Gavęs išmaldą, elgeta nulėkė ir nusipirko pyragų. Davęs išmaldą supyko: „Aš daviau tau pinigų, o tu juos leidi prabangai!“. „Bet ką man daryti? Kai neturiu pinigų, negaliu sau to leisti. Dabar pinigų atsirado, bet irgi negaliu, – atsakė elgeta. – Įdomu, kada gi aš galėčiau valgyti pyragą?“. Šis žydų anekdotas gerai iliustruoja šiuolaikinės pagalbos vargšams principus.
Pastarąjį šimtmetį pasaulyje iškilo milžiniška pagalbos besivystančioms šalims industrija. Bet daugybė tarptautinių fondų, ekspertų, agentūrų ir vystymosi bankų, skiriančių šimtus milijardų dolerių, taip ir nepavertė išsivysčiusia nė vienos besivystančios šalies. JTO (Jungtinių tautų organizacijos) duomenimis, per 1970-2010 metų laikotarpį neturtingiausių šalių skaičius pasaulyje padvigubėjo. Šiandien pasaulyje badauja milijardas žmonių.
Dar daugiau, kai kurios Antrojo (buvusio komunistinio) pasaulio šalys sparčiai ritasi į trečiojo pasaulio šalių kategoriją. Trečiojo pasaulio šalyse dėl visko kaltinamas kolonializmo palikimas, neoliberalūs laisvosios rinkos fundamentalistai ir net kinų valstybinisa kapitalizmas. Pastarieji savo ruožtu rodo į imanentinę Trečiojo pasaulio vyriausybių ir elito korupciją bei chronišką nesugebėjimą veikti. Visgi visi sutaria, kad veikiantys pagalbos vargšams modeliai – bandymai pakeisti aplinką, kurioje gyvena vargšai, sukurti infrastruktūrą, „mokyklų, kelių, ligoninių statyba“, – teisingas ir būtinas kelias, ir jis kada nors bus vaisingas.
Akivaizdu, kad problema pati „mokyklų, kelių ir ligoninių statyba“. Ta veikla, be abejo, praturtina vietos elitą ir parūpina darbų frontą milijardinei tarptautinės paramos industrijai. Tai, kad skurdas nuo to niekur nedingsta, jau ne taip svarbu... Galbūt atėjo laikas tiesiog duoti žmonėms pinigų?
Turčiai turtėja, o vargšai skursta
Neturtingi žmonės neturi daugybės dalykų: gero išsilavinimo, medicininio aptarnavimo, nuolatinio darbo ir gyvybės draudimo, jie neturi bankinės sąskaitos ir kompetentingos juridinės konsultacijos. Vargšam neprieinamos geros trašos, kad užaugintų gerą derlių, valgiaraštyje trūksta proteinų ir sveiko maisto, nėra patikimo elektros energijos tiekimo, nepasiekiamas švarus vanduo, jų namuose nėra šiuolaikinės santechnikos, netgi įprasto unitazo. Jiems neprieinamos paskolos už mažas palūkanas, skiepai, pagalba gimdant ir geros mokyklos. Bet svarbiausia – jie neturi pinigų. Būtent todėl jie yra vargšai.
Tarptautinės organizacijos apibūdina absoliutų skurdą kaip gyvenimą per dieną už dolerį ar dar mažiau. Betgi kiekvienoje šalyje skurdo lygis savas ir dažniausiai neatitinka oficialių „politinių“ skurdo rodiklių. Vyriausybių ir „išsivysčiusio pasaulio“ tarptautinių nevyriausybinių organizacijų kova sutelkta į vargingųjų sluoksnių gyvenimo kaitą statant užtvankas, tiltus ir kitokius stambius infrastruktūros objektus, elektrifikuojant kaimo vietoves, statant mokyklas ir ligonines. Tiesa, kai kur ūkininkai gauna subsidijas trašoms pirkti, gyventojams dalinami tinkleliai nuo moskitų ir prezervatyvai.
