prisidėsiu. Neabejoju jos veiksmingumu, nes pats esu išbandęs šį tą panašaus, ir visai neblogai sekėsi. Svarbiausia nebijoti rizikuoti. O sistemos sprogdinimas irgi yra metafora. Žinoma, kad ir pats išlėksi į orą. Bet tokia yra tikro revoliucionieriaus dalia – mirti už savo svajones.
– Kalbėdami apie sociumą, visai užmiršome meilę, kuri nuolat švyti tavo knygos puslapiuose. Paskutinis knygos skyrius baigiasi žodžiais „Turi pajusti, kas nutinka, kai meilė tampa mirties priežastim.“ Gal ir mums verta baigti pokalbį viltingais žodžiais apie meilę?
– Meilės šiame romane iš tiesų daug. Tiek Tomo meilės žmonėms ir Arielei, tiek kitų veikėjų normalių meilės istorijų. Bet meilė čia nėra suvokiama primityviai – kaip jausmas, kaip kažkas gražaus ir visiškai neskausmingo, kaip idiotiškos jungtuvės su kaimiška muzika. Meilė šiame romane pirmiausia yra protų bendrystė. Tai galima nusakyti paprastai: mirti iš meilės – tai gyventi amžinai. Visa kita šiaip ar taip neturi jokios prasmės.
Kalbino Darius Pocevičius
2010 12 14
