Pastaruoju metu kone kasdien girdime karštas diskusijas dėl viešųjų erdvių ir jų naikinimo. Kai kuriais atvejais tos diskusijos jau perkeliamos ir į teismą. Kas iš tikrųjų yra viešoji erdvė, ir kodėl ji vieniems reikalinga, o kitiems – ne?

       Didesnio visuomenės (ar bent jau jos dalies) susirūpinimo viešųjų erdvių ir viešojo intereso problema impulsu tapo sostinės „Lietuvos“ kino teatro pardavimas stambioms verslo struktūroms. Tačiau panašu, kad viešojo ir privataus interesų konflikto atvejų Lietuvoje tik dažnėja. Yra ir tam tikros painiavos dėl pačios „viešosios erdvės“ sąvokos – atrodo, kad skirtingos pusės ją naudoja skirtingiems dalykams įvardinti. Ką viešąja erdve vadina kai kurie visuomeninio intereso gynėjai, ir kaip jie įsivaizduoja tos erdvės vaidmenį visuomenėje, paklausėme socialinio aktyvisto, įvairių viešų akcijų rengėjo ir portalo „Anarchija.lt“ redaktoriaus Kasparo Pociaus.

      Kaip visuomeniniai judėjimai, kurie bando ginti viešąjį interesą, suvokia ir apibrėžia viešąją erdvę? Įsivaizduoju, kad daug kam ir „Akropolis“ bei panašios vietos, kurios nėra „namai“, yra kuo puikiausia „vieša erdvė“. Kaip reikėtų tuos dalykus atskirti ir apibrėžti, kad tikros viešosios erdvės egzistavimas ir normalus funkcionavimas rūpėtų daugumai visuomenės narių?

      Įvairių judėjimų pateikiami viešosios erdvės apibrėžimai šiek tiek skiriasi. Tam daro įtaką tiek pati viešosios erdvės būklė, jos formavimosi raida, tiek aktyvistų, ginančių tą erdvę, pažiūros. Mano ir kai kurių kitų aktyvistų nuomone, viešoji (arba autonominė) erdvė yra tokia erdvė, kuri nepriklauso nei valstybei, nei komercinėms verslo institucijoms. Tai ne valstybinė ir ne privati, o kolektyvinė, bendra visų mūsų nuosavybė. Tokioje erdvėje žmogus ne tik jaučiasi gerai, bet gali atsikratyti stereotipų, bendraudamas su visiškai kitokią gyvenimo patirtį turinčiais žmonėmis, pajusti įvairovę, susibičiuliauti, siūlyti ir pritarti naujoms idėjoms, įgyti tolerancijos, veikti, būti aktyvus. Bet koks programuojamas valstybės ar rinkos institucijų kišimasis į šitokią erdvę, bet kokie ekonominiai, politiniai, socialiniai, moraliniai ar dvasiniai suvaržymai naikina tokios erdvės harmoniją.

      „Akropolis“ nėra viešoji erdvė, ji priklauso privačiam kapitalui. Jame ne tik pagrindiniu tikslu, o tiesiog būtinybe tampa pasipelnymas, bet kartu kaip prekės gaminami ir privataus gyvenimo būdo šablonai, suvienodinamas žmonių elgesys, jiems primetamos „vienintelės“ tiesos ir stereotipai, todėl „Akropolis“ tampa puikiu socialinės kontrolės ir masių valdymo pavyzdžiu, be kurio tampa neįsivaizduojamas šiuolaikinio kapitalizmo egzistavimas. Panašiai, tik dar nelanksčiau elgiasi valstybė, biurokratinis aparatas. Ji arba parsiduoda kapitalistų poreikiams, arba suteikia viešajai erdvei tokias savybes, kad ja naudotis ar joje būti apskritai neįmanoma. Tuo tarpu viešoji erdvė siekia išsprūsti tiek iš valstybės, tiek iš kapitalizmo spąstų ir tapti aktyviu bendruomeninio gyvenimo centru.

       Ar viešosios erdvės samprata, kaip ji yra naudojama pilietinių aktyvistų, neturi ideologinio ir politinio atspalvio? Pavyzdžiui, ar Vilniaus kino centras „Coca-Cola Plaza“, priešpastatant jį „Skalvijos“ kino centrui ar buvusiam „Lietuvos“ kino teatrui, yra „vertinga“ viešoji erdvė? Jei ne, kodėl? Ar apskritai šiandien dar įmanoma tiksliai ir konkrečiai nustatyti, kur yra riba tarp kapitalistinei logikai paklūstančių ir „idėjinių“ dalykų?

