simpdogGalbūt pasirodysiu šališkas jau pirmame sakinyje sakydamas „anarchistiniu požiūriu“, nes žodis „anarchija“ yra vienas iš kapitalistinio Vakarų pasaulio propagandos taikinių. Taigi, anarchistiniu požiūriu, propaganda yra kažkieno stipresnio, įtakingesnio įtaka silpnesniajam, pasireiškianti perduodant tam tikrą melagingą žinutę per informacines priemones.

 

Ji yra naudojama tam tikros žmonių grupės ar visuomenės kontrolei. Propaganda įsismelkusi į giliausias mūsų suvokimo šaknis, propagandos įdiegtos sąvokos perduodamos iš kartos į kartą ir vis iš naujo įtvirtina represyvią sistemą. Ji yra neatskiriama nuo ideologijos ir pasireiškia visose gyvenimo sferose.

 

Man, kaip anarchistui, visas šitas šūdas neturėtų rūpėti, deja, kapitalistų skatinamas esu priverstas užduoti klausimą ir rašyti šį straipsnį.

 

Taigi, kokia yra išsivysčiusių Vakarų demokratinių šalių propaganda? Ją gana gerai apibūdina Noamo Chomsky frazė: „Dvidešimtas amžius gali būti charakterizuojamas kaip vystymasis trijų politinių sferų: demokratijos augimo, korporacijų augimo ir korporacijų propagandos augimo, siekiančio išlaikyti korporacijų įtaką demokratijai.“

 

Propaganda yra ir viso valstybinio mechanizmo įrankis, tad korporacijos, besidalindamos su valstybe valdžia, sukuria labai įvairiapusišką propagandos aparatą, kuris skleidžiasi ir estetiškai (reklamoje), ir įstatymiškai (valstybėje). Propaganda Vakaruose tampa žymiai subtilesnė ir gilesnė, ją suprasti nėra taip paprasta, kaip absurdiškus totalitarinius režimus, o jų analizei reikia žymiai daugiau laiko. Kiekviena represyvi ideologinė sistema turi savo propagandos mechanizmus ir jų niekada nenori atskleisti.

 

1939 m. JAV Propagandos analizės institutas (Institute for propaganda analysis) paskelbė 7 dažniausiai pasitaikančius propagandos mechanizmus (jų yra žymiai daugiau):

 

1. Name-calling. Tai iš anksto propagandos suformuotos negatyvios sąvokos. Ši technika apeliuoja į asmenį, idėją, žmonių grupę, kuri asocijuojasi su tam tikru blogiu, pvz., teroristais, naciais, gėjais, radikalais, ateistais, sektantais, anarchistais.

 

2. Gliterring generalities. Trumpai tariant, tai name-calling technikos priešingybė. Ši technika įgalina propagandiniais tikslais vartoti bendro pobūdžio sąvokas, kurios dažnai turi daug reikšmių ir gali reikšti skirtingus dalykus priklausomai nuo aplinkybių. Tad propagandistas žaidžia žmogaus jausmais, prisidengdamas tokiomis sąvokomis kaip demokratija, laisvė, lygybė, civilizacija, patriotizmas, meilė ir t.t. Šias sąvokas propaganda dažnai susieja su nesusijusiais dalykais, pvz., pinigai atneša laimę, meilę ir pan.

 

3. Transfer, arba prasmės perkėlimas. Simboliai ir ženklai siejami su kitais, iš pirmo žvilgsnio panašiais dalykais, pvz., kryžius – su bažnyčia, vėliava – su tauta. Tokios sąsajos pasitelkiamos propagandos tikslams, pvz., vaizduojant vėliavą kviečiama į karą.

 

4. Testimonial. Technika, kai pateikiamas informacijos šaltinis tariamai yra argumentuotas ir labai svarbus. Ji labiau pagrįsta emocijomis nei logika, pvz., „The Times rašo...“, „Obama teigia...“, „Jungtinės Tautos praneša...“. Iš esmės tai sukuria išankstinę nuostatą, kad kalbėtojas yra labai svarbus ir įtakingas; todėl net nereikia nurodyti apie KĄ jis kalba.

 

5. Plain folks. Propagandistas tapatina save su tiksline auditorija – vidurinės klasės žmogumi. Pvz., Billas Clintonas valgė „McDonald‘s“ kaip ir visi amerikiečiai. Dažniausiai tai pasireiškia per viešųjų ryšių akcijas ir labdaras, kada milijonieriai pasirodo labai užjaučiantys ir suprantantys visus žmones. Arba.kai politikai aplanko vaikų namus, glosto vaikučiams galvas ir netgi prižada, kad valstybė aprūpins juos tėveliais.

