Prieš keletą dienų elektroniniu paštu pasiekė žinutė. Buvo raginama ją perskaityti, jokiu būdu neištrinti, o perskaičius – per 15 minučių persiųsti trylikai (kodėl 13?) žmonių. Laiške (panašių internete, matyt, klaidžioja ne vienas) – amerikiečių kareivių, gulinčių apkasuose, nuotraukos, kareivių kuopa, išsirikiavusi taip, kad suformuotų užrašą „9-11 We Remember“. Be abejo, Amerikos vėliava ir raginimas palaikyti didvyrius Irake bei melstis už juos.

Nebūčiau kreipęs dėmesio ir iš karto būčiau perkėlęs žinutę ten, kur jai ir vieta – į „trash“ dėžutę, bet kadangi šį elektroninį laišką su savo komentaru persiuntė Amerikoje gyvenantis draugas Laurynas – paskaičiau. Šią žinutę jis pats buvo gavęs iš Virginijos Udrys. Paminiu ir pavardes, nes manau, kad toks laiškas, kuriuo norima žinią pasiųsti kuo daugiau žmonių, nėra konfidencialus. Susirašinėjimas vyko anglų kalba, tad kad neiškraipyčiau išversdamas palieku ir originalo kalbą. Štai ką Laurynas atsakė:

„Sorry Virginia, we're not gonna pass this one on!.. Protecting OUR freedom by fighting a nonsense war in Iraq and spending everyone's money left and right instead of helping fund the troublesome domestic economy?! That's a crime, not even a silly joke unfortunately...“

„Atsiprašau, Virginija, bet mes nepersiųsime šio laiško! Saugoti MŪSŲ laisvę kovojant beprasmišką karą Irake ir leidžiant visų pinigus į kairę ir į dešinę – vietoj to, kad tuos pinigus skirti vietos ekonomikai, kuri patiria nuosmukį?! Tai nusikaltimas, net ne kvailas pajuokavimas, deja...“

Įdomu, kad po šio atsakymo užvirė diskusija tarp emigracijoje gyvenančių lietuvių. Laurynas žaibiškai susilaukė atsakymo:

„Dear Laurynas & Co., soldiers do not choose their battles. They defend their country. We have a responsibility to support them. Shame on those who think otherwise, sleeping soundly in their soft beds and contemplating the rights and wrongs of society while sitting on cushioned sofas. Pray for the troops always and be grateful for their commitment.“

„Kariai nepasirinko sau mūšių. Jie gina savo šalį. Mūsų atsakomybė – paremti juos. Gėda tiems, kurie galvoja priešingai, knarkdami savo minkštose lovose ir kontempliuodami atlošiamose sofose, kas gero ir blogo visuomenėje. Visada melskimės už karius ir būkime dėkingi už jų pasiryžimą.“ Marytė Newsom.

Pateisinančių imperialistinius Amerikos karus buvo ir daugiau, tarp jų – lietuvių bendruomenės veikėjas, politologas, žurnalistas, visuomenininkas, politikos mokslų daktaras Darius Udrys, kuris įsitikinęs, kad prievarta kartais yra vienintelis būdas ką nors apsaugoti. O štai ką, jau lietuviškai, neiškentusi rašo „Amerikos lietuvio” žurnalistė A. Simanonytė, taip pat gavusi minėtą žinutę:

