Naktis. Miegamasis Vilniaus rajonas. Snaudžiantys daugiaaukščiai. Blausią geltoną šviesą skleidžiantys gatvės šviestuvai. Tuščiais šaligatviais žingsniuoja į akis nekrentantis žmogus tamsiais rūbais, su kuprinuke ant pečių.
Tiriamu žvilgsniu jis nužvelgia kiekvieną namą. Pasirinkęs tinkamą, prieina artyn, iš kuprinės išsitraukia dažų balionėlį ir, smarkiai jį papurtęs, ant sienos riebiomis raidėmis užrašo žodį „SOLOMON“.
Kas šis žmogus? Kodėl jis ant sienų rašo šį žodį? To niekas nežino. Tai Vilniaus paslaptis. Vienas iš mitų, kurių visuma sudaro miesto kultūrą.
Solomonas buvo oficialiai pripažintas 2010-ųjų rudenį, kada konservatyvus ir nešvankus šoumenas A. Ramanauskas, pasipiktinęs Solomono darbais, paskelbė jam karą. Už Solomono galvą buvo paskirta premija. Konservatorius tikėjosi, kad galva netrukus bus atnešta ant padėklo, tačiau smarkiai suklydo. Jis pamiršo istoriją, kad valdžioje sėdintys meno persekiotojai niekada nepasiekdavo savo tikslų. To nepadarė nei „Degeneratyvaus meno“ parodą surengęs A.Hitleris, nei avangardistus išvaikęs N. Chruščiovas.
Persekiojimo akcija A. Ramanauskas tik padidino susidomėjimą paslaptinguoju dailininku. Paskelbus jo medžioklę, Solomonas Lietuvoje tapo pačiu garsiausiu menininku nonkonformistu.
Ar prisimenate 2010 m. Nacionalinės premijos laureatų pavardes? Tikriausiai ne, nes Nacionalinės premijos laureatus žino tik siauras specialistų būrelis. Daugiau jie niekam nereikalingi. O štai Solomoną šiandien žino daugelis Lietuvos gyventojų. Visi, kurie bent kartą lankėsi Vilniuje, matė ant sienų jo užrašus.
Oficialioji propaganda A. Ramanausko lūpomis aiškina, kad Solomonas – ne menininkas, jo kūryba – ne menas, o chuliganizmas, kurio neturėtų būti viešojoje erdvėje. Keistas aiškinimas. Kas gi sprendžia, kas yra menas, o kas – ne?
Pavyzdžiui, A. Ramanauskas – Fantomą primenantis keikūnas vešliais antakiais – dažnai pasirodo televizoriaus ekrane arba ant reklaminio stendo. Kas tai – menas ar chuliganizmas? Tikrai ne menas. Greičiau košmaras. Tad kodėl gi šis šoumenas gali uzurpuoti viešąją erdvę, o Solomonas negali?
Kas nusprendžia, kad „Coca-Cola“ ar „Samsung“ reklama gali teršti viešąją erdvę, o štai Solomono užrašai – ne? Šiuolaikiniame pasaulyje viską sprendžia valdžia ir pinigai. Tą supratus, tampa aišku, kodėl Solomonas taip įsiutino sistemos apologetą A. Ramanauską.
Tokie sąmonės manipuliatoriai ir smegenų krušėjai kaip A. Ramanauskas Solomono užrašuose įžvelgė pavojų. Kaip gi gali būti, kad užrašas „SOLOMON“ pasidarė taip pat lengvai atpažįstamas, kaip gerai išreklamuoti prekiniai ženklai – „McDonald‘s“, LNK arba televizinis juokdarys Algis Greitai? Kas leido? Kurti įvaizdžius ir suteikti prasmes galime tik mes!
Šiandien kažkoks pienburnis paišo ant sienų neutralų užrašą, rytoj žmonės pradės nebepirkti viso to šlamšto, kurį mes reklamuojame, o poryt – žiūrėk – nebeateis į rinkimus... Netvarka! Reikia uždaryti visus laisvus kanalus, per kuriuos sistemai nepriklausantis žmogus gali paviešinti savo nuomonę visuomenei. Reikia uždrausti Solomoną! Kad nerodytų pavyzdžio kitiems!
Ir sistemos dantračiai ėmė suktis. Vilniaus gatvėse pasirodė (anti)socialinė reklama – geležinis vilkas sadistiškai laužo rankas sienų tepliotojui: „Netepliosi Vilniaus sienų!“. Mentams buvo paskirta premija už pogrindinių dailininkų sulaikymą. „Demokratinė“ Lietuvos valdžia dar kartą parodė savo iltis visuomenei. Atminkite, kas čia šeimininkas!
Šiandien Solomonas – pats aktualiausias Lietuvos dailininkas. Jo drobė – viešoji erdvė. Savo kūryba jis primena, kad viešoji erdvė priklauso mums visiems, o ne politikams, reklamdariams ir nešvankiems šoumenams. Kol Vilniaus sienas puošia užrašas „SOLOMON“, mes galime tikėtis, kad jos pasipuoš ir kitu užrašu – „NO PASARAN!“.
Čipolinas
2011 01 18
