Po 2008 m. kovo 11 d. eitynių daug kas tikėjosi, kad iš neonacių gerklių sklidę bjaurūs grąsinimai bus tik žodžiai, kurie niekada nevirs kūnu. Tuo mus norėjo įtikinti tiek patys eitynių dalyviai (Marius Kundrotas „Absurdas ar provokacija. 2008 m. kovo epopėja”), tiek radikalūs profašistiniai judėjimai (VLNDS spaudos tarnybos pranešimas „Vilniaus gatvėmis žygiavo patriotiškas jaunimas”), tiek nacionalistinė ultrapatriotų žiniasklaida (Edvardas Šiugžda „Apie lietuvišką pasaką „Dangus griūva!”), tiek anoniminiai interneto komentatoriai bei neaiškūs neonacių „rėmėjai” (Donatas Puslys, Mangerdas Kastys „Kaip 200 „skinų” pavojų nacionaliniam saugumui kėlė”). Itin atlaidžiai ir geranoriškai fašistuojančių skustagalvių adresu buvo nusiteikę net įtakingiausi Lietuvos politikai  (Romualdas Ozolas „Antirasistinė isterija - blogiausia patarėja”) ir aukščiausi teisėsaugos pareigūnai („Aukštas VRM pareigūnas demonstruoja bejėgiškumą skustagalvių eitynių klausimu”).

     Eitynių dalyvius, organizatorius ir ideologus galima suprasti - jie tik drumsčia vandenį ir mėto pėdas. O kaip pateisinti viešus politikų ir valstybės pareigūnų pasisakymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai skatina tolesnius neonacių išpuolius? Kaip toleruoti daugybę atvirų ir slaptų maršo rėmėjų, kurie tvirtai įsitikinę, kad Vilniaus gatvėmis žygiavo „Tautos žiedas” ir „Lietuvos ateitis”? Ir kaip gyventi drauge su nemaža dalimi patiklių Lietuvos žmonių, kurie įtikėjo dešimtmečius sekamomis  pasakomis apie patriotiškumą ir lietuvybės saugojimą?

     Tenka pripažinti, kad per daug patiklūs, atlaidūs ir tolerantiški buvome visi - nuo prezidento iki panko. Tačiau atlaidūs buvome tik iki šios dienos. Neseni įvykiai nuskaidrino daugelio tautinės propagandos apkvailintų žmonių sąmonę ir nubrėžė storą šių dienų istorijos brūkšnį, už kurio baigiasi neišsemiama mūsų kantrybė ir tolerancija.

     Burtas mestas - ABSTRAKTŪS NEONACIŲ GRASINIMAI VIRTO KONKREČIAIS SMURTO VEIKSMAIS. Prieš savaitę Vilniuje įvykdytas rasistinis išpuolis prieš tamsiaodę dainininkę Berneen Candice Cereska liudija, kad kovo 11-osios maršo dalyviai nuo kalbų jau perėjo prie „darbų”.

                                               

     Vakar, balandžio 17 d., delfi.lt pranešė, kad pasikėsinimo metu kartu su Berneen vaikščiojusi draugė atpažino užpuolikus - IŠ FILMUOTOS MEDŽIAGOS, KURIOJE UŽFIKSUOTA KOVO 11-OSIOS EISENA. Krašto apsaugos savanorė Violeta Iljinych 2008 m. kovo 11 d. žygiavo pirmosiose neonacių maršo dalyvių gretose ir skandavo rasistinius šūkius, o po mėnesio ji su savo sėbrais įvykdė rasistinį smurto aktą prieš kitatautę. Viskas logiška, dėsninga ir aišku - lyg kriminologijos vadovėliuose. 

     Kad panašūs rasistinio ar nacionalistinio smurto protrūkiai nebepasikartotų, siūlome konkrečius aktyvizmo veiksmus:

     1. Panaudoti VISAS įmanomas pilietinės prevencijos priemones prieš VISUS 2008 m. kovo 11-osios neonacių maršo dalyvius. Iškilus nacionalistinio ir rasistinio teroro grėsmei, rengti protesto akcijas ir reikalauti policijos, kad ši paviešintų neonacių pavardes ir fotografijas.
     2. Pilietinėmis iniciatyvomis palaikyti 2008 m. balandžio 7 d. Žmogaus teisių stebėjimo instituto siūlomą įstatymų pataisą dėl neapykantos nusikaltimų pripažinimo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
     3.  Pilietinėmis akcijomis skatinti Seimą priimti 2008 kovo 26 d. siūlymą dėl LR BK 170 straipsnio („Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) sugriežtinimo.
     4. Demonstruoti nepakantumą visoms tautinės ir rasinės nesantaikos apraiškoms žiniasklaidoje ir internete. Inicijuoti hakerių atakas prieš nacionalistines interneto svetaines www.lndp.lt ir www.patriotai.lt, kuriose atvirai skelbiami grasinimai kitataučiams.

     Manome, jog šių iniciatyvų šiandien pakaktų, todėl nereikės imtis kraštutinių priemonių - pradėti formuoti ANTIFA savigynos būrius.

     anarchija.lt
     2008.04.18