„Teisė į darbą yra teisė į vargą, paneigianti teisę nedirbti.“
Kas yra darbas? Ar darbo tikslas, kaip mus bando įtikinti viršininkai, yra sukurti materialinį ir dvasinį perteklių, kurį visi pasidalinsime pagal įdėtą darbą? Ar darbo tikslas, remiantis dirbtine ir klaidingai suprasta progreso idėja, yra panaikinti darbo būtinybę vardan laisvalaikio visiems?
Kodėl tokie klausimai svarbūs anarchistams? Anarchistams darbo prievolė – socialiai sukurtas poreikis ir spaudimas dirbti – yra kalėjimas, iš kurio mes trokštame ištrūkti. Mes nebijome dirbti, bet norime dirbti laisvai, darydami tai, kas mums patinka ir ką reikia daryti savo asmeniniu apsisprendimu bei tinkamu būdu. Kaip sakė Williamas Morrisas, „mes už naudingą darbą, o ne už bevertį triūsą“.
Augantis tempas ir nesaugumas
„Dauguma žmonių gyvena tylioje neviltyje."
XIX amžiuje darbininkai kovojo gindami teisę patiems spręsti, kaip ir kada dirbti. Tai buvo didis kooperatyvų, streikų ir politinių judėjimų, vadovaujamų smulkių amatininkų, ginančių individualius darbo metodus nuo gamyklų sistemos, amžius, kai Proudhonas atskleidė, kad nuosavybė yra vagystė (jis turėjo omenyje nuosavybę, viršijančią produktyvaus gyvenimo priemones). XX amžiuje vis labiau suvaržyti darbininkai, neturėdami nepriklausomų pragyvenimo šaltinių, kovojo dėl darbo laiko, kurį jie turi atiduoti sistemai, kad galėtų pragyventi. Tai buvo kovos už aštuonerių valandų darbo dieną, laisvus savaitgalius, atostogas, išmokas ligų atveju, padorų atlyginimą ir garantuotą darbo vietą.
Dėl liberalų ir bosams parsidavusių profsąjungų kišimosi patirti pralaimėjimai ir užsidarymas kapitalizmo nustatytuose rėmuose sumenkino darbininkų klasės galimybes priešintis darbo tempo didinimui ir laikiniems darbams, kurie sustiprina priklausomybę nuo viršininkų kaip pragyvenimo priemonių teikėjų. Kai kuriems aštuonerių valandų darbo laikas išsitęsė į viršvalandžius ar papildomą darbą. Daugelyje pramonės šakų toks darbo laiko režimas tapo privalomas. Darbuotojas negali atsisakyti dirbti viršvalandžių. Prastai apmokamų pramonės šakų darbuotojai papildomą darbą gauna kaip privilegiją iš vadybininkų ar profsąjungų lyderių. Įmonės išsisukinėja nuo viršvalandžius reikalaujančių apmokėti įstatymų, sakydamos, kad darbuotojai „užsibūna darbo vietoje“, arba siūlydamos „paskatinimus už sunkų darbą“ vietoje normalaus atlygio už viršvalandžius.
Ilgalaikį įdarbinimą keičia trumpalaikis darbas subrangovams ir savarankiškas darbas, nors daugeliu atvejų save įdarbinęs žmogus ir toliau dirba tai pačiai įmonei. Viršininkus su darbuotojais supriešinantis konkurencinis spaudimas perkeliamas į smulkaus verslo sektorių, kur silpnesnis reguliavimas leidžia lengviau išnaudoti dirbančiuosius. Pažvelkime į vieną tempo didinimo pavyzdį.