Nežiūrint šimtamečio karo prieš skurdą, nutrūkusio tik per pasaulinius karus, skurdas niekur nedingo. Nuolatiniai pažadai įveikti skurdą niekaip neįgyvendinami. 2010 rugsėjyje įvyko didelis JTO pasitarimas „Vystimosi tikslai tūkstantmečiui“, kuriame pažadėjo įveikti skurdą iki 2015 metų. Laukti liko nebeilgai...
Kol kas vyskas vyksta atvirkščiai. Laisvosios rinkos kapitalizmo modelio stiprėjimas sukelia viduriniosios klasės irimą ir turtinės nelygybės gilėjimą. Kai kuriose šalyse gyvenimas privertė peržiūrėti įprastas sampratas. Pasirodo, kur kas pigiau ir efektyviau tiesiog duoti žmonėms pinigų. Tokios programos vykdomos įvairiose šalyse – Meksikoje, Brazilijoje, Indijoje, Kinijoje, Pietų Afrikoje. Dešimtyse šalių dešimtys milijonų neturtingų žmonių gauna milijardus grynųjų. Paprastai pinigus dalina per bankus, bet kartais programos veikia per valstybinę pašto tarnybą, per valstybinę loteriją ir t.t. Kai kur Afrikos glūdumoje pinigus į kaimus atveža šarvuotais inkasatorių automobiliais. Šiose šalyse nutarta neišlaidauti visokiems pagalbos projektams, o duoti žmonėms grynųjų.
Parama be tarpininkų
Reguliarios piniginės dotacijos ne tik palengvina skurdžiams nepriteklių naštą. Pinigų dalijime kai kurie įžvelgia ilgalaikę išbridimo iš vargo strategiją ir netgi ekonominio augimo katalizatorių. Įvairūs tyrimai sieja pinigų dalijimą su sveikatos pagerėjimu ir vaikų išsimokslinimo lygio kilimu. Garantuotos išmokos padeda vargingiesiems imtis makroekonominių projektų, didina derlių ir padeda vargingiesiems taupyti bei investuoti. Makroekonominiame lygyje pinigų dalijimas skurdžiams skatina vartojimą ir palankiai veikia lokalią bei nacionalinę ekonomikas, leidžia išbristi iš nepriteklių liūno ne tik neturtingiems individams, bet ir neturtingoms šalims. Pinigų dalijimas padaro nereikalingais ištisus tarptautinės kovos su skurdu industrijos sektorius ir tuo pačiu sutaupo milžiniškas sumas, kurios šiandien išleidžiamos tarptautinei pagalbai skurdžiams.
Apie tai rašo ne revoliucinis socialistas, o respektabilus Tarptautinio banko ekspertas Francisko Fereira, dalyvavęs kuriant tiesioginio pinigų dalijimo programą „Bolsa Familia“, jau 15 metų veikiančią Brazilijoje. Dar ankščiau analogiška programa buvo pradėta Bangladeše. Projektų sėkmę sunku nuginčyti, nors senosios mokyklos ekonomistai ir politikai šiandien skelbia, kad pinigų dalijimas – tik ribota priemonė, kad geresni pažymiai mokyklose ir geresnė sveikata galimi tik ten, kur yra gera švietimo ir sveikatos apsaugos sistema, kur geri keliai, tinkantys nuvežti derlių į turgų. Turbūt tai ginčas, kas pirmesnis – kiaušinis ar višta, nes infrastruktūra pati savaime nepagerina neturtingų žmonių gerbūvio, o juos neretai marginalizuoja, išveja iš įprastų vietų į miesto lūšnas. Mokyklų ir sveikatos apsaugos lygis irgi labai priklauso nuo to, kokie gyventojai aptarnaujami.
Aršiausia diskusija kyla ne dėl objektyvių faktų, o dėl pasaulėžiūros klausimų. Ar galima pasitikėti skurdžiais, kad jie racionaliai pasinaudos pinigais – savo ir valstybės? Seniausios programos (Meksikoje ir Brazilijoje) kelia sąlygas pinigams gauti – žmonės turi reguliariai tikrintis sveikatą ir siųsti vaikus į mokyklą. Kitose šalyse (Pietų Afrikoje ir Bolivijoje) parama ir pinigai vaikams duodami be jokių apribojimų.
