Gyventojų surašymai žinomi tūkstančius metų. Yra žinių, kad IV a. pr. Kr. Atėnuose surašyti visi suaugę vyrai. Pakankamai tobula gyventojų apskaita buvo vedama ir senovės Romoje. Naujajame Testamente apie tai rašoma:
„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirėnui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės” (Lk 2,1-4).
Apie tai žino kiekvienas krikščionis. O jei nebūtų surašymo? Gal šiandien nebežinotume nei kada, nei kur gimė Jėzus, o gal ir krikščionių religija nebūtų sukurta? Nebūtų kryžiaus karų, inkvizicijos, o Lietuvoje pagonys ir toliau garbintų saulę ir perkūną. Bet palikime tą istoriją „rašto aiškintojams”.
Šiais laikais daugelyje šalių gyventojų surašymai vykdomi kas penki arba dešimt metų. Lietuva – ne išimtis. Gerai, kad dabar tokio reikalavimo – keliauti į „savo miestą” nebėra, juk tereikia įsivaizduoti, kokia suirutė būtų, jei iš visų ES šalių , kaip Romos imperijoje, kiekvienas lietuvis turėtų sugrįžti į savo miestą ir „atsižymėti”.
Lietuvoje yra žmonių , kurie siūlo boikotuoti ne tik rinkimus, bet ir gyventojų surašymą, nes, jų požiūriu, toks „katalogizavimas” reikalingas tik valdžioje esantiems. Baimė, kad surašymo duomenys bus naudingi tik valdžiai (iš istorijos žinoma, kad surašymai dažniausiai būdavo rengiami siekiant surinkti mokesčius, rinkti valdžią ir ruoštis karams), nebėra visiškai be pagrindo.
Vokietijoje iki šiol dar neužmiršta, kad naciai pasinaudojo gyventojų surašymo duomenimis identifikuodami žydus, todėl ir planuojamame gyventojų surašyme Vokietijoje klausimų apie rasę ir religiją nebėra. JAV gyventojų surašymai pradėti rengti norint žinoti, kiek kurioje valstijoje yra gyventojų ir kiek Kongreso narių gali būti renkama. Kiekviena šalis parenka klausimus remdamasi savo istorine patirtimi, o kartais atsižvelgia ir į šalies gyventojų pageidavimus.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje gėjai reikalauja, kad būtų įrašytas ir klausimas apie seksualinę orientaciją. Tai parodo šios šalies žmonių toleranciją. Nigerijoje, o ir Lietuvoje, toks klausimas būtų neįsivaizduojamas.
Kai kuriose šalyse surašymai vyksta vieną dieną, kitose užtrunka keletą mėnesių, jų metu pateikiama ir specifinių klausimų (Indijoje, kuri tituluojama didžiausia demokratine šalimi, užsimota paimti visų 1,2 mlrd. gyventojų pirštų antspaudus ir nufotografuoti – klausimas: kokiu tikslu?), tačiau pagrindiniai tikslai išlieka tie patys – surašyti šeimų būsto duomenis (kur, kokiame name gyvena, kiek turi automobilių) ir sužinoti kuo tikslesnį gyventojų skaičių, lytį, amžių ir t.t.
Tradiciškai klausiama „Kuriai religinei bendruomenei jūs save priskirtumėte?“. Mus visus tėvai ar seneliai pakrikštijo neatsiklausę mūsų nuomonės ir mūsų norų, todėl surašymo metu bus puiki proga ištaisyti tai, kas buvo padaryta be mūsų žinios. „Jei save laikai humanistu, laisvamaniu, agnostiku, ateistu, skeptiku ar šiaip netapatini savęs su jokia religine bendruomene, taip ir nurodyk surašyme! Tai svarbu!”, – ragina ateistų grupės Lietuvoje ir kitose šalyse. Svarbu, nes manipuliuodamos gyventojų surašymo rezultatais, vyraujančios religinės bendruomenės reikalauja dotacijų ir paramos iš valstybės – prašo pinigų, kurie surenkami iš visų mokesčių mokėtojų, o bažnyčios atstovai, remdamiesi surašymo duomenimis, gali agresyviau kištis į valstybės gyvenimą. Ankstesnių surašymų metu dauguma Lietuvoje gyvenančių žmonių (apie 80%) iš inercijos į šį klausimą atsakydavo esą katalikai, tuo tarpu Naujojoje Zelandijoje prognozuojama, kad save krikščionimis įvardins mažiau kaip pusė šalies gyventojų.
Gyventojų surašymo lauksiu ne tik todėl, kad galėsiu pasakyti, jog esu laisvas, bet ir tikėdamasis patenkinti savo žingeidumą – sužinoti rezultatus apie gyventojų skaičių. Įdomu – pasitvirtins ar bus paneigta, apie ką puse lūpų, o kartais ir garsiai spėliojama: ar išties Lietuvoje jau mažiau nei trys milijonai gyventojų. Prisiminus 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymą, kuris vyko kaip TSRS sąjunginio surašymo dalis, žinome, kad Lietuvos TSR tuo metu gyveno 3,690 mln. žmonių.
Kiek gi iš tiesų Lietuvoje yra gyventojų, šiuo metu pasakyti niekas negali. Kai skelbiama, jog vasario mėn. pirmajame Seimo rinkimų rate Marijampolėje dalyvavo tik 23 % rinkėjų, labai tikėtina, kad iš tiesų jų dalyvavo gal trisdešimt ar keturiasdešimt procentų – gal tiek rinkėjų, kiek jų priskaičiuota, paprasčiausiai jau nebėra – gal emigravusių ir nedeklaravusių išvykimo žymiai daugiau nei galima įsivaizduoti?
Patikslinti lietuvių emigrantų skaičių padės ir surašymų rezultatai kitose šalyse, kuriose didelės lietuvių bendruomenės. Šiais metais gyventojų surašymai vyks ir Airijoje (balandžio 10 d.), ir Didžiojoje Britanijoje (kovo 27 d.). Gyventojų surašymų anketų pavyzdžiai jau platinami internete, tad kiekvienas besidomintis gali juos susirasti.
Naujovė Lietuvoje, jog į klausimus pirmą kartą bus galima atsakyti internetu. Elektroninis surašymas tęsis dvi savaites kovo 1-14 d., o nuo balandžio 5 d. iki gegužės 9 d. vyks gyventojų apklausa. Airijoje surašymas vyks vieną dieną. Beje, šioje šalyje dalyvavimas privalomas – pagal įstatymą kiekvienas asmuo, atsisakęs pateikti informaciją arba pateikęs neteisingą informaciją, gali būti baudžiamas bauda iki 25 000 eurų. Sužinosime, kiek saloje gyvena įvairių tautų gyventojų, kiek juodaodžių, kiek kinų (klausimai apie rasę įtraukti į apklausą), bet mums svarbiausia – kiek iš tiesų čia gyvena lietuvių.
Viščiukus – sakoma – skaičiuoja rudenį. Nors mus skaičiuos pavasarį, bet rezultatų, net preliminarių, teks laukti iki rudens. O kol kas dar turime laiko pagalvoti ir pasakyti, kad esame laisvi. Būtų idealu, kad savo priklausymą kokiai nors religinei bendruomenei deklaruotų tik iš tiesų tikintys. Lauksime rezultatų.
2011 02 23