1974 metais Faridabade esančioje Eicherio gamykloje 450 darbininkų pagamindavo 80 traktorių per mėnesį. Per kelis metus prižiūrėtojai privertė tuos pačius darbininkus pagaminti po 150 traktorių per mėnesį. 1978 metais buvo įdiegta skatinamoji sistema, ir darbininkai pradėjo gaminti po 500 traktorių, 1982 metais – 1000 traktorių, 1988 metais – 1500 traktorių per mėnesį. 1989 metais buvo įvykdyta rekonstrukcija. Darbuotojų skaičius buvo sumažintas per pusę, tačiau jie ir toliau turėjo gaminti tiek pat traktorių, nors skatinimo schemos buvo atsisakyta. Tada Eicheris panaudojo naujausią „žmogiškųjų resursų valdymo" schemą, dar sumažino darbuotojų skaičių ir privertė juos gaminti po 2000 traktorių per mėnesį. Anksčiau paskatinimo buvo galima sulaukti, kai traktorius buvo surenkamas per 15 minučių. Dabar tai padaroma per 10 minučių be jokių paskatinimų, o vadybininkai siekia sutrumpinti šį laiką iki 7 minučių. Gamyklos profsąjunga pagirtinai kovojo už darbuotojus: jie dabar gali surinki traktorių per 9, o ne per 7 minutes.
Pramonės darbuotojai skatinami palaikyti greitesnį gamybos tempą ir patiems kontroliuoti savo išaugusį tempą. Premijos vilioja darbuotojus gaminti daugiau nei paprastai pagaminama. Išaugęs gamybos lygis tampa nauja norma, kurią jau reikia vykdyti be jokių paskatinimų. Tada vadybininkai pradeda naują darbo krūvio ir tempo augimo ciklą.
1999 metais atlikta studija teigė, kad „esminė nesaugaus darbo ir jo tempo didinimo priežastis glūdi etatų mažinime, kurį vykdo vyresnieji vadybininkai, reaguodami į aiškų konkurentų ir akcijų valdytojų spaudimą“. Tas pats tyrimas atskleidė, kad 60% Britanijos dirbančiųjų tvirtino, kad darbo tempas ir jam pasiekti reikalingos pastangos žymiai išaugo, o tai prisidėjo prie prastos darbo jėgos sveikatingumo būklės ir įtemptų santykių šeimose. Nesaugus darbas blogina sveikatą ir didina įtampą. Ir žinoma, dirbantieji yra smarkiai išnaudojami: „Jei nori ir toliau dirbti, privalai greičiau suktis“.
30% dirbančiųjų dirba ilgiau nei 48 valandas per savaitę. Vien tik 2000-2002 metais žmonių, dirbančių ilgiau nei 60 valandų per savaitę, padidėjo nuo 1 iš 8 dirbančiųjų iki 1 iš 6. Prailgintą darbo dieną dirbančių moterų skaičius padvigubėjo. 50% dirbančiųjų sako, kad etatų yra per mažai, todėl, krentant produktyvumui ir kokybei, diegiamos naujos vertinimo sistemos, sukeliančios dar daugiau įtampos ir nerimo. Pagrindinė darbo nesaugumo priežastis yra darbuotojų nepasitikėjimas savo viršininkais: tik keli darbuotojai tiki, kad jų vadybininkai jų atžvilgiu yra lojalūs. Kuo ilgiau esame nesaugioje būsenoje, tuo daugiau žalojama mūsų fizinė ir protinė sveikata.
Lankstumas ir laikini darbai
Darbo lankstumu dažnai vadinami lankstūs darbo režimai, nors, tiesą sakant, tai yra greičiau lankstus požiūris į tai, kas kontroliuoja mūsų gyvenimus. Manoma, kad darbo lanktumas neišvengiamas (įmonės produktyvumui) ir naudingas (darbininkams), lyg tai būtų kažkokiu stebuklingu būdu suderinama. Mes dalinamės įmonės sėkme tik tiek, kiek leidžia viršininkai, o ne pagal tai, kiek įdėjome pastangų tai sėkmei pasiekti.
Daugelis darbuotojų nesiskundžia dėl lankstaus darbo laiko ir paties darbo, tačiau privalomas lankstumas sukelia daug nesutarimų ir pykčio. Įdomu (bet nė kiek ne keista), kad turintys įdomius darbus stipriai remia lankstų darbo režimą. Jiems tai reiškia papildomą laiką, praleistą su vaikais, ir sumažintas išlaidas vaikų priežiūrai. Tai reiškia daugiau laisvalaikio ir kokybiškai praleisto laiko. Jie tvirtina galintys dirbti dar sumaniau ir sunkiau. pvz., rašyti mokslinį darbą po paskaitų.