Ideologinės diskusijos nenutyla net per siaubingas katastrofas. Įsimintini debatai dėl pagalbos po žemės drebėjimo Haityje. O ir ne tik skurdžiame Haityje. Po uragano „Katrina“ Niu Orleanas, vienas iš svarbiausių JAV miestų, atrodė kaip trečiojo pasaulio kraštas, o ir milžiniški vyriausybės pažadai nevirto konkrečiais darbais. Įtakingi veikėjai, teigdami, kad žmonėmis negalima pasitikėti, apsunkino pagalbą visokiomis sąlygomis ir reikalavo sukurti milžinišką kontrolės aparatą, kuris suvalgo didesnę aukų dalį.
Pavyzdžiui, aš pasijutau apgautas, sužinojęs, kad Amerikos Raudonasis kryžius išleido tik nedidelę dalį aukų padėti Haičiui, „nes ketina ten pasilikti ilgus metus“. Aukodamas jiems pinigus maniau, kad tai solidi organizacija, kuri skirtingai nuo daugelio, neišleidžia didesnės aukų dalies atstovavimo ir organizacinėms išlaidoms.
Gaila, bet ideologijos neštakoja konkretūs faktai ir tyrimai apie tai, kaip neturtingi žmonės leidžia savo pinigus. O tokie tyrimai yra ir jie rodo, kad skurdžiai dažniausiai sumanūs ir leidžia pinigus atsargiai bei efektyviai. Todėl pinigai neturtingiesiems dažnai būna efektyviausias paramos būdas. „Mes įrodome, kad skurdžiai yra neturtingi nes neturi pinigų. O visai ne todėl, kad jie kvaili ar neišsilavinę. Jie gerai žino, ką veikti su pinigais, – rašo britų socioekonomikos ekspertas Josephas Hanlonas. – Sunku šokinėti su kartimi, jei jos neturi. Piniginės dotacijos duoda kartį, kuri padeda šoktelėti“. Jis – naujos knygos „Tiesiog duok skurdžiams pinigų‘, kurioje surinkta gausi medžiaga gina antraštėje užrašytą tezę, bendraautorius.
Anaiptol ne nauja idėja
Mintis duoti pinigų tiems, kam jų reikia, tik iš pirmo žvilgsnio netikėta šiuolaikinėje kovoje su skurdu. Iš esmės joje nieko nauja. Mes pripratome galvoti, kad socialinio aprūpinimo sistema – tai prabanga, kurią gali sau leisti tik turtingos šalys. Ekonomikos istorikai gerai žino, kad daugeliu atveju gera visuomenės gerbūvio sistema kaip tik pasitarnavo ekonomikos vystymuisi ir sudarė sąlygas tolimesniam gerovės augimui. Socialistinės socialinės paramos programos, masinė medicininė pagalba ir privalomas nemokamas mokslas komunistinėje Kinijoje padėjo pamatus jos dabartiniam neregėtam ekonominiam augimui. Hanlono knygoje cituojamas lyginamosios ekonominės sociologijos specialisto Samuelio Velecuello veikalas. Jis lygina dvi šalis – Švediją ir Čilę. Jos abi įžengė į XX amžių su vienodu gyventojų skaičiumi, vienodais ištekliais ir ūkio rodikliais. Bet Švedijoje buvo įvesta socialinio aprūpinimo sistema ir nemokamas visuotinis medicininis aptarnavimas, o Čilėje – ne. Nuo to laiko bendro nacionalinio nacionalinio produkto augimas Švedijoje daug kartų viršijo analogišką Čilės augimą.
Beje, mintis padėti silpnesniem gyventojų sluoksniams pirmą kartą buvo įgyvendinta ne marksistų, o konservatyvaus monarchisto, Vokietijos imperijos (Antrojo Reicho) kanclerio Otto von Bismarcko. Būtent jis įvedė Vokietijoje socialinio aprūpinimo, nedarbo pašalpų, pensijų ir ligos išmokų sistemą. Taigi Karlo Marxo skaitytojai buvo įvairūs.