       Žinoma, kad viešosios erdvės samprata turi tokį atspalvį. Visa tai, kas egzistuoja kaip prekė, nepriklauso viešajai erdvei, kuri yra išsilaisvinimo iš būtinybės erdvė. Priešpastatyčiau „Coca-Cola Plaza“ ne „Skalvijai“, kuri yra valstybinė, priklausoma nuo politikų malonės ir dėl to palengva miršta, o, pavyzdžiui, medijų švietimo centrui „Meno avilys“ ar įvairiems kitiems kolektyvinių iniciatyvų pagimdytiems kino projektams. Viešosios erdvės misija yra ne įtraukti visus gyventojus, kaip sovietiniame parade, ar sukelti sensaciją, masinę psichozę, kaip kapitalistinėje reklamų visuomenėje, o suburti iniciatyvius žmones, tuos, kurie yra pasiilgę aktyvumo. Pavyzdžiui, pažiūrėjus filmą norisi diskusijų, tam tikrų akcentų nušvietimo, o to privačiame kino teatre daryti neįmanoma. Repertuarai viešame kino teatre taip pat kur kas įdomesni, nes juos gali pasirinkti ne direktorius ar vadybininkas, o daug besidominčių žmonių.

       Šiek tiek praplečiant viešosios erdvės problematiką – koks tuomet miesto ar valstybės modelis, anot tavęs, būtų idealus arba bent jau geras? Kaip jis veiktų?

       Idealus modelis – tai nedidelės bendraminčių bendruomenės, kuriose kiekvienas žmogus nekliudydamas kitam gali tvarkyti savo reikalus. Ginčus sprendžia tarpininkai arba bendruomenės sueiga. Daug bendruomenių gali sudaryti aktyvius tinklus. Tokiai visuomenei nereikalingi įstatymai, nes egzistuoja žmonių tarpusavio solidarumas, bendradarbiavimas ir pagarba.

        Kokie judėjimai šiuo metu kovoja dėl viešojo intereso? Kaip skiriasi jų taktika, ideologija, siekiai?

        Žymiausias iš judėjimų yra „Lietuvos“ kino teatro gynėjų judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“. Jis tikriausiai žinomas didžiajai visuomenės daliai. Ten daugiau remiamasi istoriniais, paveldo motyvais. „Lietuvos“ byla nenutrūksta, nors viskas skęsta biurokratinių popierių jūroje, keturis judėjimo narius teisėsauga tampo po teismus. Šio judėjimo praktika įrodė, kad nedaug įmanoma pasiekti kalbantis su verslininkais ar valstybe.

       Dar yra „Judėjimas prieš prakaito krautuves“ (angl. anti-sweatshop movement), kuriam priklauso daug iniciatyvų turintis jaunimas, parėmęs didžiųjų korporacijų profsąjungų atsiradimą.

       Tuo tarpu anarchizmo idėjoms pritariantys aktyvistai, kurių judėjimai neturi apibrėžtos tapatybės ir centro, bando patys vykdyti įvairias akcijas, kurių keletas įvyko praėjusį savaitgalį, minint „Skvotų ir autonominių erdvių dienas“. Pankai ir anarchistai ne tik užiminėja namus ar rengia demonstracijas, bet ir „Food Not Bombs“ (liet. „Maistas, ne bombos“) akcijose maitina žemiau pragyvenimo standartų atsidūrusius žmones, leidžia knygas ir žurnalus – zinus, dirba interneto portaluose, skleisdami nepriklausomą informaciją.

        Tokių iniciatyvų yra ne tik Vilniuje. Prieš kelias dienas Alytuje aktyvus jaunimas gynė nuo iškirtimo medžius. Tai – puikus pavyzdys, kad kažkas vyksta ir kituose miestuose.

        Kokia yra didžiausia su vieša erdve ir pilietiniu aktyvizmu susijusi problema šiandieninėje Lietuvoje?

        Turbūt tai yra ne tik viešosios erdvės, bet ir apskritai pilietinės visuomenės formavimosi trukdžiai – valstybinė valdžia, privatusis kapitalas ir ne visada „švari“ oficialioji žiniasklaida.

         Kaip vertini nuolatinį „meno viešose erdvėse“ akcentavimą dabartinėje Vilniaus kultūros politikoje?

         Menas viešose erdvėse įmanomas, kai jį kuria laisvi žmonės, kai iniciatyvos gimsta ne biurokratų, o tikrų menininkų – kiekvieno iš mūsų – galvose, kitaip tokie renginiai tampa sovietinių paradų atmaina, nuleista iš aukščiau. Manau, kad „Skvotų ir autonominių erdvių dienų“ renginiai tapo puikia atsvara „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos renginiams. 

         Kalbino Jurijus Dobriakovas
         Balsas.lt
         2008.04.16
         News Bridgepix nuotraukos