Vis dėlto toks pasirinkimas neprieinamas žmonėms, dirbantiems energiją siurbiančius darbus. Kam gerai apmokamiems ir skatinamiems profesionalams reikalinga tokia boso teikiama privilegija, verčianti sunkiai dirbti, taip ir nepaaiškinama. Taip pat nepaaiškinama, kodėl tokia pasirinkimo, kada ir kaip dirbti, laisvė turi atvirkščią efektą žemesnės grandies dirbantiesiems, kuriems ilgos darbo valandos, prastas atlyginimas ir atleidimo grėsmė, atrodo, yra vienintelės priemonės, verčiančios juos dirbti! Žemesnės grandies dirbančiųjų reakcija į lankstų darbo režimą – greita darbo jėgos kaita, pravaikštos, žemas pasišventimo lygis ir prastas darbas – baigiasi privilegijų karpymais, naujais darbo vadybos metodais ir kieta darbo kontrole.
Tas pats galioja ir laikiniems darbams, kada darbdavių galia duoti ar atimti darbą (bei pragyvenimo priemones) dar išauga. Nemažai įmonių savininkų siūlo „nulio valandų“ kontraktus, nesuteikiančius jokių garantijų, kad bus darbo, todėl darbuotojas yra nuolatinėje laukimo būsenoje. Tai naudinga savininkams, nes darbuotojas neturi jokių teisių ir jo negina įstatymai. Rizika, susijusi su chaotiškos ekonomikos problemomis, pavyzdžiui, kai reikia apmokėti prastovas, perkeliama ant darbuotojų pečių.
Tai tiek apie narsiuosius verslininkus, rizikuojančius viskuo vardan visuotinės gerovės! Milijonai darbų visada buvo laikini arba sparčiai tokiais tampa. Laisvosios rinkos principai dabar taikomi visai darbo rinkai. Ar visuomenėje, kurioje gyvenimas ir darbas yra tas pats, mūsų nesugebėjimas gauti ar išlaikyti darbą pasmerkia mus ir gyvenimo nesėkmei? Skaityk bet kurį laikraštį, klausyk bet kurio dešiniojo sparno politiko, ir atsakymas bus vienas – taip.
Makdonaldizacija
„Darbininkai ir vartotojai yra niekingi mašinų ir jų begalinių poreikių tarnai.“
Makdonaldizacija (ar moderni teilorizmo forma, nors nė viename vadybos kurse apie tai net neužsimenama) yra prekių ir paslaugų gaminimo sistema, kai procesas suskaldomas į smulkiausias dalis, sistemiškai išnagrinėjamas, perdaromas siekiant maksimizuoti pelną ir atkartojamas kiekvienoje darbo vietoje. Daiktų gamyba tampa visiškai nepriklausomų, atskirų ir kontroliuojamų veiksmų serijomis, pašalinančiomis savarankišką mintį ir kūrybiškumą.
Vykdydami reikalavimą atlikti beprasmių užduočių serijas, mes atskiriami nuo proceso. Toks susvetimėjęs darbas sukelia depresiją, pyktį, nenorą mąstyti ir abejingą atotrūkį nuo kitų žmonių. Visur, kur taikomas toks procesas, savininkai yra patenkinti gaminių kiekiu, bet piktinasi prasta kokybe. Vienintelis jų sprendimas – griežtai kontroliuoti ir izoliuoti darbininkus.
Aplankykite bet kurį pramoninį Indonezijos, Malaizijos ar Kinijos gulagą. Šiose gamyklose darbo jėgos kaita parodo žmonių nusiteikimą priešintis išnaudojimui. Savininkai išmeta bet kokį nesutikimo ženklus parodžiusį ar pernelyg demoralizuotą darbininką. Jų savivoka yra liga, paverčianti juos netinančiais darbui ar buvimui šalia kitų darbininkų, nes gali užkrėsti juos žiniomis, pykčiu ir panieka bosui.