Tiesą sakant, iškiliausiu pinigų dalinimo vargšams idėjos populiarintoju buvo ne kas kitas, o laisvosios rinkos ekonomikos tėvas Miltonas Friedmanas. 1962 metais Friedmanas pasiūlė pakeisti visas JAV valstybines socialinės pagalbos programas į neigamą pajamų mokestį. Idėjos prasmė ta, kad valstybė grąžina pajamų mokestį ar net primoka tiems, kieno atlyginimai žemi. Ta idėja niekur nebuvo įgyvendinta. Kai kuriose šalyse valstybė moka pašalpas tiems, kieno pajamos žemesnės nei tam tikras politikų nustatytas „garantuotas minimumas“. JAV yra pajamų mokesčio kreditavimo sistema. Visos tos sistemos liečia tik dirbančius žmones ir palieka nuošalyje skurdžiausius sluoksnius.
Posūkis į tiesiogines išmokas vargšams neturtingose šalyse buvo padarytas ne dėl ekonominių idėjų trūkumo o dėl nusivylimo žlugus įprastoms plėtros strategijoms. 1980 ir 1990 m. Tarptautinis bankas dėl laisvosios rinkos ideologinių sumetimų reikalavo, kad kreditų gavėjai smarkiai apkarpytų socialines pašalpas ir išmokas, subalansuodami valstybės biudžetą. Sunku nurodyti bent vieną šalį, kur tokia politika vienareikšmiškai būtų padėjusi gerinti neturtingiausių sluoksnių padėtį. Užtai yra daugybė kitokių pavyzdžių, kur, kaip Rusijoje, nuoseklus laisvosios rinkos idėjų taikymas suplėšė socialinius visuomenės ryšius ir masiškai nuskurdino gyventojus. Užtai šimtai milijardų dolerių, išleisti tarptautinėms pagalbos programoms, nepadarė žymių pokyčių vargingų sluoksnių padėčiai netgi tais atvejais, kai pinigai nebuvo išvogti korumpuotų valdininkų.
„Atsirado ryžtas eksperimentuoti, nes tvyro žiaurus nusivylimas tuo, kad daugybė dalykų nesuveikė, nepateisino vilčių, – rašo Norbertas Schady, Amerikos plėtros banko ekonomistas, parengęs tyrimą apie išmokas grynaisiais.
Tiesioginių išmokų programas pasiūlė ne turtingų šalių tarptautinės pagalbos organizacijos, ne Vakarų ekonomistai ir sociologai, o neturtingų šalių vyriausybės, nusivylusios neveikiančiomis paramos programomis. 1990-ųjų pabaigoje ėmė veikti tiesioginių išmokų vargšams programos Brazilijoje ir Meksikoje. Meksikietiška programa „Progressa Mexico“ (dabar pervardinta į „Oportunidades“) pradžioje aprėpė tik 300 000 žmonių. Šiuo metu išmokas iš šios programos gauna apie ketvirtadalis šalies gyventojų. Vidutinis pašalpos dydis – 38 JAV doleriai per mėnesį – sudaro apie ketvirtadalį meksikiečių šeimos pajamų kaimo vietovėse. Programa reikalauja, kad gavėjas siųstų vaikus į mokyklą ir reguliariai tikrintų jų sveikatą. Tiesa, salygų pažeidimas reiškia ne pagalbos nutraukimą, o tik socialinio darbuotojo apsilankymą. Ši programa leido išgyventi milijonams ūkininkų, netekusių uždarbio dėl globalistinių NAFTA ir CAFTA sutarčių.
Pietų Afrikoje įdiegta pensijų sistema, kuri padeda seneliams. Ten įprasta, kad trys ar net keturios šeimos kartos gyvena po vienu stogu, ir pensija su pašalpomis vaikams yra svarbi paspirtis šeimos biudžetui. Pažymima, kad pensinis aprūpinimas tiesiogiai susijęs su vaikų darbo sumažėjimu ir mokyklų lankymo pagerėjimu. Bolivijoje pensijos leido įsigyti trašų, dėl ko du kartus išaugo ūkių pajamos dėl padidėjusio produktyvumo.