„Miela Maryte ir kiti Amerikos karinės invazijos palaikytojai, su įdomumu perskaičiau diskusiją. Negaliu patikėti, kad yra žmonių, mąstančių taip, kaip jūs. Iš tiesų verta pagarbos Amerikos propagandos mašina. Su ja net sovietinė negalėtų susilyginti. Nes sovietuose žmonės nors ir bijojo, bet žinojo, kur yra melas, o kur – tiesa. Čia apie tiesą seniai, matau, yra pamiršta. Deja, jūsų deka, taip vergiškai palaikančių agresorišką JAV vyriausybės politiką, šiandien žūsta žmonės. Kodėl reikia melstis už karius, kurie išėjo žudyti žmonių, kad už tai uždirbtų? Kuo skiriasi samdomas kareivis nuo samdomo žudiko? Būtų įdomu, jei į šį ginčą įneštumėte profesionalumo ir paargumentuotumėte savo nuomonę. Be jokių asmeninių įsižeidimų ir aliuzijų į „sofas“. Kareivio pareiga – ginti šalį, kai tą šalį užpuola agresoriai. Ta pareiga yra šventa. Tada už jį galima melstis. Kareivis, išėjęs uždirbti pinigų iš svetimų mirčių, – niekas daugiau, tik samdomas žudikas. Gaila, kad tiek daug žmonių to nesupranta. Arba supranta, tik bijo išsakyti nuomonę, priešingą oficialiajai šalies politikai. Šiandien didžioji dalis taip reikalingų JAV ekonomikai ir kultūrai pinigų išleidžiama beprasmiškuose grobikiškuose karuose. Keista, kad akivaizdžiai matydami priežastį, dėl ko kažkada buvusi pati stipriausia pasaulio šalis ritasi į duobę, jos gyventojai gieda sau laidotuvių giesmę ir tuo yra patenkinti. Vyriausybė jau oficialiai pranešė, kad mūsų vaikai, į pensiją išėję po 2038 metų, tų pensijų nebegaus. Socialinio draudimo sistema, kaip ir daugelis kitų, – griūva. Kaip jūs manote, ar jai padėtų tas keliasdešimt milijardų, kasmet liekantys nuo karų? Aš manau – padėtų. Ir dar kaip. Jau nekalbant apie moralę. Tad už ką kariaujate, mielieji, kur einate? Pagarbiai, Audronė Simanonytė, AL žurnalistė.

P.S. Bet kuriuo atveju, jei atsirastų nors vienas žmogus, drąsiai ir atvirai sutikęs paargumentuoti, kodėl jis palaiko karą, ir padarytų tai viešame interviu, – labai gerbtume tokį žmogų. Nuoširdi ir atvira nuomonė, nors ir kaip mes su ja nesutiktume, labai praverstų. Galbūt mes su Laurynu tikrai kažko nesuprantame.“

Nesuprantu kažko, matyt, ir aš. Nesuprantu lietuvių, vis dar pateisinančių svetimos šalies okupaciją, nesuprantu Lietuvos pozicijos, ypač dabar, kai Afganistano karo dokumentus internetiniame puslapyje „WikiLeaks” paviešino Julianas Assange’as, tikėdamas, kad „ši informacija pakeis mūsų požiūrį į visus karus”.

Deja, Lietuvos valdžios požiūris į karus bent kol kas nesikeičia. Prieš keletą dienų Lietuvos informacijos priemonės pranešė, kad žlungančiam karui Afganistane Lietuva skirs dar daugiau lėšų. Ir tai tokiu metu, kai paprastiems žmonėms veržiami diržai ne tik per liemenį, bet ir ant kaklo. Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė nesiteikė paaiškinti, kuo remdamiesi toliau dalyvausime kare, o išlaidas jam ketinama didinti aštuonženklėmis sumomis. Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis taip pat neišdrįso paaiškinti, kodėl jo ministerija patyliukais teikia planą karui pratęsti iki 2013-ųjų.

Neseniai Gruzijoje viešėjęs buvęs Lietuvos prezidentas, tvirtindamas, kad „mes suprantame, ką reiškia būti okupuotiems, nes Lietuva kentėjo (okupaciją) 50 metų” ir nesutikdamas su lankstesne Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu, nes, jo nuomone, „dabartinė Rusijos politika nė kiek nėra pakitusi: ji tokia pat imperialistinė, kaip ir carų laikais“, turėtų būti nuoseklus iki galo ir pasmerkti visus agresorius, okupuojančius kitas nepriklausomas šalis.

Galima sutikti ar nesutikti su jo nuomone apie šiandieninės Rusijos agresyvumą, tačiau norisi paklausti – kokia mūsų pozicija dėl Irako ir Afganistano okupacijos? Ar čia ne didžiausia veidmainystė, dviveidiškumas ir dvigubų standartų taikymas? Kažkodėl padėdami okupuoti per visą istoriją nieko blogo lietuviams nepadariusias šalis, taip prisidėdami prie taikių civilių – moterų, vaikų – žudymo, tuomet apie savo buvusią okupaciją pamirštame. Bet jei ir nebūtume patys savo kailiu patyrę, ką reiškia svetimos kariuomenės „internacionalinė pagalba”, tai nekeistų reikalo esmės. Negalima leisti daryti nusikaltimų, nes tylėdami tampame bendrininkais.