Po to, kai 1960-1970 metais Japonijoje šią sistemą įdiegė „Toyotos“ gamyklose, ji dažnai vadinama tojotizmu. Darbininkų kontrolės lygis dar išaugo įdiegus individualias darbo sutartis ir kitus metodus, kurie gamybinius įsipareigojimus perkėlė ant atskirų žmonių. Kolektyvinės sutartys buvo susilpnintos, taip atsirado „išskaidytos gamyklos". Tojotizmo naujovės – tiksli ir punktuali gamyba, greita reakcija į rinkos poreikius, multidarbininkų, galinčių vienu metu dirbti su keliomis staklėmis, atsiradimas, kokybės kontrolė viso gamybos proceso metu ir realaus laiko informacija apie gamyklos darbą. Gamyba dažnai sustabdoma, ir darbininkų komandos, skyriai ar visa gamykla pateikia veiklos ataskaitą. Kiekvienas, parodęs abejingumą gamyklos veiklai ir nutaręs nestoti į „kokybės kontrolės“ grupę, yra stigmatizuojamas ir verčiamas pasitraukti.
Prekių gamyba ir judėjimas kiekviename etape kontroliuojamas minutės tikslumu. Nuolatos auga vartojimo ir laisvalaikio makdonaldizacija. Vietos, kuriose mes ieškome malonumų. tampa vis panašesnės, mes tikimės rasti tuos pačius logotipus visame pasaulyje. Mes juokiamės tuo pačiu metu iš tų pačių juokelių. Kultūra tampa ne tik pasauline, bet ir masiškai gaminama ir paskirstoma, suprojektuota taip, kad būtų patraukli masėms, vartojama, o ne kuriama. Tai, kas daroma su mumis, dalinama išmaldos gabalėliais auditorijai, kuri yra tuo patenkinta ir nenori mąstyti.
Suprekinimas
Anksčiau darbas buvo tikslinga ir prasminga veikla, teikusi dvasinį pasitenkinimą darbu ir bendradarbiavimu, kuriais buvo siekiama patenkinti mūsų pačių poreikius. Jei tik galėjo, žmonės patys rinkosi savo dirbamus darbus ir pasišvęsdavo jiems gamindami naudingus, geresnius ar puikius daiktus. Šiandien vartojimo, kaip socialinio gėrio ir socialinio statuso šaltinio, pranašumas gaminį pavertė daug svarbesniu už gamintoją (palygink, kaip socialiai vertinami „Nike“ sportbačiai ir juos pagaminęs prakaituotas indonezietis).
Daugybę darbo įdedama į paprasčiausią kasdienę kapitalizmo reprodukciją. Tik pagalvok apie milijardus dolerių, cirkuliuojančių akcijų biržose, ir susimąstyk, kam tai daroma. Jie svarbūs tik todėl, kad taip kapitalizmas įvertina pats save ir gamina priemones – pinigus – savo tolesnei egzistencijai. Tokia veikla negamina nieko, tik pinigus, kurių socialinė vertė yra apskritas nulis.
Darbas vertingas tik tiek, kiek jis pagamina prekių ar paslaugų ir kiek socialinės ar asmeninės naudos gauna jas vartojantis asmuo. Jei netikite – atsakykite, kodėl tiek daug svarbių darbų, pavyzdžiui, ligonių slaugytojo darbas, atlyginami taip prastai? Mūsų darbas ir darbo laikas, skirtas teikti „socialinę naudą“, tapo preke, kurios vertę rinkoje nustato milijonų kitų žmonių troškimai ir įgeidžiai turėti, kuriuos stimuliuoja kapitalizmo propagandos malūnai – reklamos industrija. Žinoma, daugelis žmonių suvokia tai, tačiau išlieka įkalinti dirbtiniuose poreikiuose ir troškimuose vartoti. Mes patys esame savo kalėjimo prižiūrėtojai!
Būtent per vartojimą daugelis mūsų siekia malonumų, prasmės pojūčio ir asmens tapatybės. Mūsų laisvės siekis iš darbo vietos buvo perkeltas į visą likusį gyvenimą, tačiau asmeninio gyvenimo ir laisvalaikio suprekinimas mūsų gyvenimui suteikė tik dar daugiau rūpesčių. Atsisakymą dirbti turi lydėti atsisakymas vartoti (ir atvirkščiai). Turime atsisakyti dalyvauti kasdienio gyvenimo reprodukcijoje per beverčių prekių vartojimą ir gamybą suprekintame darbo procese.
Iš Anarchistų federacijos leidinio „Work“ vertė RB
2011 10 13
