Maištingi garsai gali sukelti maištą! Užtenka sugroti tinkamoje vietoje, ir kaip mat prisistatys policija... Semplerio garsai gali būti ginklas! Vaikai susivienys, ir niekas jų nesustabdys. KAUKIS! (Atari Teenage Riot, 1995 m., Berlynas). Manau, kad jauni žmonės viską pakeis. Jie turi galios ištarti: „Velniop viską! Padarykime tai iš naujo!“. Jie dar nėra visiškai įklimpę. Toks pat požiūris gali būti būdingas ir vyresniems. Tačiau tokie pasitaiko retai. Mes nekalbame už visus, tik už save. Išrėkiame tai, ką jaučiame ir galvojame, o kiti žmonės gali su tuo sutikti arba atmesti. Aš atmetu valdžią ir šeimą. Nesu „Digital hardcore“ tėvas. Kai jie mane tokiu pavadino, aš sugrioviau savo įvaizdį. Dauguma jaunimo neturi jokių vizijų, jokių idėjų apie ateitį ar pokyčius. Nuobodulys veda į fašizmą, bet ne į neapykantą. Nacionalizmas turi mirti! Kapitalizmas turi būti sugriautas! Sistema turi būti sunaikinta.
Gyvename apsimestinėje demokratijoje – viską kontroliuoja didžiosios kompanijos ir korporacijos. Mažuma valdo visus pinigus. Tokia visuomenė mums panaši į kalėjimą. Krikščionių moralė atėmė daugelį laisvių. Galėtume tiesiog atsisėsti ir laukti, kol sistema subyrės. Bet mes per jauni, kad lauktume! Klaidinga yra visa visuomenės sandara, o ne kažkokie atskirų politikų veiksmai. Smulkios reformos gali būti tuoj pat atšauktos – tai ne sprendimas. Tai tik stabdo procesą.
„Atari Teenage Riot“ atėjo, kad sugriautų apsimestinę harmoniją, kurią formuoja žiniasklaida ir pramogų verslas. Ši sistema kuria rasizmą. Valdžiai ji labai naudinga. Ją lengva parduoti. Tokios „harmonijos“ persmelkta visa muzikos scena.
„Atari Teenage Riot“ ir „Digital Hardcore“ – tai mūsų atsakas į tokią padėtį. Velniop sistemą ir valdžią! Vieną gražią dieną rasizmas bus įveiktas... Mano senelis mirė konclageryje per Antrąjį pasaulinį karą. Jis nebuvo žydas. Naciai jį nužudė, ners jis buvo socialistas. Manote, jis būtų likęs gyvas šeštojo dešimtmečio Amerikoje? Mano gyvenimas turi tapti pasipriešinimu!
{youtube}hkb3r9filcM{/youtube}
Mes sakome: „Nebalsuokit! Kelkit riaušes! Deginkit policijos automobilius! Garbinkit mergaites! Gerbkit teroristus! Sudaužykit televizorius! Sugriaukit visus kalėjimus! Sulaužykit krikščionišką moralę! Seksas, grafičiai, narkotikai ir Foucault! Atgykit!!!!!! Ko dar laukiat? Tai užims tik kelias sekundes. Pavarykit. Tiesiog pakeiskit pasaulį!
Jei į visa tai žiūri ciniškai, esi dešinysis. Verslo mašina visada bando sukarikatūrinti bet kokį jaunimo judėjimą. Mums jau gana. Maištingi garsai gali sukelti maištą!
Aš nemanau, kad šią sistemą reikia pakeisti kokia nors kita. Manau, kad yra du keliai: anarchija arba fašizmas (kontroliuojama visuomenė gali būti dar blogesnė už fašizmą, šia kryptimi dabar ir einame). Valstybė prieš mus nuolat naudoja prievartą. Nieko nepakeisti, jei neužtenka pinigų. Taigi velniop! Maištas sukuria energiją, kuri gali pakeisti ar sunaikinti šią sistemą. Sugriaukime valstybines bei finansines institucijas, ir valstybė pati subyrės. Maištas daug seksualesnis nei dirbtinė taika. Ir nėra lengvai kontroliuojamas. Be abejo, „maištas“ – tai tik simbolis to, kas įvyksta žmonių galvose prieš tai, kai viskas prasideda. Mūsų tikslas – gyventi nefašistinį gyvenimą visuomenėje be valdžios struktūrų. Jokios šeimos! Visi vienoje komandoje! Jokios hierarchijos! Anarchija...