Vienodi prietarai
„Progressa“ ir „Bolsa Familia“ programos buvo kruopščiai tiriamos, ir tie tyrimai parodė, kad paramą gavusių šeimų ekonominė padėtis kur kas geresnė nei tų, kurios liko be paramos. Vaikai tokiose šeimose sveikesni, geriau maitinasi ir netgi vidutiniškai aukštesni. Amerikos plėtros banko analogiškų programų Nikaragvoje ir Ekvadore tyrimai parodė, kad pašalpų gavėjų vaikai geriau vystosi, turtingesnis vaikų žodynas, geresnė atmintis ir geresnis elgesys. Pašalpos padėjo pataisyti lyčių lygybės klausimus šeimose, kur seniau buvo stebimas vyrų dominavimas. Daugeliu atveju pinigus gauna būtent moterys, nes jos prižiūri vaikus. Jos tada tampa atsargesnės, geriau tvarko šeimos biudžetą.
Dabar svarbiausias klausimas, kokiu mastu tokios programos gali ne tik palaikyti tam tikrą gyvenimo lygį, bet ir ištraukti žmones iš skurdo. Tyrimai rodo, kad dauguma gavėjų atideda tam tikrą pinigų dalį, kad įsigytų darbinių gyvulių, įrankių remontui ar amatininkiškoms gamyboms. Atsiradę patikimi papildomų pajamų šaltiniai leidžia suteikti vaikams geresnį išsilavinimą, o tai palengvina jų įsiterpimą į viduriniąją klasę. Kadangi pašalpas gauna milijonai žmonių, tai įtakoja gyventojų užimtumo didėjimą ir visą nacionalinę ekonomiką, didina prekių ir paslaugų paklausą. Simone Cecchini, JTO Lotynų Amerikos komisijos darbuotoja, pažymi, kad „kai kuriose kaimo vietovėse, kur ankščiau nebuvo piniginės apyvartos, smulkūs verslininkai gauna naudos iš tų pinigų ir padidina pajamas“.
Kaip ir visa, kas nauja, išmokų grynaisiais programas reikia vertinti atsargiai. Juk netgi pačios seniausios iš jų veikia ne ilgiau jaip 10-12 metų, vadinasi, nėra patikimų duomenų, kiek vaikų išbrido iš paveldimo skurdo ciklo. Kai kurie kritikai nurodo pigesnius būdus užtikrinti mokyklos lankymą –pavyzdžiui, gydymą nuo kirmėlių. Juk dažniausiai mokyklos užsiėmimai praleidžiami dėl ligų. Jonathanas Morduchas iš Niujorko universiteto, labai įdomios knygos „Investicinis portfelis vargšams“ bendraautorius, pažymi, kad neturtingi žmonės protingai naudoja savo pinigus ir mąsto, kaip juos išleisti.
Stulbinamas skurdas egzistuoja ir pačiose turtingiausiose pasaulio šalyse. Neseniai JAV prezidentas Obama eilinį kartą paskelbė planą įveikti vaikų skurdą savo šalyje. Niujorke buvo sukurta analogiška braziliškai programa, bet ją uždarė – vienų manymu, dėl neefektyvumo (valdžios ir programos priešininkų versija), kitų – dėl ideologinių ir politinių priežasčių (programos šalininkų versija).
Paradoksalu, bet didžiausi skurdžiai, kaip ir didžiausi turtuoliai, yra gilių visuomenės prietarų aukos. Dažnai tų pačių. Manoma, kad turtuoliai, kaip ir pašalpomis maitinti skurdžiai, yra išlepinti ir nepajėgia stropiai mokytis. Manoma, kad žmonės, kilę iš skurdžių šeimų, kaip ir iš labai turtingų, yra netikę darbuotojai. Neretai pačioje šeimoje trūksta motyvacijos, pavyzdžiui, nėra noro rūpintis dukros išsilavinimu, nes jos karjeros galimybės yra neaiškios. Patirtis rodo, kad gavę į rankas pinigus, žmonės daro būtent tai, ko nesėkmingai siekia įvairios socialinio spaudimo priemonės. Tai kur kas pigiau, nereikia didžiulės biurokratijos. O svarbiausia – tai labiau priimtina žmoniškajam orumui, nei smulkmeniškas, žeminantis visuomenės priežiūros programų bei tarnybų paternalizmas.
Iš www.sensusnovus.ru vertė Evaldas Balčiūnas
2011 02 16