 

6. Card stacking. Pabrėžiama viena argumentų pusė. Tai gana sudėtingas propagandos mechanizmas, kada pateikiama daugiau vienos pusės privalumų nei kitos. Pvz., imigracija įvairiame kontekste gali reikšti skirtingus dalykus, viena vertus, tai papildoma darbo jėga, kultūrų įvairovė, kita vertus, tai gali padidinti nusikalstamumą, įtampą tarp vietinių ir imigrantų. Tad diskusijoje pasirenkami vienašališki požymiai, kurie tuo metu yra naudingi propagandistui.

 

7. Band wagon. Susitapatinimas su bendruomene, su minia. Kitaip tariant, šioje technikoje pasitelkiamas bandos jausmas: „Taip daro kiekvienas, tad tą daryti turi ir tu“. Bandos jausmas pradedamas formuoti nuo vaikystės. Tai siejama ir su religija, lytiškumu, tautybe, darbo suvokimu ir t.t. Tai gali būti ir idealus šeimos modelis, pvz., vyrui būtina turėti automobilį, namą, žmoną, du vaikus ir šunį.

 

8. Baimė. Labiausiai pasireiškusi totalitariniuose režimuose, kada žmonėms buvo bandoma įvaryti režimo baimę, tačiau ir dabar tai vien iš dažniausių pasitaikančių propagandos formų. Tai teroristinės atakos baimė, nelaimingų atsitikimų baimė, vagysčių, nusikalstamumo baimė (įvaroma per televiziją, žiniasklaidą, draudimo rinką).

 

Ar užtenka žinoti propagandos mechanizmus, kad suprastume propagandą? Ne. Propaganda yra išties unikalus ir nuostabus dalykas. Ji beveik tokia pati sudėtinga, kaip ir kino filmas. Užtenka paminėti Eizenšteino „Šarvuotį Potiomkiną“ ar Riefenstahl „Valios triumfą“, kurie žavi savo estetika, ilgais panoraminiais kadrais ir t.t. Kitiems įspūdį daro Holivuso filmai apie Vietnamo karą su visiškai neobjektyviu, emocijomis paremtu siužetu. O ką jau bekalbėti apie herojinius filmus, kurie įtvirtina esamą sistemą vaizduodami didvyrius, kurių REALIAME gyvenime nebūna.

 

Propaganda skleidžiasi visur – ji yra visų stereotipų apie darbą, šeimą ir žmogų visuma. Ką daryti, jei nori išvengti propagandos? Mano atveju, nieko. Na, nebent nueiti ir nusifotografuoti šalia Žaliojo tilto skulptūrų. Neseniai buvau šokiruotas mano bendraamžių fanatiškumo. Jie, paveikti propagandos, panoro tas skulptūras nuversti! Tad nulėkiau ir įamžinau jas, kad jeigu kas jas nugriautų, turėčiau prisiminimą.

 

Man nepatinka sovietmetis, bet estetiškai karių skulptūros man yra žymiai patrauklesnės nei Žemaitės ar Kudirkos monumentai Gedimino prospekte. Nesuprantu, kodėl visi taip aršiai pasidalina į skirtingas propagandos barikadų puses ir nori sunaikinti viską, kas buvo anksčiau? Juk sovietinių karių skulptūros yra monumentas, simbolizuojantis praeitį, ir mes negalime jų VISIŠKAI ištrinti, kaip kad Orwelo „1984“.

 

Žmonės turi susigyventi su idėjomis, visų pirma suprasti, kad sovietmetis pasibaigė, o tada, kai jie tai suvokia, jie gali daryti ką nori – kad ir vėl pastatyti Lenino skulptūrą – gi geras prikolas būtų, ar ne? O aš galiu apsirengti nacio uniforma, kurios stilius man išties prie širdies, ir eiti pasivaikščioti. Suprantu, kokie nacizmo nusikaltimai, bet dėl to man niekas nedraudžia vaikščioti taip apsirengus. Arba pasikabinti SSRS vėliavą.

 

Tai ir yra kova prieš propagandą, nes neatitinka jokios propagandos logikos – nei kapitalistinės, nei antikapitalistinės, t.y. anarchistinės propagandos.

 

Anarchistų vėliavą kapitalistai yra gana stipriai sukompromitavę. Anarchistai, ar nenorit pasikeisti savo vėliavos? Kapitalistai jas keičia kaip skudurus, o jūs? Gal reiktų jos išvis atsisakyti?

 

Reicho švietimo ir propagandos ministerijos smegenų džiovinimo skyriaus vedėjas

Joachimas Lochas

2011 01 23

 

anthony gormley statulos