Amerikos politiką pakeisti gali tik patys amerikiečiai, lygiai kaip savo problemas turi spręsti patys Irako ir Afganistano žmonės be karinio įsikišimo iš svetur. Taip, mes ne tik galime, bet ir privalome kritikuoti, kai kitose šalyse pažeidinėjamos žmogaus teisės, kai didesnės valstybės vykdo agresiją prieš mažesnes ir silpnesnes šalis, nesvarbu, kur tai būtų – Gruzijoje ar Afganistane, bet pirmiausia reikia padaryti savo „namų darbus”. Pareikalauti Lietuvoje pasiaiškinimo iš tų, kurie mus įstūmė į kruviną karą ir tęsia svetimos šalies okupaciją net neatsiklausdami visuomenės nuomonės.

Komentaruose apie minėtą internete platinamą laišką buvo kritikuojami tie, kurie sėdi minkštose sofose ir nesimeldžia. Sutinku su kolege Simanonyte, kad visi savanoriškai panorę kariauti svetimose žemėse yra gerai apmokyti ir gerai apmokami samdomi žudikai, ir ne melstis už juos reikia, bet kuo greičiau sugrąžinti namo. Bet dėl „sėdėjimo sofose” Marytė Newsom teisi – gyvendami patogų ir aprūpintą gyvenimą, išties mes esame per daug pasyvūs ir abejingi.

Šia proga verta pacituoti J .Assange’o atsakymą žurnalistui, paklausiusiam, kodėl užuot įkūręs kompaniją Silicio slėnyje ir dabar gyvenęs name su baseinu Palo Alte, pasirinko „WikiLeaks“ projektą  J.Assange’as atsakė: „Visi mes gyvename tik kartą. Taigi turime gerai išnaudoti turimą laiką ir veikti kažką, kas būtų reikšminga ir malonu. Šį darbą aš laikau reikšmingu ir maloniu. Toks mano būdas. Man malonu kurti dideles sistemas ir man patinka padėti silpnesniesiems. Man patinka triuškinti niekšus. Taigi šis darbas man teikia didelį malonumą.”

Mums taip pat būtina įvardinti, kas tie niekšai Lietuvoje. Laikas pasakyti tiesiai – visi Lietuvos Seime balsavę už karių pasiuntimą į Iraką ir Afganistaną, visi, atsakingi už besitęsiančią okupaciją, yra niekšai – ir tai dar per švelnus žodis. Na kaip kitaip pavadinti tuos, kurie žinodami, kad dėl jų sprendimo žūva žmonės, to nesustabdo, bet ir toliau skiria pinigus nusikalstamai avantiūrai?

Ir nereikia pudrinti smegenų apie įsipareigojimus NATO – olandai palieka Afganistaną, kelios kitos šalys paskelbė apie planus tai padaryti artimiausiu metu.

Niekšus įvardinti nepakanka – kada juos pradėsime triuškinti? Jau seniai laikas pasiraitoti rankoves ir juos sustabdyti. Žinau, skeptikai pasakys – tai, kas vyksta Afganistane, yra toli, lietuviams tai neįdomu, tai jų neliečia, jiems rūpi tik savi reikalai. Bet karas Afganistane taip pat yra „savas reikalas”, nes tai mūsų Lietuva, įsivėlusi į niekam nereikalingą konfliktą, tai mūsų lietuviai tęsia Afganistano okupaciją.

Emigrantai taip pat galėtų atlikti naudingą darbą. Jeigu prie Lietuvos ambasadų Dubline, Londone ir kitur jie suorganizuotų piketus su plakatais „Lithuanians go home from Afganistan” – labai tikėtina, kad juos palaikytų ne tik tų šalių visuomenės, bet ir mažyte dalimi prisidėtume prie Amerikos visuotino pasmerkimo ir izoliacijos jos karuose. Giriamės, jog sugriovėme Sovietų Sąjungą, tad kodėl nepabandžius paveikti Amerikos?