Tikėjimas stiprus tuo, kad jam nereikia teisingumo įrodymų. Atvirkščiai, kuo mes smarkiau bandome paneigti tikėjimo bacila apsikrėtusiojo teiginius, tuo tvirčiau jis tiki. Jis tiki, nes jam paaiškinta, kad kitų netikėjimas, su kuriuo jis būtinai susidurs, irgi yra jo teisingo tikėjimo įrodymas. Žinoma, bet kokio tikėjimo adeptas anksčiau ar vėliau savyje pasės kritinio mąstymo sėklą. Ši sėkla galiausiai išaugs į gyvą mąstymo medį, kuris, pralaužęs dogmų asfaltą, pakels savo šakas aukštai virš žemės.
Perskaitę šią įžangą, ko gero, tikitės, kad aš tučtuojau pradėsiu spardyti dvokiančią religijos maitą, gulinčią skersai kelio žmonijai. Tikrai ne. Pakalbėkime apie kitokį tikėjimą – tikėjimą šviesiu rytojumi. Ne apie kolektyvinį šviesų rytojų, į kurį šunkeliais vedė TSRS vadovai, o apie kapitalistinį rytojų – individualų, egoistišką, šviesų rytojų, kuris būtinai išauš.
O šviesus rytojus kapitalizmo sąlygomis išaušta, kai individas atsiduria „mitybos piramidės“ viršūnėje. Ten aukštai gyvena gyvi dievai, kurių kiekvienas žingsnis stebimas ir aprašomas. Jų žemiškieji darbai paklojami spausdintu žodžiu ant tūkstančių lapų. Žiūrėkite, skaitykite, žavėkitės – tai tobuli žmonės. Tai tie, kurių svajonė tapo realybe. Turto svajonė, „amerikietiška svajonė“.
Jūs juos pažįstate, net jei negyvenate Amerikoje ir net negalite parodyti žemėlapyje, kur ta Amerika. Pelenė, atsibudusi liberalaus kapitalizmo sąlygomis, tampa princese. Jai reikia tik susirasti moliūgą, virstantį karieta, ir peles, kurios trauks karietą it žirgai. Kuo daugiau pelių, tuo greičiau rieda karieta. Todėl ir blaškosi pelenių pulkai po liberalios ideologijos mėšlu gausiai patreštą lauką ieškodami savo moliūgo. O kažkur toli skrieja tikros karietos...
Svarbiausia – tikėjimas. Nesvarbu, kad tikimybė tapti milijardieriumi yra keliskart mažesnė nei būti nutrenktam žaibo. Pažiūrėkime, kas greičiau ras kelią į viršūnę. Tarp geriausiai apmokamų „specialistų“ nerasime tiesiogiai dalyvaujančių visuomeninėje gamyboje. Bankininkai, finansininkai, juristai, rinkodarininkai – štai kas šiandien sudaro kapitalistinio samdomų darbuotojų pasaulio elitą. Elitą, kuris nieko nekuria ir egzistuoja tik dėl to, kad esama santvarka numato jų egzistavimą. Nenoromis prisimenu mokyklinį biologijos vadovėlį, kuriame buvo aiškiai parašyta: geriausiai prisitaikiusios gyvūnų rūšys yra parazitai.
Būkime objektyvus – į specialias parazitų veisyklas pavyks patekti toli gražu ne kiekvienam. Retam ten patekusiam pavyks pralenkti spiečių tokių pat parazitų, kad nors pirštų galiukais prisiliesti prie auksu tviskančios „amerikietiškos svajonės“, tačiau jie visi bent turi šansą. Vieną gražią dieną, žiūrėk, kuris nors iš jų vis tiek atsidurs šalia tų, kuriems nereikia net siekti viršūnės, nes jie joje gimė.
Tačiau tokie tikintieji toli gražu ne vien ciniškai racionalūs „auksiniai berniukai ir mergaitės“. Sardoniškai juokiuosi vakare stebėdamas gretimame biurų pastate virš darbo stalų susilenkusius jaunus kupriukus. Liberalaus kapitalizmo vienuoliai... Juos gali atskirti iš vidurvasaryje iki kaklo užsegtų marškinių ir blyškaus kaklaraiščio, iš nervingai pataikaujančios šypsenos iki mėlynumo nuskustame veide, iš blizgesio akyse, atsirandančio kaskart, kai jie išgirsta žodį „karjera“.
Jų tikėjimas – nepalaužiamas, o gyvenimo kelias – tai amžina vergovė savo tikėjimo tiesoms ir nepaliaujama jų sklaida kitiems. Kaip ir kitose religijose, čia privaloma kančia. Įtikėję „amerikietiška svajone“, jie gali metų metus iki alpulio spoksoti į monitorius biure, tenkintis trupiniais nuo boso stalo ir tenkinti aukštesniųjų įgeidžius. Juk visai arti tas momentas, kai juos kas nors pastebės, įvertins ir iškels. Iškels į padanges. Į šviesų kapitalizmo rytojų „mitybos piramidės“ viršūnėje. Amen...
2011 10 22