Gudrun Ensslin, priklausiusi teroristinei RAF organizacijai, kartą pasakė: „Viskas yra politika, net ir seksas“. Tai gryna tiesa. Nėra tokio dalyko kaip „apolitiškumas“. Aklas malonumų vartojimas jau yra pati tikriausia politika. Vidurio nėra. Pramogų industrija – radijas, televizija – siekia tik vieno: kad visi liktų užsičiaupę. Jie tik gamina nuobodulį. „Digital hardcore“ nori sugriauti netikrą harmoniją. Nes ji yra melas. Triukšmas yra raktas – gyvenimas pilnas triukšmo, kurį nutildo tik mirtis. Todėl radijuje, televizijoje ir prekybcentriuose nėra triukšmo. Vidutinės bangos gamina adrenaliną. Kai žmonės iš tikro susijaudina, supyksta ar įsijaučia – jie ima kelti tikrą triukšmą. Jis gerai girdisi koncertiniuose įrašuose. Mes naudojame tokius muzikos stiliaus elementus, kurie kuria vadinamąją „revoliucinę energiją“. Technologija mums leidžia atgaminti tokius garsus
{youtube}_ab7Dksqfnw{/youtube}
Maištingi garsai sukelia maištą. „Digital hardcore“ yra funkcinė, o ne populiarioji muzika. Tai kuras ugniai. Muzika sukelia jausmus. Kai ką nors pajauti, imi suprasti. To net nebūtina išsakyti žodžiais. Štai kodėl muzika turi tiek daug galios. Daugiau negu mano daugelis žmonių. Todėl ji naudojama visur, dažniausiai kaip trankvilizatorius arba kaip priemonė pabėgti nuo realybės.
Kuriu muziką tik politiniais sumetimais. „Atari Teenage Riot“ ar soliniai mano projektai, pvz., „The Destroyer”, turi tik vieną tikslą: sukelti maištą. Man atrodo, kad ir kiti stiliai – laisvasis džiazas, konkrečioji muzika ar bibopas – irgi turi tos energijos. Jie pasižymi siurrealiu efektu – lyg tūkstančiai stiklinės šukių raižytų gerklę.
Išsitrink save! Išsitrink Save! T.y. ištrink oficialią informaciją apie save. Tapk nelegalu. Dabar aš nebesu jokios šalies pilietis, todėl policijai sunku mano sučiupti. Valdžia ir policija pasitelkia vis daugiau technologijų žmonių kontrolei. Kita vertus, raginimas „Išsitrinkit save, jūs neturite jokių šansų“ yra skirtas ir priešams, kurių aš nė kiek negerbiu.
Per revoliuciją visada pašalinama tai, kas sena ir nebereikalinga. Krikščionys plauna visiems smegenis įtikinėdami, kad mes turime būti dėkingi už savo gyvenimą ir su viskuo susitaikyti (lyderių pasirinktu dievu, karais ir t.t.). Tokie žmonės bijo mirties, todėl nerizikuos gyvybe dėl pokyčių. Jie tiesiog laukia mirties ir tikisi gauti kažką geresnio (rojų), jei gerai elgsis ir išlaikys testą. Savižudybė netoleruojama, nes paneigia galutinį žmogaus išsilaisvinimą.
Vokietija po susijungimo pasuko į dešinę ir tapo konservatyvi. Rasistinė Vokietijos valdžia stumia įvairius įstatymus, nukreiptus prieš imigrantus. Tai naujasis nacionalizmas. Nuo 1993-ųjų keturis kartus sustiprėjo neonacių judėjimas. Žiniasklaida į tai nekreipia dėmesio, nes priklauso sistemai; be to, tokios istorijos neneša pelno. Šiandien nedarbas didžiausias per visą Vokietijos istoriją ir t.t., ir t.t. Mūsų daina „Deutschland has gotta die“ yra antinacionalistinis iššūkis. Nors ji galėtų būti skirta ir amerikiečiams. Vokiečiai padlaižiauja ir žudo su šypsena veide. Ir jie ne vieninteliai
Iš http://web.ukonline.co.uk/ataritrash/history.html vertė Pinčius
20111 01 07
